Vienas iš pirmųjų patirtimi iš karinės bendrovės kovotojų „Wagner“ gretų pasidalino į Norvegiją dezertyravęs samdinys Andrejus Medvedevas, kur jis paprašė politinio prieglobsčio. Grįžusio į tėvynę jo laukė žiaurus susidorojimas. Karys pasidalino detalėmis apie „Wagner“ taikomas bausmes savo samdiniams ir vykdomas egzekucijas.
„Wagner“ vykdomos kalinių verbavimo kampanijos metu prie kovotojų prisijungus dešimtims tūkstančių apie laisvę svajojančių kalinių, padėtis dar labiau pablogėjo, nes asmens gyvybė apkasuose ir atvirame mūšio lauke neteko savo svarbos.
Anksčiau pranešta, kad „Wagner“ nuotoliai Ukrainoje buvo drakoniški – skaičiuojama, kad pajėgos prarado virš 20 tūkst. vyrų, kuriuos Jevgenijaus Prigožino vadovautų pajėgų tarpe buvo įprasta pasitelkti kaip vadinamąją „patrankų mėsą“.
Retai skaitytojus pasiekiantys rusų liudijimai rodo, kad fronto linijoje baisiau nei kalėjimo kameroje. CNN publikuotuose nuteistų samdinių pasakojimuose atskleidžiama, kad vienas karys – Sergejus – buvo dukart pašautas, vėliau iš ligoninės vėl išsiųstas kariauti, kur tam, kad išgyventų, buvo priverstas gerti tirpstantį sniegą ir puldinėti ukrainiečių pozicijas tol, kol vieną dieną jis buvo laikinai apakintas.
Straipsnyje CNN mini ir kitą jaunuolį – Andrejų. 23 metų amžiaus vaikinui buvo pateikti kaltinimai dėl narkotikų, tačiau vietoje bausmės jis pasirinko frontą, kur turėdamas menkas karybos žinias ir prastai apmokytas, po trijų savaičių žuvo.
Spėjama, kad jis, greičiausiai, buvo tarp kitų 60 puolimo aukų tą dieną, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Raudonojoje aikštėje šventė pergalę prieš nacizmą.
CNN žurnalistai pasikalbėjo ne tik su Andrejaus motina, kuri pasidalino žinutėmis, nuotraukomis ir sūnaus siųstais vaizdo įrašais, bet ir su Sergejumi, kuriam kažkokiu būdu pavyko išlikti.
Jis teigė, kad šiuo metu dirba dviejuose darbuose, kad galėtų išlaikyti savo šeimą, ir tebelaukia karinės kompensacijos už daugybinius mūšio lauke patirtus sužeidimus. Žurnalistams vyras atviravo, jog naktimis jam spengia ausyse ir miegoti namų tyloje tampa sudėtinga.
Sergejus fronte praleido aštuonis mėnesius: devynis kartus patyrė sukrėtimus, šalia sprogstant artilerijai, o praėjusią žiemą po sužeidimo į koją atsidūrė ligoninėje, iš kurios vėl buvo grąžintas į frontą – ir taip nutiko net keletą kartų.
Jis pasakojo, jog net nuteistiesiems, kuriems amputuotos kojos, būdavo priskirti radijo tarnybos darbai, o dauguma samdinių atsisakė neperšaunamų liemenių dėl jų neveiksmingumo.
„Jos nepadeda apsisaugoti nuo sviedinių, nes jų [ukrainiečių] artilerija smūgiuoja labai tiksliai, – sakė Sergejus. – Mūsų artilerija gali šaudyti tris ar keturis kartus, ir duok Dieve, kad kas nors sprogtų. Ji kreiva ir dažniausiai pirma pataiko į mus“.
Norėdamas atskleisti „Wagner“ nuostolių mastą, karys pasakojo, jog iš jo dalinio, kuriame spalio mėn. buvo apie 600 užverbuotų kalinių, gyvų liko tik 170 ir visi, išskyrus du, sužeisti.
„Visi buvo sužeisti po du, tris, kai kurie po keturis kartus“, – tvirtino jis CNN.
Vyras prisiminė matęs kolegas, kuriuos susprogdino netoli jų nusileidę sviediniai, ir stebėjosi, kad jam pavyko išgyventi.
„Aiškiausiai prisimenu paskutinį iš devynių patirtų smegenų sukrėtimų, – sakė karys. – Mes puolėme. Į mus pasipylė raketinės granatos . Mūsų vadas šaukia per radiją: „Man nerūpi, pirmyn! Negrįžkite, kol neužimsite pozicijos! Du iš mūsų susirado mažą apkasą ir nėrėme ten.“
Sergejus pasakojo, jog šiaip ne taip rado gydytojus, kurie jo pasigailėjo ir įdarbino ligoninės sanitaru. Jam reikėjo pervežinėti lavonus, tikrinti kūnų identifikavimo dokumentus.
Jis prisiminė ir kasdienį siaubą „Wagner“ kovotojų gretose: maisto davinius dažniausiai sudarė mėsos konservai su greitai paruošiamais makaronais, tačiau sunkiausia buvo gauti vandens.
„Kad jo gautum, tekdavo nueiti tris keturis kilometrus. Kartais kelias dienas nevalgydavome, kelias dienas negerdavome“. Vyras teigė, kad žiemą išgyveno, nes gėrė ištirpusį sniegą.
Sergejus patvirtino ankstesnius A.Medvedevo pareiškimus, kuriuos jis išsakė Norvegijos žvalgybos tarnyboms, jog drausmė tarp „Wagner“ karių palaikoma per baimę.
„Kartais vadas „išjungdavo“ žmones. Jis juos nurašydavo, nužudydavo. Tai mačiau tik kartą – buvo kova su žmogumi, kuris apvogė ir nužudė savo žmones tranšėjose. Nežinau, kuris iš jį apsupusių keturių žmonių iššovė. Bet kai jis bandė pabėgti, kulka pataikė jam į pakaušį. Mačiau žaizdą galvoje. Jie jį išjungė“.