Kandidatų daug – net 39. Bet iš esmės vyksta trijų žirgų lenktynės. Vienas kol kas stipriai atsiplėšęs – tai politikos naujokas, komikas Volodymyras Zelenskis.
Kiti du – dabartinis prezidentas P.Porošenka ir Ukrainos politikos senbuvė, tiek šilto, tiek šalto mačiusi bei itin prieštaringai vertinama Julija Tymošenko.
Akivaizdi V.Zelenskio persvara
Aišku, išskirti vien J.Tymošenko kažin ar sąžininga – pastaraisiais mėnesiais vis daugiau vadinamųjų Ukrainos draugų Vakaruose reiškia abejones dėl porevoliucinio Kijevo ryžto vykdyti reformas ir kovoti su korupcija.
Nemanoma, kad padėtis labai keistųsi priklausomai nuo to, kas laimės rinkimus. Tiesa, P.Porošenka ir J.Tymošenko Vakaruose pažįstami neblogai, nors nebūtinai vertinami teigiamai, tačiau V.Zelenskis, kaip 15min teigė rinkimus Ukrainoje stebėsiantis Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, yra „juodoji dėžė“.
Politologas Laurynas Jonavičius, Ukrainoje matantis mažai normalumo, renkasi kitą, bet panašų terminą: „Zelenskis – katė maiše.“
„Mes tikrai žinome, ką turėtume laimėjus Porošenkai. Mes manome, kad žinome, ką gautume laimėjus Tymošenko.
O apie Zelenskį neturime nė menkiausio suvokimo, – „Reuters“ pripažino ir vienas ES šalies diplomatas. – Visi jie turi minusų. Nėra kandidato, dėl kurio būtų galima jausti entuziazmą.“
Nors P.Porošenka (22 proc. paramos) pastarosiomis dienomis pagal reitingus beveik prisivijo V.Zelenskį (24 proc.), daugelis stebėtojų neabejoja, kad šis komikas, kurio retorikoje turinio daug nėra, varžysis antrajame rinkimų ture ir jį, ko gero, laimės.
„Zelenskis tikrai pateks į antrąjį turą. Dėl kito kandidato – neaišku, galbūt Porošenka. Vis dėlto antrajame ture Zelenskis irgi turėtų laimėti – kad ir su kuo tektų varžytis. Tai aiškiai rodo apklausos – Zelenskio varžovui gresia pralaimėjimas į vienus vartus“, – prognozavo L.Jonavičius.
Be to, oligarchas Ihoris Kolomoiskis, remiantis V.Zelenskį, draugauja ir su J.Tymošenko, tad ši savo rėmėjus nesėkmės pirmajame ture atveju tikrai paragins nebalsuoti už P.Porošenką.
Nuovargis dėl Ukrainos
Vakarų ir Rusijos konfrontacijos ašimi Ukraina yra nuo pat 2014-ųjų Maidano protestų, kai griuvo Viktoro Janukovyčiaus valdžia, o Rusija aneksavo Krymą ir įplieskė karą Donbase. Vakarai Kremliui netrukus pritaikė šūsnį sankcijų.
Nuo Maidano įvykių jau prabėgo daugiau nei penkeri metai, ir Ukrainai vis dar pavyksta išlaikyti tarptautinės bendruomenės dėmesį.
Kadangi Europa vis dažniau užsiėmusi „Brexit“ ir vis ryžtingesnės Kinijos tramdymu, nuvyti vadinamąjį „nuovargį dėl Ukrainos“ („Ukraine fatigue“) vis sunkiau.
ES, JAV ir NATO toliau reguliariai skelbia pranešimus su parama Ukrainos teritoriniam vientisumui, vis atnaujinamos ir sankcijos Rusijai – Vakarai stengiasi padėti Kijevui.
Tačiau Ukrainos politikai, regis, daro viską, kad toji parama nusloptų – kova su korupcija vykdoma be entuziazmo, žmonės skursta ir, kaip sako, L.Jonavičius, „gyvena tikrai ne geriau“ nei prieš penkerius metus, o valdžios koridoriuose toliau žydi vadinamoji oligarchinė demokratija.
„Įsivaizduoju, kad ir Vakaruose, ir Lietuvoje manoma, kad po Maidano pasikeitė žaidėjai, bet žaidimo taisyklės liko tos pačios. Teatras tas pats, tik aktoriai kiti. Deja, negalima sakyti, kad sistema buvo perkrauta“, – 15min teigė L.Kasčiūnas.
Investuotojai jau sunerimę, o kadangi Europa vis dažniau užsiėmusi „Brexit“ ir vis ryžtingesnės Kinijos tramdymu, nuvyti vadinamąjį „nuovargį dėl Ukrainos“ („Ukraine fatigue“) vis sunkiau.
Vakarų abejonės
Be to, nors idealiu atveju europiečiai norėtų matyti Ukrainoje stabilią demokratiją, teisės viršenybę ir kompetenciją apsiginti nuo Rusijos, vienybė sankcijų atžvilgiu irgi trapoka.
Italija, Graikija, Vengrija ir kitos šalys norėtų sustiprinti ekonominius santykius su Maskva.
Žvilgsniai į Ukrainos prezidento rinkimų kampaniją neįkvepia optimizmo – ji jau dabar vadinama viena nešvariausių šalies istorijoje, arba yra, kaip pastebi L.Jonavičius, „tiesiog ukrainietiška“.
Jei problemos tęsis ir išrinkus naują lyderį, Rusija tikriausiai galės tik džiaugtis, nes finansinę paramą Kijevui skiriantys rėmėjai gali pradėti skelbti Ukrainai ultimatumus, o ES vadovybė – imti galvoti, ar tikrai verta toliau plėsti ryšius.
„Ukraina dabar rizikuoja iššvaistyti šaliai nuo 2014 metų rodomą gerą valią ir tikėjimą. Vyriausybė skaičiuoja, jog Kijevas bus remiamas bet kokiu atveju“, – „Reuters“ tvirtino dar vienas Vakarų diplomatas.
L.Kasčiūnas sutinka – esą „nuovargis dėl Ukrainos“ ir yra jaučiamas dėl to, kad Kijevo partneriai mato, jog antikorupcinės ir valstybės valdymo pertvarkos stringa.
„Visgi šalia įprastų paramos teritoriniam vientisumui ir euroatlantiniams siekiams žinių jau siunčiamas signalas, kad ilgai dangstytis karu neišeis – reikia namų darbų. Ir šis signalas stiprės“, – tvirtino Seimo narys.
Neidealus, bet pažįstamas
Aišku, P.Porošenka Vakaruose vis dar vertinamas dėl to, kad sugebėjo tiesiog išlaikyti Ukrainą kaip valstybę – po Krymo aneksijos, kai įsiplieskė kovos Donbase, o radikalai Rusijoje ėmė kalbėti apie Novorosiją, šalies vientisumas buvo subraškėjęs.
Dabar kalbų apie šalies griūtį gerokai mažiau – Ukrainos kariuomenė sustiprėjusi iš esmės, bendradarbiaujama su NATO. Priimtos energetikos ir bankininkystės sektoriaus reformos.
„Nepamirškime ir Ukrainos stačiatikių bažnyčios ištraukimo iš Maskvos patriarchato. Tai labai svarbi civilizacinė, kultūrinė pergalė, už kurią reikia dėkoti būtent Porošenkai.
Jis – stiprus lyderis, kažkiek jau ir patikrintas. Bet, aišku, jam dar toli iki vakarietiškų demokratijos standartų“, – pridūrė L.Kasčiūnas.
Ir nors, kaip jau minėta, kova su korupcija stringa dėl Ukrainoje įsitvirtinusios aukštų pareigūnų nebaudžiamumo kultūros, bent jau ES stengiasi labai garsiai nekritikuoti dabartinio prezidento – Bendrijos atstovai toliau kalba apie reikalingas reformas ir provakarietiškumą.
„Porošenka bent jau popieriuje laikosi labai aiškios linijos – jis priešinasi Rusijai ir yra proeuropietiškas. Jo kadencija nebuvo ideali, bet mes jį pažįstame, mes su juo dirbame.
L.Kasčiūnas: „Alternatyvos Porošenkai nėra geresnės tiek, kad Vakarai, kaip sakoma, statytų už kitą variantą.“
Labai svarbu, kad reformų kurso laikytųsi ir kitas prezidentas, kadangi į pertvarkas mes labai daug investavome. Jei nebus reformų ir bus pradėta dvejoti dėl Rusijos, Vakarų santykiai su Ukraina kentės“, – visgi įspėjo Briuselyje dirbantis ES diplomatas.
„Nors ir nepadaryta viskas, ką buvo galima padaryti, tačiau mes bent jau žinome, su kuo turime reikalą. Per penkerius metus Porošenka suprato, kur yra raudonosios linijos, ką jis gali, o ko – ne.
Alternatyvos Porošenkai nėra geresnės tiek, kad Vakarai, kaip sakoma, statytų už kitą variantą“, – svarstė L.Kasčiūnas.
L.Jonavičius savo ruožtu pastebėjo, kad pačioje Ukrainoje apklausos liudija, jog rinkėjai P.Porošenką vertina labai neigiamai: „Šiuo aspektu jo rodiklis blogiausias, o štai Zelenskio – geriausias.“
A.Abromavičiaus parama
Bet šiaip V.Zelenskis, kuriam – vos 41-eri, daugeliu prasmių yra sunkus galvosūkis. Lyg žaibas iš giedro dangaus į rinkimų favoritus išsiveržęs pramogų pasaulio atstovas visiškai neturi patirties – bet tai, regis, ir traukia rinkėjus, ypač jaunimą.
Kalbų, kad jis yra oligarcho I.Kolomoiskio, tarp kurio ir P.Porošenkos perbėgusi juoda katė, statytinis, netrūksta. Vakaruose bijomasi, kad V.Zelenskis tapęs prezidentu būtų žaislas kitų rankose.
Apie savo kaip komiko karjerą daug kalbėti nenorintis V.Zelenskis, jau vaidinantis Ukrainos vadovą populiariame seriale „Tautos tarnas“, pabrėžia, kad būtų toks efektyvus prezidentas, koks yra prodiuseris ir vadybininkas.
Vienas Vakarų diplomatas, vasarį dalyvavęs ES šalių ambasadorių susitikime su V.Zelenskiu, „Reuters“ teigė, kad šis kandidatas diplomatus maloniai nustebino.
„Negali tikėtis daug iš žmogaus, neturinčio patirties politikoje. Jis man pasirodė gana nuoširdus, bet, žinoma, vertinsime rezultatus. Nemanau, kad galima nurašyti Zelenskį“, – tvirtino diplomatas.
Tiesa, nenuostabu, kad europiečiams pasirodė, jog turinio V.Zelenskio retorikoje trūksta. Ir net jei nugalėtų rinkimuose, įvykdyti reikalingas reformas jam būtų sunku, nes Aukščiausiojoje Radoje – bent jau iki kitų parlamento rinkimų – V.Zelenskis neturėtų ištikimų parlamentarų.
Kita vertus, į V.Zelenskį galbūt galima žvelgti kaip į tuščią lapą? Pagal vieną teorijų P.Porošenkos valdžia nusivylę Maidano aktyvistai pabandytų prisišlieti prie V.Zelenskio ir ant to „tuščio lapo“ sudėlioti savąsias idėjas.
Tiesą sakant, vienas toks „reformatorius“ jau yra – tai lietuvis Aivaras Abromavičius.
Pusantrų metų P.Porošenkos vyriausybėje teišdirbęs A.Abromavičius interviu BNS išreiškė paramą V.Zelenskiui, kurį pavadinu kandidatu, nedalijančiu tuščių pažadų.
Lėlė ar tuščias lapas?
Nesureikšmina A.Abromavičius ir kalbų apie V.Zelenskio ryšius su vienu stambiausių Ukrainos oligarchų I.Kolomoiskiu – šį turtuolį, buvusį vyriausybės nacionalizuoto banko „PrivatBank“ savininką, P.Porošenka buvo paskyręs Dnepropetrovsko srities gubernatoriumi, bet atleido. O tikriausiai derėtų. I.Kolomoiskio televizija „1+1“ įžūliai apeidinėja Ukrainos rinkimų įstatymus ir kampanijos apribojimus apeina rodydama krūvą serialų ir filmų, kuriuose šmėžuoja V.Zelenskio veidas.
Daugelio analitikų manymu, I.Kolomoiskis nusiteikęs numarinti P.Porošenkos, kurį mato kone kaip mirtiną priešą, politinę karjerą, o V.Zelenskis – jo statytinis.
Visiškai logiška manyti, kad V.Zelenskio pergalė rinkimuose reikštų naujus klausimus dėl „PrivatBank“. Vyriausybė nori atgauti esą I.Kolomoiskio nusiurbtus pinigus, o oligarchas pyksta ir teigia, kad bankas buvo nacionalizuotas be pateisinamos priežasties.
„Ar jis (V.Zelenskis, – red.) – tik lėlė? Nemanau. Ar jis padvigubintų pastangas išsireikalauti pinigų iš I.Kolomoiskio? Kas žino“, – teigė vienas Vakarų diplomatas.
„Zelenskis yra katė maiše. Jei jus paskirtų Klaipėdos uosto direktoriumi, ką jūs darytumėte? Juk nežinotumėte, kas kaip veikia, jums reiktų daugybės patarimų, pagalbos. Kitaip tariant, daug lemtų žmonės, kurių rekomendacijų pagrindu būtų priimami sprendimai.
O kadangi Zelenskį remia Kolomoiskis, tikėtina, kad dauguma tų žmonių siūlytų sprendimus, naudingus specifiniams veikėjams. Taip, yra marionetės galimybė“, – 15min tvirtino L.Jonavičius.
Oligarchinė demokratija
L.Kasčiūnas irgi nemato V.Zelenskio kaip savarankiškos figūros: „Manau, kad jis yra lėlė. Gerai atrodanti, gabi, bet visgi lėlė. Be jokios abejonės, Zelenskis yra oligarchinis Kolomoiskio projektas.“
Tiesa, Seimo narys pabrėžia, kad laiko I.Kolomoiskį „provakarietišku oligarchu“, daug padariusiu Ukrainos labui Dnepro mieste ir Donbase per didžiausius susirėmimus 2014–2015 metais.
L.Jonavičius net neabejoja, kad I.Kolomoiskio dalyvavimas rinkimuose V.Zelenskio asmenyje tik dar kartą įrodo, jog Ukrainoje ir po Maidano įvykių klesti vadinamoji „oligarchinė demokratija“.
„Mano supratimu, tokia demokratija niekada ir nebuvo dingusi. Žaidimo taisyklės nebuvo dingusios ir kol kas nedingsta.
Bet reiktų atskirti vidaus reformas ir užsienio politiką. Pastarojoje pozicijos neturėtų keisti nei Porošenka, nei Tymošenko, nei Zelenskis – dėl Rusijos agresijos, dėl susiformavusios struktūrinės situacijos“, – pastebėjo L.Jonavičius.