„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Ukrainiečių kapelionas Serhijus Dmytriyevas: Lietuva mus geriausiai supranta ir labiausiai palaiko

„Lietuva yra šalis, kurios visuomenė mus labiausiai supranta ir palaiko. Net Vilniaus architektūra man primena gimtąjį Kyjivą. Todėl man ateities pokario Kyjivo vizualinis vaizdinys yra modernus Vilnius, o moderni Lietuva atrodo kaip ateities Ukraina“, – sako kunigas Serhijus Dmytriyevas, kuris dažnas svečias Lietuvoje. Tačiau jo gyvenimas yra ten, fronte.
Ukrainiečių kapelionas Serhijus Dmytriyevas
Ukrainiečių kapelionas Serhijus Dmytriyevas / Asmeninio archyvo nuotr.

Serhijus Dmytriyevas 12 metų tarnavo kunigu Chersono Šv. Varvaros bažnyčioje. Rusijos okupantams užgrobus Krymą, protestuodamas prieš Rusijos agresiją jis paliko Maskvos patriarchatą ir įstojo į Ukrainos Ortodoksų Bažnyčią. 2014 m. tapo 30-osios mechanizuotosios Kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio brigados kapelionu (šaukinys „Padre“) ir įkūrė nevyriausybinę organizaciją „Eleos-Ukraine“, kurios veikla orientuota į pagalbą vargstantiems žmonėms. Nuo 2023 m. tėvas Serhijus yra Ukrainos ginkluotųjų pajėgų teritorinės gynybos pajėgų vadavietės vyriausiasis kapelionas.

Šįkart su juo kalbėjomės apie gyvenimą Ukrainoje karo metais. Kaip prisitaikyti prie to, kad karas tampa kasdienio gyvenimo dalimi, nes visuomenė neturi pasirinkimo. Taip pat kalbėjomės apie Lietuvos paramos svarbą ir Ukrainos ateities viziją.

– Vilniuje lankotės gana dažnai. Kas jus čia traukia ir ką jums asmeniškai reiškia Lietuva?

– Kai vaikštau po Vilnių, matau Ukrainos vėliavas ir tai sušildo širdį. Kai čia užsuku į parduotuvę, o aš, deja, nemoku nei lietuviškai, nei angliškai, lietuviai su manimi pereina į rusų kalbą, kad tik man padėtų, parodytų savo empatiją, meilę, palaikymą. Tada atsiranda saugumo ir namų jausmas.

Kai vaikštau po Vilnių, matau Ukrainos vėliavas ir tai sušildo širdį.

Po 2022 m. jau buvau daugelyje šalių ir galiu pasakyti, kad Lietuva yra vienintelė šalis, kurios visuomenė mus labiausiai supranta ir palaiko. Net Vilniaus architektūra man primena gimtąjį Kyjivą. Todėl man ateities pokario Kyjivo vizualinis vaizdinys yra modernus Vilnius, o moderni Lietuva atrodo kaip ateities Ukraina.

– Būdamas kapelionu nuolat bendraujate su daugybe karių ir civilių. Ar galėtumėte pasidalyti savo pastebėjimais, kaip jaučiasi žmonės Ukrainoje, kurie jau trejus metus gyvena nuolatinio didelio streso sąlygomis?

– Dabar, kai žmonės mūsų klausia, kaip mums sekasi, dažniausiai atsakome: „Viskas gerai“. Nes toks klausimas žmonėms, gyvenantiems karo sąlygomis, skamba retoriškai. Pagalvokite, ką turėtų atsakyti žmogus, kurio namai sugriauti, o artimieji nužudyti, kai jo paklausia: „Kaip tau sekasi?“.

Štai kodėl mūsų žmonės sutrikę ir nežino, ką atsakyti. Nes pasakojimas apie visą siaubą ir skausmą sugrąžina žmogų prie traumos. Štai kodėl mes, ukrainiečiai, dažnai taip atsakome: „Viskas gerai“. Nes mes bent jau esame gyvi.

Pavyzdžiui, mes jau juokaujame, kai vienas žmogus sako: „Žinai, vakar sprogimas išmušė visus mano namo langus“, o kitas atsako: „Ir ką? Tai čia gerai“, nes jo visas namas buvo sugriautas.

Ukrainiečiai dabar yra tokios psichologinės būsenos, kad jiems lengviau pasakyti: „Viskas gerai“. Tai padeda psichologiškai apsisaugoti, nesiaiškinti ir neišgyventi viso šio skausmo vėl. Todėl patarčiau klausti: „Kaip mes galime jums padėti?“. Tiesiog įsivaizduokite save mūsų vietoje...

Galime prisiminti istorijas apie tai, kokie laimingi buvo žmonės nacių koncentracijos stovykloje Maidaneke. Tačiau tai tikriausiai vienintelis būdas išgyventi agresoriaus sukurtą košmarą. Koncentracijos stovykloje žmonės kūrė kažkokį teatrą, darė kažkokį radiją. Jie stengėsi kažkaip ten gyventi. Ukraina dabar atrodo kažkaip panašiai. Jei matote ten veikiančius restoranus ir festivalius, tai todėl, kad žmonės bando gyventi toliau. Tai yra psichologinė gynyba.

Kitas pavyzdys – rugsėjo 11 d. įvykdytas teroristinis išpuolis Niujorke ir kituose miestuose, per kurį žuvo daugybė žmonių. Psichologinė įtampa ir trauma Amerikos visuomenėje išlieka iki šiol. Amerikiečiai tai prisimena, juos vis dar ištinka psichologiniai priepuoliai, su jais dirba psichologai. Ir Ukraina jau 10 metų gyvena tokioje stresinėje būsenoje. Amerikoje visa tai seniai baigėsi, bet jie vis dar kovoja su pasekmėmis. O Ukrainoje Rusijos Federacijos teroristiniai išpuoliai nesibaigia. Ir mes nematome šio karo pabaigos.

Todėl kai atvažiuojame į Lietuvą ir matome Ukrainos vėliavas, psichologiškai jaučiame, kad čia mums saugu. Čia galima šiek tiek atsipalaiduoti ir jaustis saugiai, čia tavęs nenužudys. Taip šiandien veikia ukrainiečių psichika. Ir tokia parama yra labai svarbi, ypač vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms. Toks solidarumas yra labai svarbus. Ir jis gali pasireikšti įvairiai: Ukrainos vėliava, palaikymo žodžiais.

Tai gali būti ir bet kokia pagalba. Pavyzdžiui, kai gaunu lietuvės močiutės megztas kojines ir pamatau raštelį lietuvių kalba, jaučiu, kaip tai šilta ir rūpestinga. Man net gaila dėvėti šias kojines. Jos kaip vitaminai, jos suteikia energijos.

Taip, mums labai sunku. Bet dėl lietuvių paramos jaučiame, kad kova, kuri vyksta Ukrainoje, yra bendra kova prieš rusų okupantą. Paramos ir solidarumo niekas nepakeičia.

Kai gaunu lietuvės močiutės megztas kojines ir pamatau raštelį lietuvių kalba, jaučiu, kaip tai šilta ir rūpestinga. Man net gaila dėvėti šias kojines. Jos kaip vitaminai.

– Sakėte, kad ukrainiečiai, norėdami išlikti karo akivaizdoje, kuria savo kultūrą (teatras, muzika ir kt.). Ar kultūros plėtojimas karo metu yra grynai psichologinė gynyba, ar tai vidinė Ukrainos visuomenės esmė ir poreikis?

– Dar norėčiau pažymėti, kad karas Ukrainoje yra kontrrevoliucija Orumo revoliucijai. Nes ukrainiečiai nieko nepuolė, o pasirinko Europos demokratinių šalių deklaruojamų vertybių kelią. Ukrainiečiai nori būti europietiškos, civilizuotos šeimos nariais. Tai, be kita ko, pasireiškia kultūros laisve, laisva saviraiška kultūroje ir savo šalies kultūros kūrimu.

Dabar vyksta karas ne tik dėl orumo, bet ir dėl Ukrainos kultūros naikinimo. Tai reiškia, kad tai karas, kuriuo siekiama sunaikinti Europos kultūrą. Nes visur, kur tik buvo okupantas, naikinami architektūros paminklai, deginamos ukrainietiškos knygos, naikinami ukrainietiški simboliai, draudžiama bet kokia užuomina į ukrainiečių kultūrą.

Todėl žmonėms, išgyvenusiems okupaciją arba esantiems netoli karo zonos, savos kultūros vertė didėja ir auga geometrine progresija. Šiandien Ukrainos žmonės vis labiau domisi Ukrainos istorija ir kultūra. Pavyzdžiui, ukrainietiškas istorinis turinys „YouTube“ dabar sulaukia milijonų peržiūrų.

Tuo pat metu labai išaugo susidomėjimas tuo, kaip ukrainiečiai gyveno už Rusijos ir Sovietų Sąjungos imperijos ribų, kaip ukrainiečiai gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje, kaip ukrainiečiai gyveno Austrijos-Vengrijos imperijos sudėtyje. Kokie buvo kultūros ir mokslo pasiekimai. Paaiškėjo, kad turėjome daug bendrų pasiekimų.

Šis ukrainiečių praeities permąstymas vyksta, be kita ko, ir dėl dabartinio karo. Nes kai prieš akis prarandi kažką savo, stengiesi tai išsaugoti atmintyje. O taip pat sužinoti, ką dar rusai sunaikino anksčiau. Ir pasirodo, kad rusai Ukrainoje jau daug ką sunaikino.

Lietuviai taip pat praėjo šį pažinimo kelią, todėl jie turėtų mus suprasti. Daugelis ukrainiečių jau anksčiau perėjo šį kelią, o dalis visuomenės eina ir dabar.

Žmonėms, išgyvenusiems okupaciją arba esantiems netoli karo zonos, savos kultūros vertė didėja ir auga geometrine progresija. Šiandien Ukrainos žmonės vis labiau domisi savo istorija ir kultūra.

– Ir vis dėlto, kodėl kultūra yra tokia svarbi?

– Intelektualinio elito atstovai supranta Rusijos ir sovietinės propagandos pasekmes ir stengiasi padėti dar neseniai Rusijai simpatizavusiems tautiečiams suprasti Rusijos „kultūrinę“ įtaką ir nuo jos išsilaisvinti. Ir dėl šios priežasties taip pat labai svarbu investuoti į kultūrą, nes kultūra saugo.

Žmogus be kultūros nustoja priešintis, nes toks žmogus praranda vertybes ir gaires, už kurias kovoja. Bet kurios tautos kultūra moko mylėti savo šalį, savo istoriją, savo tautos vertybes ir paveldą. O ukrainiečių tautos paveldas yra laisvė, orumas ir savitarpio pagalba. Ir kai tavo kultūrą prievarta, agresyviai išstumia ir naikina kita, imperinė kaimyninės valstybės kultūra, o tu tuo metu nesipriešinsi, tu pralaimėsi be kovos.

Šiandien Ukrainos visuomenė gaivina senąsias tradicijas ir puoselėja šiuolaikinę europinio lygio ir populiarumo ukrainiečių kultūrą. Pavyzdžiui, „Dakhabrakha grupė“ ir mūsų „Eurovizijos“ nugalėtojai. Arba, pavyzdžiui, naujasis ukrainiečių kinas, kuris rodo ir naują, ir senąją kultūrą arba pasakoja apie Rusijos Federacijos nusikaltimus Ukrainoje.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Serhijus Dmytriyevas
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Serhijus Dmytriyevas

– Kokius realius, pastebimus pokyčius matote Ukrainoje visuomenėje? Ar žmonės atmeta viską, kas rusiška?

– Dabar Ukrainoje niekur nenusipirksi knygos rusų kalba. Žinoma, jų galima rasti, bet reikia pasistengti.

Žmonės Ukrainoje nustojo viešai kalbėti agresoriaus kalba, net jei anksčiau kasdieniniame gyvenime kalbėjo rusiškai. Viešose vietose irgi beveik neišgirsi rusų kalbos. Iš Ukrainos informacinės erdvės dingo autoriai, kurie skleidžia ar skelbia rusišką ideologiją, rusiškus naratyvus ar propaguoja rusišką kultūrą. Prieš visišką invaziją Ukrainos kultūrinėje erdvėje buvo beveik 90 proc. rusiškos ar su Rusija susijusios kultūros produkcijos. Per daugelį metų Rusija į tai sistemingai investavo didžiules pinigų sumas.

Žmonės Ukrainoje nustojo viešai kalbėti agresoriaus kalba, net jei anksčiau kasdieniniame gyvenime kalbėjo rusiškai.

Dabar Ukrainoje, be susidomėjimo savo kultūra, labai išaugo poreikis pažinti užsienio – Europos tautų – kultūrą ir meną, taip pat studijuoti ir suprasti religiją ir religijos istoriją. Pavyzdžiui, Guy de Maupassant'as, prancūzų rašytojas, šiandien mums skamba kitaip, nes jis yra karo veteranas. Tai, ką jis rašė apie karo įvykius, yra tai, kas dabar vyksta Ukrainoje.

Ukrainiečiai dabar sužino, kas yra Miško broliai, ir mato paraleles tarp Ukrainos UPA ir Lietuvos Miško brolių. Mūsų žmonės žino, kas vyko Lietuvoje aštuntajame dešimtmetyje ir Lietuvos didvyriai tampa mūsų didvyriais. O žmonės taip pat domisi, kas tada kūrė lietuvių kultūrą ir kokį vaidmenį ji suvaidino kuriant modernią, sėkmingą Lietuvos valstybę. Šiandien suintensyvėjo Lietuvos ir Ukrainos mokslininkų, kultūros specialistų mainai ir bendradarbiavimas. Šie procesai yra labai svarbūs ir reikalingi.

Žinoma, ir, deja, visada bus tam tikras procentas gyventojų, kurie šių pokyčių nesupras ir pasirinks gyventi praeitimi, nostalgiškai prisimindami Sovietų Sąjungą. Tokių žmonių yra kiekvienoje šalyje. Tačiau jų vis mažiau ir mažiau. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar kitos kartos neužsikrės virusu „kaip gerai buvo gyventi Sovietų Sąjungoje“.

Turime pagaliau laimėti ne tik fronte, bet ir kultūroje. Tai labai svarbu. Taip pat svarbu, kad ukrainiečių kultūra europiečiams taptų matoma Europos kultūros dalimi, o Ukrainos visuomenė savo ruožtu dar geriau pažintų Europos kultūrą, ypač tų šalių, kurios mums aktyviai padeda. Tada tapsime dar artimesni vieni kitiems. Ir tai bus kokybiškai naujas bendrystės ir partnerystės lygis.

Asmeninio archyvo nuotr./Ukrainiečių kapelionas Serhijus Dmytriyevas
Asmeninio archyvo nuotr./Ukrainiečių kapelionas Serhijus Dmytriyevas

Kaip aš pažinau lietuviškos muzikos grupes? Jos buvo atvykusios ir koncertavo Ukrainoje. Ir dabar jų klausausi, kai važiuoju automobiliu. Taip pat pažįstu šiuolaikinius lietuvių rašytojus ir poetus.

Šiandien mums trūksta nacionalinių rašytojų vertimų į kitas Europos kalbas – lietuvių į ukrainiečių, ukrainiečių į lietuvių. Pavyzdžiui, kiek ukrainiečių yra skaitę talentingo lietuvių rašytojo Herkaus Kunčiaus kūrybą? Ir atvirkščiai, kiek šiuolaikinių ukrainiečių rašytojų skaitoma Lietuvoje?

Tai procesas, kurį reikia įtvirtinti ir intensyvinti – tiesti kultūrinius tiltus. Nes mūsų vertybės yra daug artimesnės viena kitai, nei galbūt manome.

– Lietuva yra nedidelė šalis, tačiau ji yra bene didžiausia pagalbos Ukrainai teikėja, jei lyginsime pagalbos dydį vienam gyventojui. Ar ukrainiečiai tai pastebi ir ar žino?

– Jei paklausime ukrainiečių, kuri Europos šalis jiems labiausiai padeda, ką jie mato, jie pasakys, kad tai Lietuva. Jei imsimės savanorystės projekto ar renginio Ukrainoje, ten visada sutiksite lietuvių. Matome, kiek daug daro Lietuvos ambasada Ukrainoje.

Žinoma, vertiname ir mums reikalinga finansinė pagalba iš Lietuvos. Bet kartu jaučiame lietuvių buvimą ne tik Užsienio reikalų ministerijos ar Lietuvos Seimo lygmeniu. Dažnai tai būna paprasti žmonės. Manau, kad tai taip pat yra grįžimas prie gilių bendrų šaknų tautos, kuri kadaise gyveno kartu vienoje didelėje valstybėje. O lietuviai ukrainiečiams yra bene vieninteliai žmonės, kurie su mumis turi bendrą istoriją ir niekada nenorėjo mūsų paversti vergais. Juk lietuviai niekada neturėjo imperinių ambicijų. Mano nuomone, lietuviai suvaidino svarbų vaidmenį formuojant mūsų europines, demokratines vertybes.

– Taip, lietuviai daug padeda Ukrainai, tačiau net ir čia jaučiamas karo nuovargis. Tai natūralu, kiekvienas nori gyventi savo gyvenimą, o pirmoji karo sukelto streso banga jau praėjo. Tad norėčiau paklausti, ką lietuviai turėtų prisiminti ir kodėl jie turėtų ir toliau padėti ukrainiečiams kovoje su Rusija? Kuo lietuviai rizikuotų, jei nustotų padėti?

– Trečiasis pasaulinis karas prasidėjo. Ir nesvarbu, ar tas karas vyksta jūsų šalyje, ar ne. Situacija yra paprasta. Pavyzdžiui, paimkime dviejų žmonių kovą. Aš esu žiūrovas ir palaikau vieną iš jų – nušluostau kraują, duodu jam atsigerti vandens. Kitam, jo priešininkui, aš taip pat būsiu priešas. Rusai niekada neatleidžia savo priešams. Jei padedi priešui, taip pat esi priešas. Ir tai yra labai rimta.

Lietuva padeda šalies vadovybės lygmeniu, Europos Parlamente ir paprastų žmonių lygmeniu. Todėl mes suprantame, kokia svarbi Lietuva šiame kare. Negalime jos nuvertinti. Ir jei ne Lietuvos parama, nežinome, kokia situacija būtų dabar.

Tai, kad žmonės pavargo, yra suprantama. Tačiau kiekvienas turi savęs paklausti: „Ar norime, kad Rusijos Federacijos sienos plėstųsi?“ O gal atvirkščiai – gal norime atvykti į Ukrainą, pasivaikščioti po Kyjivo centrą, išgirsti ukrainiečių kalbą ir muziką. O kad ukrainiečiai, atvykę į Lietuvą ir vaikščiodami po Vilniaus centrą, girdėtų lietuvių kalbą ir dainas, o ne rusišką šansoną?

Tai, kad žmonės pavargo, yra suprantama. Tačiau kiekvienas turi savęs paklausti: „Ar norime, kad Rusijos Federacijos sienos plėstųsi?“

Turime prisiminti, kad šiandien pasaulio žmonės turėtų vienytis ne tiek geografiniu ar tautiniu pagrindu, kiek dėl vertybių. Jei mūsų gyvenimo ir kultūros vertybės sutampa, turime palaikyti vieni kitus.

Kai laimės Ukraina, ji taps tvirta sąjungininke ir ištikima drauge ir Lietuvai. Todėl lietuviai turėtų suprasti, kad pagalba Ukrainai šiandien yra rimta investicija į pačią Lietuvą. Ir tai turėtų būti pagrindinė motyvacija įveikti nuovargį.

Tiesiog užmerkite akis ir minutėlę įsivaizduokite, kad Ukrainos nėra. Įsivaizduokite savo ateitį be Ukrainos. Kas bus kitas?

Galima sakyti, kad Lietuva tam tikra prasme yra silpnesnė už Ukrainą, nes yra mažesnė. Rusijai bus daug lengviau atkeršyti Lietuvai. Taip pat turime nepamiršti, kad kai Rusija užgrobia kokią nors teritoriją, ji prievarta mobilizuoja vietos gyventojus, kad šie pradėtų tolesnius karus ir užgrobtų naujas teritorijas. Jei Rusijai pavyks atkovoti Ukrainą, ji vėl įtrauks ukrainiečius į Rusijos propagandos įtaką ir panaudos juos kare prieš Europą. Lietuviai taps priešais, o Lietuva pirmoji patirs naują smūgį. Tokios yra grėsmės. Štai kas nutiks, jei nepadėsime Ukrainai.

Tiesiog užmerkite akis ir minutėlę įsivaizduokite, kad Ukrainos nėra. Įsivaizduokite savo ateitį be Ukrainos. Kas bus kitas?

Ir galiausiai noriu dar kartą pabrėžti, kad neturėtume nuvertinti kultūros indėlio į pergalę. Kultūra yra diplomatijos dalis. Šiandien lietuviai gali laisvai keliauti po visą Europos Sąjungą. Ypač jauni žmonės, kurie laisvai kalba angliškai. Būtų gerai, jei lietuviai Europoje kalbėtų apie karą ir Rusijos Federacijos keliamas grėsmes. Nes to, ką lietuviai žino iš savo patirties, nežino jokia kita Europos Sąjungos tauta.

– Iš kur semiatės jėgų toliau dirbti ir padėti kitiems?

– Pirmiausia, kai padedi žmonėms ir matai dėkingumą jų akyse, tai labai įkvepia ir leidžia pajusti, kad šią dieną gyveni ne veltui. Tai svarbus psichologinis veiksnys. Antrasis, žinoma, yra šeima ir augintiniai. Šeimos ratas yra toks stiprus veiksnys. Ir trečia, kaip kunigas, motyvuoju save.

Žmogus pripranta prie bet kokių sunkių gyvenimo sąlygų, kai jose ilgai būna. O laimės radimas šiose sunkiose sąlygose ir yra žmogaus ištvermės paslaptis. Yra Tarptautinė laimės diena. Daugelis šalių laimę savo šalyse matuoja finansiniais veiksniais, turtu, maistu, drabužiais ir pan. Šiandien Ukrainoje laimės kriterijus yra tai, kad esi gyvas ir gali matyti bei girdėti savo šeimą. Ir tai yra tikrasis laimės kriterijus, kuris veikia.

Asmeninio archyvo nuotr./Ukrainiečių kapelionas Serhijus Dmytriyevas
Asmeninio archyvo nuotr./Ukrainiečių kapelionas Serhijus Dmytriyevas

Nes Ukrainoje žmonės dabar puikiai supranta kiekvieno gyvenimo vertę ir kasdienę galimybę ką nors nuveikti, įgyvendinti savo svajones. Ukrainoje gyvenimas gali baigtis bet kurią akimirką, todėl net paprasti dalykai vertinami daug labiau. Pavyzdžiui, išgerti puodelį kavos ar suvalgyti paprastą patiekalą jau yra džiaugsmas, o tam tikromis akimirkomis – ir vertybė.

Žmonės, įpratę visada turėti patogumus, tokius kaip karštas vanduo, šviesa, šiluma ir maistas, nustoja juos pastebėti. Žiemą pabandykite vienai dienai išjungti elektrą, atidaryti langus, išjungti šildymą ir vandenį. Ir tiesiog vieną dieną pagyventi tokiomis sąlygomis. Ir tada pajusite, kokie esate laimingi.

Arba įsivaizduokite, kad staiga dingo jums artimi žmonės. Gyvenkite taip vieną dieną. Ir tada įvertinsite tai, ką turite dabar.

Šis straipsnis yra vienas iš nevyriausybinės organizacijos „Svitara“ kuratorės ir direktorės Svitlanos Liakhovets interviu su žymiais ukrainiečiais serijos. Šios iniciatyvos tikslas – supažindinti Lietuvos piliečius su šiuolaikiniais Ukrainos mokslininkais, menininkais, visuomenės veikėjais ir savanoriais. Juk kuo geriau pažįstame vieni kitus, tuo artimesni tampame. Projektas įgyvendinamas remiant Atviros Lietuvos fondo „Ukreate Hub“ programai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų