Ukrainos karys iš rusų okupacijos paspruko paslėptas sulankstytoje sofoje

Pasak kariškio, pirmųjų karo metų rudenį jis ir du jo bendražygiai daugiau nei mėnesį slapstėsi rūsyje Rusijos okupuotame Pravdynės kaime Chersono srityje. Paskui virš mėnesio praleido Bilozerkoje, kuri kartu su visa Chersono srities dešiniąja pakrante Ukrainos ginkluotųjų pajėgų buvo išvaduota 2022 m. lapkričio 11 d.

Tačiau labiausiai jo prisiminimuose įstrigo pasakojimas apie tai, kaip kaimo gyventojai jį su bičiuliais gabeno iš vienos slėptuvės į kitą per 6 rusų kontrolės punktus.

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas/ „Telegram“/Ukrainos karys

Karinės patirties neturintis jaunuolis po trumpų apmokymų Jungtinėje Karalystėje tų pačių metų rugpjūčio 28 d. jau turėjo užduotį – kartu su savo daliniu pulti artimiausio okupuoto Pravdynės kaimo kryptimi.

Tačiau Artemas buvo sužeistas vos tik jis su daliniu pajudėjo kaimo link: jie buvo apšaudomi artilerijos ir skeveldrinis šaudmuo pervėrė jo šalmą. Tądien Ukrainos pajėgoms nepavyko atkovoti Pravdynės. Pasak kariškio, rusai tikriausiai turėjo žvalgybinės informacijos apie planuojamą puolimą:

„Kai priartėjome prie Pravdynės, rusai jau buvo pasitraukę už kaimo. Jie laukė mūsų“.

Kartu su kitu sužeistu kolega laukdamas evakuacijos, Artemas vieną akimirką suprato, kad juos apsupo rusai, o ukrainiečių brigada – paliko kaimą. Tačiau kariams pavyko pasislėpti netoli buvusiame name išdaužytais langais, kur tikėjosi rasti maisto ir vaistų. Paieškos buvo nesėkmingos.

Kitą dieną jie pamatė kitame kieme šunį šeriantį vyrą, bet nedrįso jo užkalbinti, bijodami, kad bus išduoti. Dar po kelių dienų vyrai suprato, kad privalo rizikuoti, nes be medicininės pagalbos Artemui grėsė kraujo užkrėtimas.

Karys: Buvau apimtas panikos. Nors tai truko apie penkias minutes, mintyse prabėgo beveik visas mano gyvenimas. Galvojau, ką blogo padariau šiame gyvenime, kad nusipelniau čia atsidurti.

Sutiktasis Olehas gyveno toje pačioje gatvėje ir savanoriškai rūpinosi išvykusių žmonių paliktais augintiniais. Jis paaiškino kariams, kad ištrūkti iš apsupties nepavyks, nes rusai „iš matymo“ atpažįsta visus vyrus. Negana to, reguliariai vykdo visų namų patikrinimą ieškodami besislapstančių ukrainiečių karių.

Gyvenimas rūsyje

Vyras pakvietė karius prisiglausti jo namų rūsyje, kur jau slėpėsi kitas ukrainiečių vaikinas. Tačiau vieną dieną į duris pasibeldė čečėnų lyderio Ramzano Kadyrovo pajėgų būrio kariai.

„Jie pasibeldė vieną kartą, pasibeldė antrą. Tada išlaužė duris, apėjo žąsis ir vištas. Galiausiai jie pasiėmė du dviračius ir išvažiavo“, – apie tai, ką pamatė pro plyšį, pasakojo Artemas.

Vyrus išgelbėjo tai, kad kieme vis dar žydėjo rudeninės gėlės. Jos paslėpė įėjimą į rūsį nuo pašalinių akių. Oleho kieme R.Kadyrovo kariškiai pasirodė dar kartą ir ėmė ieškoti Ukrainos karių.

Apšaudę namus ir mirtinai išgąsdinę Oleho žmoną, kuriai prireikė apsimesti alpstančiai, kariškiai išvažiavo.

„Buvau apimtas panikos. Nors tai truko apie penkias minutes, mintyse prabėgo beveik visas mano gyvenimas. Galvojau, ką blogo padariau šiame gyvenime, kad nusipelniau čia atsidurti“, – prisiminė Artemas.

Kuo ilgiau tęsėsi slėpimasis, tuo sunkiau buvo ištverti gyvenimą rūsyje.

„AFP“/„Scanpix“/Ukrainos kariai

„Kai Olehas mums pranešė žinią, kad mūsų kariai išstumiami, buvo labai sunku. Atrodė, kad rūsio sienos spaudžia tave vis labiau ir labiau, kasdien lieka vis mažiau vietos.

Mes juokaudavome vieni su kitais, kad neišprotėtume. Sakydavome: „Eikite pasivaikščioti!“ Tai reiškė lipti kopėčiomis ir pro plyšius žiūrėti į gamtą ir dangų. Tai buvo dienos, kai švietė saulė, viskas žydėjo, buvo gražu, nuostabu.“

Galiausiai, vieną dieną atėjo kariškius priglaudęs Olehas ir pareiškė, jog rusai nurodė išsikraustyti iš namų, nes kaime turėtų būti dislokuota rusų kariuomenė.

Karys: Kuo toliau į Rusijos užnugarį, tuo atlaidžiau jie elgiasi patikros punktuose. Sako, kad jei būtų kas nors įtartino, jie būtų aptikę anksčiau.

Tuomet Oleho žmonai šovė į galvą mintis, kad visus tris besislepiančius ukrainiečius būtų galima pervežti į Bilozerką, arčiau Chersono, kur jų duktė nuomojosi namą.

Ji pasiūlė Ženią, liesą, patį mažiausią vaikiną, vežti sulankstytos sofos viduje, Artemą – šaldytuve, nuo durelių nuėmus gumą, kad į vidų patektų oro, o vyriausiąjį, Serhijų – ant automobilio sėdynės su jos mirusio pirmojo vyro gimimo liudijimu.

Kelionė per rusų kontrolės punktus

Tačiau Artemo kelionė per 6 rusų kontrolės punktus prasidėjo įsispraudus į sulankstytą sofą. Ant jos viršaus buvo užmesti keli skudurai ir ančių – tam atvejui, jei Artemui judant, kariškiai išgirstų garsus, būtų galima apkaltinti paukščius.

„Pirmajame ir antrajame kontrolės punktuose rusai iš priekabos paėmė ir žąsis, ir skalbimo mašiną. Jie paklausė: „Ką čia dar turite, gal galite mums ką nors palikti?“. Galvojau, kaip jie paklaus: „Kas yra jūsų sofoje?“ – tai būtų buvusi staigmena.“

Vyras nusprendė, kad, jei pirmuosius 3 iš 6 patikros punktų liks nepastebėtas, vargu ar bus surastas.

„Kuo toliau į Rusijos užnugarį, tuo atlaidžiau jie elgiasi patikros punktuose. Sako, kad jei būtų kas nors įtartino, jie būtų aptikę anksčiau. Padėjo ir tai, kad jie visi gerai pažinojo Olehą, nes jis dažnai keliaudavo ir išvežiodavo žmones.“

„Reuters“/„Scanpix“/Ukrainos karys

Planas pavyko. Nors laikinai okupuotoje Bilozerkoje buvo saugiau, niekas nebuvo apsaugotas nuo netikėtų rusų vizitų. Sykį jų kieme apsilankė rusų kareiviai, ieškantys dezertyrų, tačiau sumaniai šeimynai ir vėl pavyko išsisukti.

„Matėme, kad vyksta kontrpuolimas ir artėja išsilaisvinimas. Supratome, kad tai įvyks bet kurią dieną. Tačiau nebuvo aišku, ar bus išlaisvinta su kovomis, ar be jų“, – kalbėjo Artemas.

Karys pasakojo, kad prieš išlaisvinimą visą naktį nemiegojo. Jie sekė žinias, kuriose buvo rašoma, jog Ukrainos gynėja smogia Antonivkos tiltui: „Tai buvo netoli mūsų, viską girdėjome. Jie vis smūgiavo ir smūgiavo“.

Ryte pas juos į namus atėjo kaimynas ir džiugiai pranešė, kad mieste nebėra rusų. O centre plevėsuoja Ukrainos vėliava.

Po mėnesio, praleisto Odesos ligoninėje, Artemas vėl grįžo į fronto liniją. Jis taip pat dalyvavo žiauriose kovose prie Bachmuto.

Praėjusių metų gruodį su „Hromadske“ žurnaliste jis susitiko Kyjive, kur jis buvo gydomas psichoneurologijos skyriuje dėl fizinio ir psichinio išsekimo.

Artemas jau prasitarė svajojantis apie išleidimą į atsargą, kad galėtų bent šešis mėnesius pailsėti. Tačiau, jo teigimu, dėl trejų metų sutarties, kurią pasirašė su ginkluotosiomis pajėgomis, tai padaryti bus labai sunku.

Šiuo metu karinė medicinos komisija pripažino jį iš dalies tinkamu tarnybai.

„Kur buvo sunkiau – prie Bachmuto ar slapstantis okupacijos sąlygomis? Karas apskritai yra sunkus, kai esi nuolat apšaudomas, taip pat, kai jauti moralinį spaudimą vykdyti įsakymus, bet fiziškai ar psichiškai negali to daryti“, – sakė jis.