Antradienio rytą 33 metų Ukrainos karinių pajėgų eilinis Aleksandras Kikinas užsidėjo savo uniformą, pasiraitojo tuščią kairiąją kelnių klešnę, sunkiai įkėlė į savo kūną į invalido vežimėlį ir pasuko iš ligoninės Frolovskio gatvėje į protestą prie generalinio prokuroro biuro Kijeve.
A.Kikinas ir kiti jo bičiuliai iš praėjusių metų lapkritį įkurto Ukrainos brolybės bataliono protestuoja prieš valdžios abejingumą karo veteranams ir per mažas pastangas atsilyginti už savanorišką kovą, sulaikant Rusijos remiamų kovotojų atakas.
Ukrainos karius labiausiai piktina prastas kareivių aprūpinimas, aplaidus rūpinimasis sužeistais kariais, žadėtos, bet taip šeimų ir nepasiekusios kompensacijos už kare žuvusius jų artimuosius. Be to, Ukrainos karinių pajėgų veteranai nepatenkinti, kad jiems tenka kautis su žymiai geriau aprūpinamomis pajėgomis.
„Aš turėjau šaudyti iš 8-jame dešimtmetyje gaminto automatinio ginklo, kai teroristai į mus leido salves iš „Grad“ raketų paleidimo sistemų“, – skundėsi „Dnepro-1” bataliono savanoris Aleksejus Cibko.
Tačiau labiausiai protestuojančių karių pyktį kelia tai, kad po aštuonių mėnesių kovos ir 2000 mūšio lauke žuvusių karių Ukraina vis dar vadina konfliktą „antiteroristine operacija“, o ne karu. Pasak jų, tai trukdo kariams gauti reikiamą aprūpinimą, o korumpuoti biurokratai naudojasi tuo, kad už lėšų vagystes nebus teisiami karo teisme.
Įteikę savo reikalavimus prokurorams, maždaug šimtas uniformuotų Ukrainos karių nužingsniuoja ir iki prezidento rūmų. „Armijoje vyrauja netvarka. Aš negaliu formaliai būti registruotas kaip veteranas, nes ėjau į mūšius kaip savanoris. Mano draugai dabar žūva mūšio lauke, nes teroristai turi naujausias raketų sistemas … Kas tai, jei ne karas?“, – retoriškai klausė A.Kikinas.
„Pažiūrėkit į mane“, – su ašaromis akyse kalbėjo karys. „Šis karas mane pavertė luošiu. Tarp tų 30 operacijų, kurias turėjau ištverti, vis pamąstydavau, kad galbūt mano draugai ir laimingi, kad miršta mūšio lauke“, – savo liūdną likimą dėstė A.Kikinas.
„Pažiūrėkit į mane“, – su ašaromis akyse kalbėjo karys. „Šis karas mane pavertė luošiu. Tarp tų 30 operacijų, kurias turėjau ištverti, vis pamąstydavau, kad galbūt mano draugai ir laimingi, kad miršta mūšio lauke“, – savo liūdną likimą dėstė A.Kikinas.
Vis dėlto, sunkiai suluošintas ir kojos netekęs karys nesigaili, kad pakviestas naujai išrinkto Ukrainos vadovo Petro Porošenkos su kitais savanoriais žengė į kovos lauką. „Turėsime trumpą antiteroristinės operacijos efektyvumo stiprinimo laiką, – kalbėjo tuomet (aut. – gegužės 26 d.) P.Porošenka. – Jie neužtruks dviejų ar trijų mėnesių. Viskas truks kelias valandas“.
Tuo tikėjo ir pats A.Kikinas. Tuomet, gegužės mėnesį, teroristų Donecke ir Luhanske buvo dar tik saujelė – keli šimtai. Bet vėlyvą birželio mėnesį, prabėgus tik trims savaitėms po savanoriškos tarnystės Ukrainos pajėgose pradžios, A.Kikinui teko patirti visas šio karo baisybes.
Jo „Pravyj sektor“ batalionas ir 95-oji oro desanto brigada prie Slovjansko pateko į artilerijos ugnį. Atakos metu žuvo du geri jo draugai, o paties A.Kikino kojos buvo žiauriai sumaitotos šrapnelių.
„Aš nė kiek nesigailiu, kad išėjau ginti savo tėvynės žemės Donbase. Nemąstyčiau nė minutės, jei reikėtų atiduoti gyvybę už savo šalį. Bet noriu, kad tie, kurie leido į Ukrainos teritoriją atgabenti rusiškas raketų paleidimo sistemas, už tai atsakytų“, – sakė jis.
Tūkstančiai tokių savanorių kaip A.Kikinas kaunasi Ukrainos armijoje šiuo metu. Gruodžio mėnesį iš tokių patriotiškų vyrų sudarytų batalionų buvo net 50. Kai kuriuos iš šių batalionų finansuoja atskirų Ukrainos miestų tarybos, kai kurie – kaip A.Kikino – suformuoti iš Maidane aikštę saugojusių didvyrių.
Didžiausią šlovę Ukrainoje šiuo metu turi vienas didžiausių ir stipriausių, daugiausia iš etninių Ukrainos rusų suformuotas batalionas, kuriame kaunasi apie 1000 vyrų, norinčių išlaikyti Donecką ir Luhanską Ukrainos sudėtyje.
Nepriklausomi stebėtojai šiuo metu bando įvertinti, kokią įtaką šie savanoriai turi Ukrainos politiniame gyvenime, kiek jie yra veikiami politinės opozicijos ir kiek patys prisideda prie tokių dabartinės valdžios veiksmais nepatenkintų judėjimų.
„Riba tarp pilietinio dalyvavimo ir populizmo yra labai plona“, – kalbėjo Tarptautinių santykių instituto tyrėja Rosaria Puglisi, dalyvavusi sprendžiant krizes daugelyje Europos valstybių, o dabar akylai stebinti padėtį Ukrainoje.
„Nors daugelis šių savanorių batalionų gyvena Maidano dvasia, tačiau kai kurie iš jų įpuolė į politinių žaidimų lauką ir net nepastebi, kaip jais pasinaudojama. Valstybė turėtų pasirūpinti, kad šie batalionai būtų įtraukti į socialines struktūras, įteisinti, jiems būtų tinkamai vadovaujama“, – kalbėjo politologė.
Nors daugelis šių savanorių batalionų gyvena Maidano dvasia, tačiau kai kurie iš jų įpuolė į politinių žaidimų lauką ir net nepastebi, kaip jais pasinaudojama. Valstybė turėtų pasirūpinti, kad šie batalionai būtų įtraukti į socialines struktūras, įteisinti, jiems būtų tinkamai vadovaujama.
Ukrainos Aukščiausiosios Rados narys Sergejus Vlasenko patvirtino, kad Julijos Tymošenko „Batkivščynos“ partija iškėlė klausimą dėl kovotojų teisinio statuso. Parlamento narys aiškino, kad būtina sukurti vieningą sistemą, kuri kontroliuotų kariuomenės veiksmus rytų Ukrainoje, nes šiuo metu jiems vadovauja ir atsakomybę prisiima kelios skirtingos institucijos ir agentūros.
„Mes nuolat reikalaujame skelbti karo padėtį ir sukurti aiškias karines struktūras kovų su separatistais teritorijose. Akivaizdu, kad egzistuoja reali grėsmė valstybei“, – kalbėjo S.Vlasenko. Pasak jo, tokį sprendimą gali padaryti prezidentas P.Porošenka.
O tuo metu paskutinėje Aukščiausiosios Rados posėdyje P.Porošenkos sūnus, parlamento narys Aleksejus Porošenka skelbė, kad karo paskelbimas suduotų nepataisomą smūgį ir taip silpnai Ukrainos ekonomikai, laukiančiai finansinės paramos ir investicijų.