Vaikas negalėjo rasti namų
2022 m. vasario 24 d. mano šeimą Charkive apie 4-5 val. ryto pažadino garsūs sprogimų garsai. Prasidėjo plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą. Tą pačią dieną su žmona ir tuomet penkerių metų sūnumi palikome gimtąjį miestą.
Apsigyvenome palyginti saugiame Ternopilyje Vakarų Ukrainoje. Ten vaikas ėjo į mokyklą, baigė pirmą ir pusę antros klasės. Nuo 2022 m. vasario mėnesio jis su mama nebuvo savo namuose, nebuvo savo Charkive.
Dabar, didžiųjų metų švenčių išvakarėse, nusprendėme grįžti namo žiemos atostogų metu. Po beveik dvejų metų vaikas negalėjo, kur name reikia eiti, kad ateitų į savo butą. Apėmė nenusakomas nostalgijos jausmas, gailestis dėl prarasto laiko, o labiausiai gaila vaiko, kad jo vaikystė eina tokiomis sąlygomis.
Vėliau ateina mintys apie tuos žmones, kurių namai buvo sugriauti ir jie negalės grįžti namo net per atostogas. Apie tuos žmones, kurių namai okupuoti ir jie negali ten nuvykti. Apie tuos žmones, kurie neteko savo artimųjų ir niekada bei niekur nebegalės susitikti kaip šeima. Tokios mintys, mano galva, ateina nuolat ne tik man, bet ir visiems ukrainiečiams. Kiekvienas savaip pajuto šį karą, kiekvienas turi savo sąlyčio taškus, bet jie visi yra skaudūs.
Atbukęs baimės jausmas
Tačiau kiekvieno žmogaus skausmo slenkstis labai pasikeitė. Prisimenu, kaip pirmaisiais karo mėnesiais su žmona aptarėme, kad negrįšime su vaiku į Charkivą, kol ten nebus 100 procentų saugu.
Praėjo beveik dveji metai ir visi kartu grįžome namo žiemos atostogų. Nors Charkive oro pavojus skelbiamas 5-10 kartų per dieną. Miestas ir toliau apšaudomas bent kartą per savaitę. Trečiąją mūsų viešnagės Charkive dieną su žmona paguldėme vaiką miegoti, kai staiga nugriaudėjo sprogimas – oro pavojaus signalas nebuvo paskelbtas.
Praėjo minutė. Pasigirdo antras sprogimas. Abu sprogimai jautėsi labai arti. (Paskui paaiškėjo, kad dvi raketos įskrido į tramvajų depo teritoriją. Mažiau nei už kilometro nuo mūsų namų. Depas buvo suniokotas jau nuo 2022 m. kovo mėnesio, ten stovėjo sudaužyti autobusai, tramvajai ir troleibusai). Tik po to buvo paskelbtas oro pavojus. Sprogimų daugiau nebuvo. Vaikas nepabudo, mes su žmona apsidžiaugėme ir toliau žiūrėjome serialą.
Charkivo gyventojai juokauja: kai paskelbia oro pavojaus signalą, jau nėra pagrindo nerimauti.
Tie Charkivo gyventojai, kurie apskritai neišvyko iš miesto, arba tie, kurie jau grįžo, juokauja: kai paskelbia oro pavojaus signalą, jau nėra pagrindo nerimauti. Juk miestas yra už keliasdešimties kilometrų nuo Rusijos sienos. O kai iš ten paleidžiamos raketos S-300, pavojaus perspėjimo sistema nespėja suveikti. Yra ir antras juokas, kad jei jau nuaidėjo sprogimas, tai irgi nebėra ko bijoti. Išeina taip, kad Charkive apskritai nėra ko bijoti. Juk jei paskelbtas oro pavojaus signalas, tai greičiausiai niekas nebeatskries. O jei išgirdai, kad kažkas jau sprogo, vadinasi, kažkur netoli, bet ne ten, kur esi, tu sveikas gyvas.
-
Ukrainos kasdienybė: baimės kupinas bėgimas iš okupacijos tarp minų
-
Karo žaizdos: ką ukrainiečiai rado savo namuose, kai juos paliko okupantai
-
Gyvenimas okupuotame Ukrainos mieste: sprogimai, partizanai, kratos
-
Nauja Ukrainos kasdienybė: gyvenimas lyg nebūtų karo
-
Spalio 10-ąją Ukraina dar kartą išgyveno invazijos pradžios jausmą, bet dabar jau nebuvo baisu
-
Futbolas karo metu: kaip komentuoti pasaulio čempionato rungtynes, jei nėra elektros?
-
Išskirtinis reportažas: karo niokojama Ukraina bando keltis iš okupacijos siaubo
Ternopilyje, toli nuo Rusijos, žmonės daug rimčiau nei pafrontės Charkive reaguoja į oro pavojaus signalus ir skuba į slėptuves.
Visų skausmo slenksčiai ir pavojaus bei saugumo jausmas labai pasikeitė. Ukrainiečių mintys taip pat labai skiriasi. Kokių lūkesčių jie turi dėl tolesnės įvykių raidos? Aš, žinoma, negaliu įlįsti į visų galvas, bet galiu spėti remdamasis tuo, ką matau.
Nuovargis ir svarbiausias klausimas
Žmonės pavargę, bet kartu visi supranta, kad nėra laiko ilsėtis. Visi supranta, kad nėra laiko ilsėtis ir atsipalaiduoti, kad yra žmonių, kurie apkasuose, šaltyje, purve gina visų kitų gyvybes ir namus.
Žinoma, kariai taip pat yra pavargę. Bet bent jau tie, kuriuos pažįstu, taip pat supranta, kad dar ne laikas ilsėtis.
Be abejonės, žmones ir toliau kankina klausimas, kaip greitai visa tai baigsis. Žinoma, niekas negali atsakyti. Tačiau iš apklausų tendencijų matau, kad kuo toliau, tuo mažiau manančiųjų, kad karas greitai baigsis. Dauguma įsitikinę, kad per artimiausius metus finalo nebus.
Kuo toliau, tuo mažiau manančiųjų, kad karas greitai baigsis
Nepaisant to, man atrodo, kad dauguma ir toliau išlieka optimistai. Galbūt todėl, kad visi yra skaitę pasakų, žiūrėję filmų, kuriuose anksčiau ar vėliau gėris nugali blogį. Nors žmonės supranta, kad karas tęsis ilgai, negaliu pasakyti, kad sutikau ką nors, kas netikėtų, jog Ukraina galiausiai laimės.
Ukrainiečius liūdina, kai iš užsienio sulaukia pasiūlymų daryti teritorines ar kitokias nuolaidas Rusijai. Visi mūsų šalyje suprato, kad bet kokios nuolaidos jiems tik atitolins jų tolesnį norą užgrobti ar sunaikinti ką nors nauja. Kaip ir prieš dvejus metus, Ukrainai reikia tik tokios pat civilizuoto pasaulio paramos, kokią ji turėjo tada.
Visi matė žemėlapį, kokia Rusija didelė, kiek ten turtų ir kaip niekinamai ten elgiasi su žmonėmis. Tempas, kuriuo jie užtvindo Ukrainą savo žmonėmis – patrankų mėsa – tik didėja. Todėl ukrainiečiai yra be galo dėkingi tiems, kurie supranta būtinybę remti mūsų šalį. Neturiu duomenų apie finansinės, maisto, statybinių medžiagų pagalbos dydį. Tačiau yra jausmas, kad pagalbos mažiau. Atrodo, kad žmonės visame pasaulyje pavargo nuo Rusijos karo prieš Ukrainą ir atsitraukia nuo to. Kitaip nei ukrainiečiai, jie neturi pakankamai motyvacijos nepaisyti nuovargio nuo karo ar net laimėti karą.
Kokie dabar tostai Ukrainoje?
Ko prie šventinio stalo linki Ukrainos žmonės? Bent jau mano aplinkoje pagrindinis pageidavimas per visas šventes jau seniai – „kuo daugiau mirusių ruskių“. Galbūt civilizuoto pasaulio žmones tai šokiruoja. Bet Ukrainoje aiškiai suprantama, kad kiekvienas tūkstantis žuvusių okupantų priartina ukrainiečių pergalę. Ar linkima mirties Putinui – linkima. Bet suprantama, kad sistema Rusijoje sukonstruota taip, kad po jo mirties karas nesibaigs.
Žmonės nustojo prašyti dovanų švenčių proga
Tie, kurie mažiau žiaurūs ar labiau išsilavinę, tiesiog linki pergalės. Žmonės nustojo prašyti dovanų švenčių proga. Visi draugai gimtadienio proga vietoj dovanų prašo paaukoti – pervesti pinigų vienai ar kitai iniciatyvai. Manau, kad taip pat bus ir per Naujuosius metus.
Todėl, brangūs lietuviai, jūsų parama Ukrainoje yra matoma ir jaučiama kone labiausiai. Suprantame, kad jūs tiksliai žinote, kodėl reikia remti Ukrainą. Todėl jei norite paremti Ukrainą, paaukokite per šventes. Esu įsitikinęs, kad rasite fondą, iniciatyvą, kuria pasitikite.
Taip pat norėčiau jums priminti apie Ukrainos gynėjus, esančius Rusijos nelaisvėje. Mariupolio ir „Azovstalio“ gynėjai jau daugiau nei pusantrų metų gyvena siaubingomis sąlygomis Rusijos nelaisvėje. Kiti kariai taip pat yra nelaisvėje. Rusija pastaraisiais mėnesiais vienašališkai nutraukė mainus. Jiems nereikia savo vyrų, o Ukraina laukia savo didvyrių namuose. Todėl primenu juos ir prašau kalbėti apie į nelaisvę patekusius ukrainiečius tarptautiniu mastu.
Sveikinu jus su šventėmis. Galbūt kas nors pagalvos, kad mano palinkėjimas bus savanaudiškas, bet aš linkiu jums ukrainietiškos pergalės. Nes esu įsitikinęs, kad ši pergalė bus bendra jums su mumis.
