„Šis užpuolimas visomis prasmėmis yra už sveiko proto ribų, klinikinio idiotizmo ir absurdo sferoje“, – taip savo komentare teigia įvairių leidinių apžvalgininkas, kelių knygų autorius, Ukrainos verslo ombudsmeno tarybos inspektorius.
Jo tekstas prieš kelias dienas buvo publikuotas „Zerkalo nedeli“ („Savaitės veidrodžio“), kuris anksčiau buvo įtakingiausias Ukrainoje analitinis savaitraštis, o nuo 2020-ųjų išliko tik internete, portale.
„Nebuvo įmanoma įsivaizduoti“
„Esame baisių ir didingų įvykių, nulemsiančių tolesnį žmonijos likimą, liudininkai“, – taip pavadintas komentaras ir dar pridėta paantraštė: „Laukiniškumas liberaliausiame ir humaniškiausiame pasaulyje“.
Į „Zoom“, elektrinių paspirtukų ir matcha latte iš „Starbucks“ visuomenę įsiveržė mongolų-totorių orda.
Autoriaus žodžiais, dabartinis karas yra unikalus, precedento neturintis istorinis įvykis. Esą šiuolaikinėje globalizuotoje postinformacinėje visuomenėje, liberaliausioje ir humaniškiausioje žmonijos istorijoje, nebuvo įmanoma įsivaizduoti „tokio nesąžiningai invazinio, tokio beprotiškai nepagrįsto ir tokio didelio masto karo“ kaip šis.
„Į „Google“, „TikTok“, „Zoom“ ir „App Store“, realybės šou, „juodųjų penktadienių“ „H&M“, „Bolt“ elektrinių paspirtukų ir matcha latte iš „Starbucks“ visuomenę įsiveržė mongolų-totorių orda, kuri užpuolė nepriklausomą šalį vien todėl, kad nori ir gali. Ir visuomenė apstulbo.
Ji jau seniai priprato, kad tokios bazinės vertybės, kaip teisė į gyvybę, patikimai saugomos ir nepajudinamos. Jos dėmesys jau seniai nukrypo į pačią Maslow poreikių piramidės viršūnę, kažkur ten, kur kalbama apie šunų ekskrementų surinkimą parkuose ir translyčių asmenų teisę savo ypatingą lytį nurodyti pase.
Visuomenė, sustingusi ant technologinio singuliarumo (taip vadinamas hipotetinis ateities momentas, kada bus sukurtas superintelektas ir per trumpą laiką įvyks neregėtas technologinis progresas – red. past.) ribos, laukianti dirbtinių neuronų tinklų, papildytos realybės ir kontroliuojamos termobranduolinės sintezės.
Kuri priprato prie nerealaus, linksmo, kone komiško karo ir smurto vaizdavimo kine dėl vienos paprastos priežasties: tokiuose filmuose rodomus įvykius žmonės suvokė kaip absoliučią fantaziją, kuriai visiškai tinkamas „Dolby Digital“, akiniai ir kibiriukas kukurūzų spragėsių.“
Žmonės esą įprato, kad šiuolaikinė pasaulio tvarka nepripažįsta tarptautinio teisinio nihilizmo, todėl net milžinai yra priversti savo dominavimą kitiems primesti atsargiai, palaipsniui ir tyliai, su nenuoširdžia šypsena lūpose.
P.Porošenka – labiau „pamišęs neonacis“
Vasario 24 d. putino (būtent taip – iš mažosios raidės ir be vardo – Rusijos prezidento pavardė rašoma šiame ir kituose zn.ua publikuojamuose tekstuose – red. past.) pradėtas karas, pasak V.Zabudskio, nėra panašus į tą, kurį jis pradėjo 2014 m.
2014-ųjų įvykiai buvo baisūs, klastingi ir nusikalstami. Tačiau jie turėjo logiką.
„Taip, 2014-ųjų įvykiai buvo baisūs, klastingi ir nusikalstami. Tačiau jie turėjo savo baisią, klastingą ir nusikalstamą logiką. Užtat antrasis karas protingam ir pragmatiškam žmogui atrodė neįmanomas dėl to, kad neatitiko šių dienų realybės ir neturėjo strateginės prasmės.
2022 m. Ukraina buvo bene stabiliausia, geriausiai pasirengusi kovai ir mažiausiai istorijoje nusiteikusi prorusiškai – itin sunkus ir nepatogus taikinys. Be to, tiesiog nebuvo jokios svarios priežasties pateisinti karą, bent jau palyginus su situacija 2014 m. Tad ir turime visišką nesąmonę apie nacionalistinę chuntą, tik ribotai tinkančią vidaus vartojimui.“
Apžvalgininko įsitikinimu, bet kuriam sveiko proto žmogui buvo visiškai aišku, kad Ukraina, kad ir kas būtų valdžioje, nesiims eskaluoti situacijos, kad sugrąžintų okupuotas teritorijas. V.Zelenskio vadovaujama Ukraina – esą juo labiau, net jei būtų turėjusi galimybę tikėtis sėkmės.
Tai neatitiko dabartinės valdžios dvasios. Jos ikikariniai prioritetai buvo didelės statybos ir restauravimas, „investicinės auklės“, milijardo medžių pasodinimas, skaitmenizacija. „Na, kažkaip visai ne apie chuntą“, – ironizuoja autorius ir prideda, esą sunku net įsivaizduoti mažiau palankų momentą puolimui prieš Ukrainą nei 2022 m.
Kad ir kaip vertintum, šis užpuolimas visomis prasmėmis yra už sveiko proto ribų, klinikinio idiotizmo ir absurdo sferoje.
Jam buvo juokinga klausyti „Rusijos žiniasklaidos pasakėčių apie patyrusį verslininką ir diplomatą Petro Porošenką (ankstesnį Ukrainos prezidentą – red. past.), kaip neapgalvotą radikalą“. Vis dėlto šis esą kur kas labiau tiko „pamišusio neonacio“ vaidmeniui nei V.Zelenskis, kuris iki puolimo vengdavo net užsiminti apie karą ar priešą.
„Taigi Putinas turėjo penkerius metus dabartiniam scenarijui įgyvendinti, tačiau laukė, kol atsiras naujas lyderis su daug žemesniu antireitingu ir kur kas nuosaikesne politine programa, kurią daugelis iš pradžių laikė net labiau prorusiška nei jo pirmtako.
Ir kai jau sulaukė, ar nebūtų protinga lukterėti dar šiek tiek iki kitų rinkimų, sukuriant šalyje destabilizaciją lenktynių tarp proukrainietiško ir prorusiško kandidato, galinčio apkaltinti valdžią klastojimu bei sutelkti „vatinį“ elektoratą, fone?“
„Už sveiko proto ribų“
Masinė atvira invazija į visą Ukrainos teritoriją, net ten, kur gyvena daug prorusiškai nusiteikusių gyventojų, miestų bombardavimas ir apšaudymas lėmė precedento neturintį vieningą pasipriešinimą agresorei, nepaprastą kovinės dvasios sustiprėjimą ir visuotinę mobilizaciją.
Tokio efekto, autoriaus manymu, galėjo ir nebūti, jei, pavyzdžiui, 2024 m. prezidento rinkimuose prorusiško kandidato šalininkai būtų išėję į Rusijos įkvėptus mitingus, o šie būtų virtę kelių naujų „liaudies respublikų“ paskelbimu. Panašiai esą būtų galėję nutikti pietiniuose regionuose, kuriems Rusija galėjo suteikti slaptą ar net atvirą paramą.
Viskas atrodo taip, lyg ataka prieš Ukrainą būtų suplanuota remiantis iškreiptu pasaulio supratimu, fantazija, esą Kremliaus propagandos sukurti mitai yra tiesa.
„Kad ir kaip vertintum, šis užpuolimas visomis prasmėmis yra už sveiko proto ribų, klinikinio idiotizmo ir absurdo sferoje“, – apibendrina V.Zabudskis.
Jis pripažįsta iki šiol esąs priblokštas ir nesuvokiantis, kas nutiko V.Putinui. Tačiau suprantantis Amerikos žvalgybos susirūpinimą, „ar diktatorius, laikantis ranką ant branduolinio mygtuko, apskritai yra psichiškai sveikas“.
„Viskas atrodo taip, lyg ataka prieš Ukrainą būtų suplanuota remiantis iškreiptu pasaulio supratimu, fantazija, esą Kremliaus propagandos sąmoningai sukurti kvaili mitai yra tiesa, – samprotauja V.Zabudskis. – Tarsi NATO tikrai planuoja pulti Rusiją.
Tarsi naciai tikrai valdytų Ukrainą. Tarsi ukrainiečiai tikrai simpatizuoja Putinui ir tikisi „išvadavimo“. Tarsi Ukrainos kariuomenė būtų nedidelė saujelė nemotyvuotų vidutinybių su pasenusiais ginklais, kurie išsilakstys pamatę jau pirmą rusų tanką.
Juk tik tokioje iškreiptoje visatoje Rusijos invazija galėjo baigtis greita ir daug kraujo nereikalaujančia sėkme, arba didžiulius nuostolius dėl tokios invazijos galima pateisinti kažkokios realios grėsmės Rusijai vengimu.“
Tokia klaida, vertinant situaciją, atrodanti neįmanoma – Rusijos žvalgyba esą negalėjo nežinoti tikrosios padėties.
Taip pat skaitykite: Neoficialūs šaltiniai: Vladimiras Putinas ėmėsi bausti FSB žvalgus.
„Ar rusai pasirengę nuskurdinimui?“
„Esu įpratęs, kad suaugusiųjų pasaulyje, ypač didžiojoje politikoje, žmonės vadovaujasi gana pragmatiškais sumetimais, – rašo V.Zabudskis. – Šioje situacijoje mane gąsdina akivaizdus jų nebuvimas. Putinas buvo situacijoje, kurioje galėjo lengvai išlaikyti valdžią visą likusį gyvenimą, o jo aplinka – ramiai išsaugoti ir padidinti savo turtą visame pasaulyje.“
Užuot išlaikęs status quo, Rusijos vadovas pasirinko kitą kryptį – griauti šalies ekonomiką, pastatyti naują geležinę uždangą, o visuomenę panardinti į tokio streso bei sukrėtimo būseną, kad bent jau santykinį stabilumą įmanoma išlaikyti tik pasitelkus atvirą sovietinio stiliaus totalitarizmą, jau be jokių demokratijos žaidimų.
Esu įpratęs, kad suaugusiųjų pasaulyje, ypač didžiojoje politikoje, žmonės vadovaujasi gana pragmatiškais sumetimais. Šioje situacijoje mane gąsdina akivaizdus jų nebuvimas.
Toks valdymo modelis galįs veikti Šiaurės Korėjoje, o anksčiau veikė Sovietų Sąjungoje, kurios gyventojai buvo izoliuoti ir neturėjo objektyvaus supratimo apie realų pasaulį. „Ar galima tikėtis jo sėkmės šiuolaikinėje Rusijos visuomenėje?“ – klausia autorius ir pats atsako.
„Rusai mėgsta įjungti „didybės“ ir „pergalės-beprotybės“ režimus, ypač „įkalę“. Tačiau jie, kaip ir visi, įpratę gyventi šiuolaikiniame pasaulyje, noriai po jį keliauja ir naudojasi visais jo privalumais, kuriuos kuria daugiausia Vakarų pasaulis.
Ar tikrai rusai pasirengę nuskurdinimui ir izoliacijai dėl įsivaizduojamos savo imperijos didybės? Labai prieštaringas klausimas ir visai neaišku, kodėl putinas užsimanė gauti atsakymą, turėdamas galimybę išvengti šio eksperimento.
Kad ir kaip žiūrėtum, nematau jokios priežasties šiam karui, išskyrus grynai subjektyvias ir emocines, susijusias su Putino asmenybe – neapykantą, kompleksus, asmenines nuoskaudas ir ambicijas.“
Taip pat skaitykite: A.Kubilius šokiruotas: prieš 20 metų tiksliai nuspėjo, kas ištiks Lietuvą ir pasaulį.
Ar tikrai pasaulis taip išprotėjo, kad šimtai milijonų tapo vieno maniako užgaidų įkaitais, ir, jei taip, kas bus toliau? – dar daugiau klausimų kelia V.Zabudskis.
V.Putinas nesąs jaunas, jam tikriausiai liko nedaug laiko, spėja autorius. Jei Rusijos vadovas nekenčia posovietinio pasaulio, kuris nenori vystytis pagal jo fantazijas, nevertina kitų gyvenimų, išskyrus savo paties, kodėl savo kelionės pabaigoje jam nesurengus branduolinės apokalipsės?
„Deja, nežinau, – pripažįsta klausėjas. – Bet žinau, kad mūsų šalis iš tikrųjų didvyriškai atmuša priešo invaziją, naikindama ne tik jo tankų kolonas, bet ir visą galingą jo imperiją iš vidaus.
Kasdien juda ne tik fronto linija, bet ir pasaulio tvarkos pamatai, kurie atrodė nepajudinami lyg tektoninės plokštės. Panašu, atėjo laikas dideliems pokyčiams. Ir nors tokio likimo nesirinkome, nenorėjome, esame baisių ir didingų įvykių, nulemsiančių tolesnį žmonijos likimą, liudininkai.“
