„Geriausias vaistas nuo nevilties, panikos ar apatijos, kurią sukelia galvojimas apie šio karo trukmę, yra aktyvus dalyvavimas istoriniuose procesuose, vykstančiuose čia ir dabar.
Mes nežinome tikslios dienos, mėnesio ar metų, kada nugalėsime ir galėsime grįžti pas savo šeimas. Tačiau esame tikri, kad ir kiek truks karas, šalia mūsų bus patikimi kolegos, širdyse – meilė Tėvynei, o rankose – ginklai. Ir visa tai neleis mums atsitraukti: nei šiandien, nei po metų, nei po dešimties.
Šis karas truks ilgai. Jis gali tęstis ne vienerius metus. Nuo mūsų priklauso, ką darysime kasdien, kad priartėtume prie pergalės.
Tie, kurie vis dar nedalyvauja tarnyboje Ukrainos gynybos pajėgose, turi sąmoningai rinktis: imti ginklą ir stoti į kariuomenės gretas arba tapti patikima kariuomenės, kuri palaiko šalies gynybinius pajėgumus, užnugario apsauga.
Šis karas truks ilgai. Jis gali tęstis ne vienerius metus. Nuo mūsų priklauso, ką darysime kasdien, kad priartėtume prie pergalės“, – rašo jis savo paskyroje „Facebook“.
D.Prokopenka pažymėjo, kad praėjus beveik dvejiems metams nuo Rusijos invazijos pradžios, ukrainiečiai vis dažniau kelia klausimą „Kiek ilgai tęsis šis karas?“, o nežinomybė ir galimybė, kad karo veiksmai tęsis ne vienerius metus, daro spaudimą civiliams ir kariuomenei.
„Deja, daugelis žmonių Ukrainoje ir užsienyje vis dar atsisako priimti negailestingą realybę tokią, kokia ji yra. Kai kurie bando save įtikinti, kad viskas baigsis savaime. Kiti, priešingai, suakmenėja nuo minties, kad taikos Ukrainoje gali tekti laukti beveik dešimtmetį.
Atskirai alyvos į ugnį įpila Rusijos informacinės ir psichologinės atakos, kuriomis siekiama demoralizuoti Ukrainos visuomenę: sakoma, kad Ukraina neatlaikys ilgo maratono, kariuomenė ir savanoriai pavargs ir palūš.
„Azov“ kariauja jau dešimt metų. Mums viskas prasidėjo gerokai anksčiau nei 2022 m. vasario 24 d. Per šį laiką išmokome nepaisyti nuovargio ir nepasiduoti nevilčiai; supratome, kad galbūt ne tik mūsų jaunystė, bet ir visas gyvenimas bus praleistas karo už Ukrainos nepriklausomybę fronte; supratome, kad neturime kito kelio, tik tą, kurį sąmoningai pasirinkome“, – rašo jis.
Jo nuomone, Rusija niekada neatsisakys savo geopolitinių tikslų ir niekada nepaleis Ukrainos iš savo įtakos sferos.
„Azov" vadas mano, kad karas tęsis tol, kol ukrainiečiai sugebės priešintis: „Bet kokios „paliaubos“ ar „susitarimai“ bus tik dar viena laiko pertrauka priešui, kad galėtų sukaupti išteklių tolesniam puolimui“.
Ukrainiečiai, jo nuomone, kritiniu momentu turėtų sugebėti sutelkti visus reikiamus išteklius ir dirbti ties žmogiškų galimybių riba.
D.Prokopenka yra vienas ryškiausių Ukrainos pasipriešinimo Rusijos invazijai simbolių. Jo vadovaujami kariai ilgai didvyriškai gynė apsuptą Mariupolį, „Azovstal“ gamyklą ir sudėjo ginklus tik gavę prezidento įsakymą. Po kelių mėnesių nelaisvėje D.Prokopenka su kitais „Azov“ vadais ir kariais buvo iškeisti į Maskvos vietininku Ukrainoje vadintą prorusišką oligarchą Viktorą Medvedčuką ir kurį laiką pagal susitarimą gyveno Turkijoje. Vėliau jiems leista grįžti į Ukrainą. D.Prokopenka iš karto sugrįžo į kovą.
Pastaruoju metu Ukrainos kariuomenei kyla problemų dėl mobilizacijos tempų, nes fronte vis labiau trūksta kovotojų. Šalyje svarstoma sugriežtinti mobilizacijos sąlygas, kad į kariuomenę būtų pašaukta daugiau žmonių.
