Valerijus, Aleksejus, Sergejus ir Vitalijus įsikūrė kempinge savo įprastinėje vietoje prie Doneco upės (Rytų Ukraina). Puodas, kurioje ėriena, kaista virš laužo. Baltas automobilis Lada pastatytas netoliese ir visuomet pasirengęs ištraukti kitus automobilius, įklimpusius purve.
Vis dėlto yra vienas esminis skirtumas nuo ankstesnių metų poilsio kempinge, šį kartą, vyrai nežino, kada šis „poilsis“ pasibaigs. Vienintelis dalykas, ką jie žino, kad jis nesibaigs, kol bus girdimi kasdieniai sprogimai.
Vyrai negali suvokti, kad jų miestas tiesiog pavirto karo zona.
Kartu su savo šeimomis, keturi ukrainiečiai vyrai tūno miške netoli Sviatohirsko, netoli nuo savo namų Slovjanske. Jie paliko namus prieš savaitę, kai ukrainiečiai ėmė vykdyti nuožmiausią antiteroristinės operacijos etapą.
Valerijus, Aleksejus, Sergejus ir Vitalijus turi įvairiausių pamąstymų apie šią operaciją. Jie – ištikimi Ukrainai, tačiau negali suvokti, kad jų miestas virto karo zona.
„Slovjanskas tarsi tvirtovė; Ukrainos armija turės ją sunaikinti, kad ją atsiimtų“, – sako vienas jų.
Slovjanskas yra miestas, kuriame gyvena 130 tūkst. gyventojų. Tai - taip pat vienas iš Rytų Ukrainą krečiančio smurto epicentrų. Balandžio pradžioje, prorusiškai nusiteikę teroristai užiminėjo administracinius pastatus, o Ukrainos kariai bandė juos atkovoti, tačiau teroristai vis labiau įsisiautėjo.
Kai kariuomenė nusprendė apgulti Slovjanską šį mėnesį, apie 40 proc. miesto gyventojų pasirinko pabėgimą iš šio miesto. Aleksejus yra vienas iš tų, kurie pabėgo. Jis negali grįžti į Slovjanską patikrinti savo verslo. Kai paskutinį kartą – prieš tris dienas - jis galėjo tai padaryti, rado didžiulę skylę lubose, išmuštą artilerijos sviedinio.
Jis mano, kad daugiau kaip 100 tonų grūdų jis jau prarado. „Nežinau, ką pasakyti ūkininkams, kuriems priklauso grūdai“, – sako jis.
Miške įsikūrę ukrainiečiai nesupranta, kas ir kodėl remia rusų teroristus. Valerijus sako, kad tik vargšai ar pensininkai gali juos remti. Aleksejus pritaria tam, pažymėdamas, kad nė vienas iš jo darbuotojų, uždirbančių mažiausiai 4500 grivinų per mėnesį, teroristams paramos nereiškia. Tačiau Sergejus atkreipia dėmesį, kad jo vairuotojas, kuris gauna 6000 grivinų per mėnesį, yra prorusiškas.
Nesuvokiu, kodėl Rusija dabar tai daro, – sako Sergejus.
Sergejus yra buvęs karys, matantis Rusiją kaip brolišką Ukrainai tautą. Dabar jis galvoja, kad Ukraina turėtų tapti NATO dalimi.
„Nesuvokiu, kodėl Rusija dabar tai daro“, – sako jis, teigdamas, kad tiki, jog Maskvos specialiosios pajėgos užėmė Slovjanską. Nors jis remia Ukrainos vykdomą antiteroristinę operaciją, sako, kad mažai tiki ukrainiečių armijos pajėgumais.
Sviatohirskas yra kurortas miške, paprastai populiarus tarp šeimų ir vyresnio amžiaus žmonių. Per jį vingiuoja Doneco upė. Prie jos populiaru poilsiauti kempinguose.
Be to, čia yra kelios parduotuvės, kurių lentynos užpildytos degtine. Sviatohirske yra XVI a. vienuolynas, šaudykla, keletas viešbučių, keletas sanatorijų, tiems, kuriems reikalingas tyras oras ir turintiems bėdų su plaučiais.
Šiomis dienomis vienuolynas ir viešbučiai pilni žmonių, kuriems teko bėgti iš Slovjansko. Vienas vyras su čiužiniu ir kitais būtinais daiktais, sukrautais ant jo mašinos stogo, teigė, kad jis pasirinko bėgti nuo Slovjanske aidinčių šūvių.
