Gitaristas Vitalijus, jo žmona ir vienerių metų dukra atvyko į Mariupolį pirmąją karo dieną. Jie nusprendė persikelti pas giminaičius į miestą iš netoliese esančio kaimo – manė, kad Mariupolyje bus saugiau. Kitas keturiasdešimt dienų jie praleido „bute arba rūsyje“, o į jų automobilį beveik iš karto pataikė vienas iš sviedinių.
Mieste greitai dingo stabilus ryšys. Sunkiai sekėsi išsiaiškinti, kaip bandyti evakuotis.
„Atsitiktinai iš pažįstamų išgirdome apie evakuacijos autobusą ir nusprendėme pabandyti laimę. Išgirdome, kad balandžio penktąją šeštą valandą ryto bus galima išvykti. Mums pasisekė, pavyko patekti į autobusą, kuris važiavo į Nikolskoję (kaimas už 20 km nuo Mariupolio, kontroliuojamas DLR)“, – pasakojo Vitalijus Latvijoje veikiančiam portalui rusų kalba „Meduza“.
Nikolskojėje visus vyrus apieškojo DLR kariai. Tai buvo, anot jų, „filtravimas“.
„Ėjome vienas po kito į vagonėlio vidų, kur du kareiviai viską patikrino: telefonus,, tatuiruotes, asmeninius daiktus“, – prisimena Vitalijus. Kai jis pats įėjo į vidų, ten jau buvo du iki apatinių nusirengę vyrai. Vienas jų stovėjo susidėjęs rankas už galvos ir atsirėmęs į sieną, kitas sėdėjo kampe ant grindų.
„Kaip supratau, jie buvo pripažinti kai kurių antirusiškų mitingų dalyviais. Prieš tai [pažįstami] man patarė prieš išvykstant į Rusiją ištrinti visas žinutes – ir tai [„švarus“ telefonas] tapo problema. Ilgą laiką turėjau įrodinėti, kad neturiu nieko bendra su kariuomene. Kai mane išrengė, kariškiai pamatė Amerikos erelio tatuiruotę ir ilgai klausinėjo apie ją. Bet galiausiai jie mane paleido“, – sako Vitalijus.
Išėjus iš vagonėlio, vienas kareivis staiga paklausė Vitalijaus, „ką jis jam padovanos“. Vyras su savimi turėjo žibintuvėlį, tad jį ir atidavė. Po to jis buvo išleistas.
Iš Nikolskojės Vitalijus važiavo per DLR kontroliuojamą teritoriją į Taganrogą Rusijoje. Pakeliui jam teko pereiti dar kelis patikros punktus – taip pat su „filtravimu“ ir apklausomis.
Kelių šimtų vyrų „filtracija“ aptvare
Konstantinas iš Berdiansko (vardas pakeistas herojaus prašymu) turėjo verslą, prekiavo automobilių dalimis, kol miestą užėmė Rusijos kariuomenė. „Mano verslas žlugo, nes niekam jo nereikėjo. Ir tiekimas iš užsienio sustojo“, – sako jis.
Konstantinas nusprendė išvykti su žmona ir vaiku. Dėl apšaudymo šeima negalėjo išvykti į Zaporižią, Ukrainos kontroliuojamą teritoriją. Vienintelė saugi galimybė buvo vykti į Rusiją per Krymą.
Vietos pokalbių svetainėse Konstantinas pamatė žinutę apie evakuacijos autobusą, kuriame dar buvo laisvų vietų. Balandžio 28 d. šeima išvyko iš Berdiansko. Pasienyje su Krymu – Chersono srities Čongaro kaime – jie praėjo standartinę pasų kontrolės procedūrą. Žmona ir vaikas buvo lengvai praleisti, tačiau Konstantinui parodė į duris tvoroje, uždengtoje maskuojančiu tinklu. Paso jam negrąžino.
Įėjęs į vidų Konstantinas rado dar kelis šimtus vyrų, laukiančių savo eilės „filtruoti“. Mediniame aptvare, kaip jį pavadino Konstantinas, buvo suolai ir kėdės, bet niekas ant jų nesėdėjo.
„Prie įėjimo ant suoliuko stovėjo dvi dėžės su pasais. Kariškiai atsitiktinai išsitraukdavo pasą ir tyliai pasakydavo pavardę, kuri būdavo perduodama viduje. Visi bijojo, kad nepraleistų savo pavardės“, – „Meduza“ pasakojo Maksimas, kuris praėjo tą patį „filtravimo“ procesą. – Kol pavardė pasiekdavo adresatą, ji galėjo pasikeisti iš „Kovalčiukas“ į „Petraičiukas“, žmogus praleisdavo savo eilę ir galėjo laukti nežinia kiek. Tas pats nutiko ir tiems, kurie užsnūdo. Jei tris kartus paskelbdavo pavardę, bet niekas neatsiliepdavo, jie tiesiog paimdavo kitą pasą. Ir taip stovėjome iki sutemų. Aplink buvo tvora, ant žemės – žvyras. Pusė žmonių buvo su marškinėliais, o lauke buvo šalta – apie trylika laipsnių“.
Ant kūno turiu aštuonkampę žvaigždę – tai geometrinis Skorpiono talismanas, mano Zodiako ženklas. Jis juos sutrikdė.
Konstantinas buvo apklausiamas apie valandą. Jie paklausė, kur jis ketina apsistoti Rusijoje. Jis sakė, kad gyvens pas žmonos giminaitę. Kariškiai pareikalavo jos pavardės ir dokumentų. Konstantinas asmeniškai nepažinojo tos giminaitės ir paprašė telefono, kad galėtų paskambinti savo uošviui ir pasitikslinti. Tačiau ryšys neveikė – kartu su Rusijos kariškiais Berdiansko gyventojas vaikščiojo po pasienio kontrolės punkto teritoriją, kol rado ryšį. Tada prasidėjo tatuiruočių tyrimas.
„Ant kūno turiu aštuonkampę žvaigždę – tai geometrinis Skorpiono talismanas, mano Zodiako ženklas. Jis juos sutrikdė. Vienas iš jų manė, kad tai Dovydo žvaigždė. Sakiau, kad Dovydo žvaigždė yra šešiakampė. Tada nuėjome pas kitą pareigūną. Jie nepatikėjo mano paaiškinimais, bet galiausiai man pavyko juos įtikinti. Tada jie pasiūlė paskambinti mano žmonai, bet aš jiems paaiškinau, kad ji yra nėščia, ir įtikinau, kad neskambintų. Galiausiai jie mane paleido. Dar niekada nebuvau taip išsigandęs“, – sako Konstantinas.
Maksimas savo eilės aptvare turėjo laukti devynias valandas. Jis prisimena, kad per tardymą su juo buvo kalbama „tik negražiais žodžiais“: „Jie klausinėjo, ar rūkau, ar geriu, ar apgaudinėju žmoną, ar mano žmona rūko...“.
Tokius kaip tu ten iškart meta į pirmas linijas. Tu ten apkasus kasi, o paskui žūsi.
Maksimo telefonas buvo kruopščiai patikrintas: „Jie klausinėjo apie kiekvieną nuotrauką. Tada vienas iš kareivių tarė: „Arba priduok visus, kurie tarnauja kariuomenėje ir teritorinėje gynyboje, arba eisi kariauti už mūsiškius. Tokius kaip tu ten iškart meta į pirmas linijas. Tu ten apkasus kasi, o paskui žūsi“.
„Pasakiau jam, kad jei turėčiau tokių pažįstamų, būčiau pasakęs, nes labai noriu dar bent kartą pamatyti savo žmoną ir vaiką, bet visi kariškiai pirmosiomis karo dienomis paliko miestą – liko tik civiliai. Galiausiai jis atidavė man telefoną ir pasą ir pasakė, kad išleis mane tik dėl sūnaus“, – prisimena Maksimas.
„Filtracijos“ sovyklos
Aleksandrui 19 metų. Jis su šeima daugiau nei mėnesį praleido rūsyje, kur slėpėsi nuo bombų, – po to, kai pirmąją karo dieną vienas iš sviedinių nukrito už šimto metrų nuo jų namų Mariupolyje.
Kovo 29 d. Aleksandras ir jo šeima nusprendė bėgti per DLR blokpostą, kur atvykdavo evakuacijos į Rusiją autobusai.
Jie turėjo nueiti dešimt kilometrų iki kontrolės punkto. Ten jiems buvo pasakyta, kad pirmenybė teikiama moterims ir vaikams, o vyrams bus leista išvykti tik tuo atveju, jei autobuse liks laisvų vietų. Nesvarbu, ar jie evakuojasi su šeima, ar vieni.
Tada jie nusprendė vykti į Samoilovą, DLR kontroliuojamą kaimą Novoazovsko rajone, ir iš ten bandyti išvykti į Rusiją. Eilė evakuotis į Samoilovą buvo didžiulė. Aleksandras su šeima ten įstrigo kelioms dienoms.
„Buvome apgyvendinti [netoliese esančiame] vaikų darželyje. Šio darželio darbuotojai mumis rūpinosi ir maitino tris kartus per dieną mokyklose ir darželiuose įprastu maistu: sriubomis, košėmis, kotletais, kruopomis. Ne prabanga, bet karštas maistas po Mariupolio buvo skanu“, – prisimena Aleksandras.
Tuomet šeimai buvo paaiškinta, kad ji negali tiesiog išvykti į Rusiją. Artimiausias „filtravimo punktas“ buvo Starobeševo kaime pietryčių Ukrainoje, kurį kontroliuoja DLR.
„Dienos Starobeševe buvo pragaras, – prisimena Aleksandras. – Ten sąlygos buvo kitokios nei Samoilove.
Moterys su mažais vaikais vėl buvo apgyvendintos vaikų darželyje, o likusieji – kažkokiuose kultūros namuose, pasakoja jis. Miegoti teko ant grindų. Nebuvo vonios, veikiantis tualetas buvo tik lauke. Iki valgyklos, kurioje buvo galima nemokamai pavalgyti, reikėjo nueiti apie tris kilometrus.
Tik trečią dieną Starobeševe Aleksandras sulaukė savo eilės. Pirmiausia jis turėjo užpildyti anketą su asmens duomenimis ir atsakyti į klausimus apie savo „požiūrį į Ukrainos kariuomenę“ ir kontaktus su Ukrainos kariškiais. Tada jis turėjo pateikti pirštų ir delnų atspaudus ir nusifotografuoti. Paskutinis etapas – apklausa ir vizualinė apžiūra.
Nebuvo vonios, veikiantis tualetas buvo tik lauke. Iki valgyklos, kurioje buvo galima nemokamai pavalgyti, reikėjo nueiti apie tris kilometrus.
„Mane apklausęs FSB pareigūnas atrodė kaip personažas iš rusiško filmo apie Rusijos saugumiečius: su naujausiu „iPhone“, apkūnus, kančios iškreiptu veidu, – pasakoja Aleksandras. – Jis domėjosi mano galimais „ryšiais su ekstremistinėmis grupuotėmis“ – iš visų, su kuriais bendravau, jis to paklausė tik manęs ir dar kelių žmonių, kurie atrodė neformaliai. Kai paklausiau, ką reiškia ekstremizmas ir kokias grupuotes jis turi omenyje, jis tylėjo ir piktai žiūrėjo“.
Galiausiai Aleksandras gavo „kelionės taloną“, su kuriuo galėjo evakuotis į Rusiją.
Kitas Aleksandro ir jo šeimos kelionės taškas buvo laikinasis apgyvendinimo centras netoli Rusijos sienos – kelios palapinės su stalais, kėdėmis ir elektros lizdais. Ten pabėgėliai buvo maitinami greitai paruošiamais makaronais, jų vardai ir pavardės buvo įrašyti į žurnalą, o paskui jie autobusu nuvežti į Taganrogą.
Jokiu būdu negalima pasakti ko nors per daug. Po Ukrainos, kur galiu sakyti, ką noriu ir kur noriu, jaučiausi taip, tarsi mano burna būtų užkimšta.
„Taganroge sutikau savo giminaičius – jie mus palaikė ir padėjo, kol buvome ten. Tačiau gatvėse žmonės šnairuodavo į mane išgirdę mano ukrainietišką akcentą. Jokiu būdu negalima pasakti ko nors per daug. Po Ukrainos, kur galiu sakyti, ką noriu ir kur noriu, jaučiausi taip, tarsi mano burna būtų užkimšta“.
Dabar Aleksandras su šeima jau išvykęs iš Rusijos į Gruziją.
„Matyt, yra dviejų tipų „filtravimo punktai“. Pirmasis – tai kažkas panašaus į sienos kirtimo punktą su atskira patalpa, į kurią žmonės vežami apklausai. Antrais – stovyklos, kuriose gyvena [prieš „filtravimą“] žmonės. Neaišku, kaip žmonės siunčiami į vieną ar kitą vietą. Per tardymus jie valandų valandas užduoda tuos pačius klausimus, tačiau juos formuluoja skirtingai. Iš esmės klausinėjama apie požiūrį į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, Ukrainos saugumo tarnybą ir Rusiją. Jie paima ryšio įrangą ir kelias valandas kažkur ją tikrina“, – aiškina Kirilas Živojus, vienas iš projekto „Tbilisio savanoriai“ koordinatorių. Jo organizacija padeda pabėgėliams iš Ukrainos, renka humanitarinę pagalbą, padeda jiems persikelti ir apgyvendinti. Iš viso jie jau padėjo keturiems tūkstančiams žmonių.
Jautėsi kaip nusikaltėliai
Julija iš Mariupolio 36 dienas gyveno rūsyje su dviem vaikais ir trisdešimčia kaimynų. Jos namą sunaikino raketa, sviedinys pataikė ir į medicinos laboratorijos, kurioje ji dirbo, pastatą, žuvo jos kolegos. Jos vyras išėjo kovoti.
Julijai ir jos vaikams balandžio pradžioje pavyko išvykti iš Mariupolio per tą patį Nikolskojės kaimą. Anot jos, tuo metu buvo beveik neįmanoma patekti į Ukrainą: Rusija paprasčiausiai neatidarė „žaliųjų koridorių“.
Julija ir jos vaikai buvo „tūkstantis trys šimtai kažkelinti“ eilėje „filtravimui“. Jie manė, kad teks laukti mažiausiai savaitę, bet vėliau paaiškėjo, kad galima praeiti patikrinimą prie sienos su Rusija. Tą pačią dieną 11 autobusų kolona išvyko į Rostovą.
„Pasienyje iš kiekvienos šeimos buvo pakviesta po vieną asmenį, paprašyta pasiruošti įtaisus ir ryšio įrangą. Jie klausė mano pavardės, ar esu susijusi su Ukrainos kariuomene, ar ištekėjusi. Atsakiau, kad su vyru negyvenu ir neturiu nieko bendra su ginkluotosiomis pajėgomis. Jie pasakė, kad išsiaiškins apie mane daugiau, bet beveik iš karto mane paleido. Jie net nežiūrėjo į mano telefoną“, – prisimena Julija. Rusai neapklausė ir jos vaikų – 16 metų dukters ir 11 metų sūnaus.
59 metų Natalija (vardas ir pavardė herojės prašymu pakeisti) išvyko iš Mariupolio per Starobeševo „filtravimo punktą“. Ji keliavo kartu su sūnumi, marčia ir anūkais. Jiems teko laukti eilėje apie dvylika valandų. Visą tą laiką jie buvo automobilyje.
Pirmiausia jie viską pas mus subombardavo, o paskui dar ir pirštų bei delnų atspaudus paėmė, tarsi būtume kokie nusikaltėliai.
„Pirmiausia jie viską pas mus subombardavo, o paskui dar ir pirštų bei delnų atspaudus paėmė, tarsi būtume kokie nusikaltėliai. Jie išnaršė mūsų telefonus ir dvi valandas tardė mano sūnų, tarsi jis būtų dėl kažko kaltas“, – sako Natalija ir negali sulaikyti ašarų.
Jos sūnus Denisas pasakoja, kad tyrinėjant jo telefoną buvo reikalaujama pakomentuoti beveik kiekvieną žinutę „Messenger“. Tardytojus labiausiai domino, kodėl jis, tvirto sudėjimo keturiasdešimtmetis vyras, netarnavo ir nenuėjo kariauti.
Bendraudamas su „Meduza“ Denisas pamini kelis žmones, kuriems nebuvo leista išvykti, tačiau apie jų likimą jis nieko nežino. „Žinau tik tiek, kad visi, kurie nepraėjo „filtravimo“ proceso, yra vežami į Donecką tolesniam patikrinimui. Niekas nežino, kas su jais atsitinka vėliau“, – aiškino pašnekovas.
Žmonės galėjo nežinoti, kad juos veš į Rusiją
Projekto „Padedame išvykti“ savanorė Marija (vardas pakeistas jos prašymu), nuolat bendraujanti su Ukrainos pabėgėliais, pasakoja apie kelias „filtravimo stovyklas“ – Novoazovske, Bezymianoje, Nikolskojėje ir Donecke.
„Sąlygos ten nėra labai geros. Žmonės apgyvendinami mokyklų klasėse, kuriose yra tik stalai. Geriausiu atveju kas nors iš vietos bendruomenės atneša antklodę. Teigiama, kad maistas ten yra prastos kokybės, kartais pasenęs. Yra daug pranešimų apie ligų, ypač tarp vaikų, protrūkius. Žmonės skundžiasi, kad tualetai primena tiesiog iškastas duobes. Keletą kartų girdėjome, kad judėjimo laisvė tokiose vietose yra ribojama, o norėdami išvykti už teritorijos ribų, žmonės turi rašyti prašymą stovyklos administracijai“, – sako ji.
Pasak jos, dabar žmonės savo eilės „filtruotis“ turi laukti labai ilgai – iki dviejų savaičių.
„Didžioji dauguma išvykimo į Rusijos Federaciją atvejų nėra savanoriškas pasirinkimas, – pažymi ji. – Net jei ir be automatų, niekas savanoriškai nesirinks būti „filtruojamas“. Dažnai žmonėms iš pradžių nesakoma, kur jie išvežami, jie gali nežinoti, kad galiausiai bus išvežti į Rusiją“.
Pasak šaltinio, artimo DLR valdžiai (jis pats dalyvauja „filtruojant“ ir išvežant ukrainiečius), tie, kurie nepraėjo pirmojo „filtravimo“, sulaikomi nuodugnesniam patikrinimui, tačiau daugelis jų „gana greitai paleidžiami“. Likusieji, t. y. tie, kurie, DLR manymu, turi realių ryšių su Ukrainos kariuomene, siunčiami į ikiteisminio sulaikymo centrus.
„Jų yra labai nedaug, vos keli. Taip pat yra moterų. Kartais tarp jų būna ir snaiperių, todėl tikrinamos delnų ir pirštų pūslės“, – teigia pašnekovas.
Anksčiau Mariupolio mero patarėjas Petro Andriuščenka sakė, kad „nuo penkių iki dešimties procentų vyrų“ nepraeina „filtravimo“ ir yra išvežami į Donecką. „Meduza“ išsiuntė užklausą DLR informacijos ministerijai, tačiau atsakymo dar negavo.
