Priėmė sprendimą išvykti
„Su vyru priėmėme sprendimą išvykti po dviejų mėnesių gyvenimo okupacijos sąlygomis. Nors jau buvome visiškai užsodinę savo daržą, ruošėmės išgyventi patys, jei prireiktų. Tačiau savaitę nebuvo elektros ir negalėjome įkrauti telefonų. Tačiau net ir su įkrautais telefonais negalėjome paskambinti, nes nebuvo jokio tinklo signalo. Nebuvo galimybės sužinoti naujienų per televiziją. Iš grynųjų pinigų mums liko tik 1000 grivinų“, – pasakoja Liubovė K. iš Didžiojo Burluko.
Visi čia žino, kaip patekti į laisvąsias teritorijas. Informacija perduodama iš lūpų į lūpas. Tie, kurie nori išvykti rytoj, šiandien susirenka ir susitaria, kada ir kaip išvyks. Jie iš anksto sužino, kokiais maršrutais žmonės keliavo ankstesnėmis dienomis. Labiau patyrę informuoja, kad norint pravažiuoti per Rusijos kontrolės punktus, ant automobilių reikia užklijuoti baltą audeklą ir ant langų užklijuoti užrašą „Vaikai“, net jei jūsų automobilyje vaikų nebus.
„Su kaimynais sutarėme, kas prižiūrės mūsų namus, kas šers mūsų šunį, vištas, triušius, kas laistys namo gėles ir prižiūrės daržą. Susikrovėme daiktus ir nuėjome miegoti, bet neišsimiegojome, beveik nemiegojome“, – pasakoja Liubovė K.
Tą dieną iš Didžiojo Burluko išvažiavo šeši automobiliai. Žmonės susirinko prie išvažiavimo iš kaimo apie šeštą valandą ryto, beveik iš karto po to, kai čia baigėsi komendanto valanda. Kartu su Liubove K. automobilyje važiavo dvi seserys studentės, kurios planavo vykti į Vokietiją aplankyti vienos iš jų vaikino, o dabar jau yra ten. Taip pat moteris, kuri vyko pas draugus į Vakarų Ukrainą.
„Mūsų konvojus dieną prieš tai buvo suplanavęs maršrutą ne pagrindiniu keliu. Jį kirtome tik kelis kartus. Prieš invaziją Charkivą būtume pasiekę per dvi valandas. Pas mus atsirado savotiškas kolonos lyderis, vyras, kuris važiavo pirmas. Prieš mums išvykstant jis surinko visų kolonoje buvusių žmonių pasus“, – pasakoja Liubovė K.
Kyšis Rusijos kareiviams – du pakeliai cigarečių
Pirmąją Rusijos užkardą kolona aptiko maždaug už penkių kilometrų. Pirmojo automobilio vairuotojas čia pats šnekėjosi su Rusijos kariškiais.
„Jis davė jiems du cigarečių pakelius ir pasus. Rusai suskaičiavo dokumentus, tada suskaičiavo, kiek žmonių yra automobiliuose, įsitikino, kad skaičius sutampa, ir leido mums važiuoti toliau. Truputį atsikvėpėme, įveikėme pirmąjį patikros punktą“, – savo patirtimi dalijasi moteris.
Panašiai pavyko įveikti ir kitą kontrolės punktą, kuris buvo maždaug tarp dviejų rajonų. Du pakeliai cigarečių rusų kareiviams, žmonių kolonoje suskaičiavimas.
„Po antrojo patikrinimo posto mes pažvalėjome, nes važiavome sėkmingai, mūsų nesulaikė, negrąžino namo, net neapžiūrėjo mūsų automobilių. Verta pridurti, kad iki to judėjome be mobiliojo ryšio, kurio ten nėra“, – sako Liubovė K.
Toliau konvojus važiavo į Senąjį Saltivą. Čia yra vandens telkinys, per kurį žmonės eidavo tiltu, tačiau jis buvo susprogdintas. Vietiniai gyventojai dabar vandens telkinį įveikia valtimi.
Tačiau išvykstantiems automobilių kolona šis būdas tikrai netinka.
„Tada važiavome priešinga kryptimi nuo Charkivo, link Volčansko, nes ten toliau, Rubižnės kaime, galėjome pravažiuoti tiltą. Pakeliui sutikome trečiąjį kontrolės punktą, čia pradėjome girdėti aiškius sprogimų ir šūvių garsus, pasidarė šiek tiek baugu. Šiame kontrolės punkte, žinoma, taip pat paėmė cigaretes, bet ten buvome priversti išsidalyti pasus. Rusai vaikščiojo aplink ir tikrino nuotraukas, taip pat čia jie pirmą kartą paprašė atidaryti bagažines. Jie nesirausė mūsų daiktuose. Bet ir be to buvo nemalonu, bjauru“, – prisiminė Liubovė K.
Pakeliui sutikome trečiąjį kontrolės punktą, čia pradėjome girdėti aiškius sprogimų ir šūvių garsus, pasidarė šiek tiek baugu.
Nė žingsnio į šalį
Prie Rubižnės tiltas taip pat buvo sugriautas, bet tik iš dalies, liko viena eismo juosta, todėl kolona galėjo persikelti į kitą Šiaurinio Donecko upės pusę. Čia prie jos prisijungė dar keturi vietinių gyventojų automobiliai, kurie laukė kompanijos išvykti į Charkivą. Kolona padidėjo iki 10 automobilių.
„Po Rubižnės galėjome važiuoti dešiniau beveik tiesiai į Charkivą. Tačiau kitame kontrolės punkte mums buvo pasakyta, kad negalime ten važiuoti, nes galime būti apšaudyti. Kitą dieną sužinojome, kad tą dieną Ukrainos kariuomenė išlaisvino kelis kaimus. Taigi, vėl nuvažiavome į Senąjį Saltivą, bet jau kita upės puse, per lauką“, – pasakoja Liubovė K.
Konvojaus vairuotojai labai bijojo pasukti į šalį, nes visame maršrute buvo ženklai „saugokitės minų“. Net gamtinius reikalus žmonės atlikdavo neišlipdami iš automobilio.
Kitas rusų kontrolės punktas pasirodė esąs paskutinis. „Mums apie tai pasakė Rusijos kariškiai, leisdami suprasti, kad turėtumėte būti atsargūs, nes ten yra ukrainiečių. Žinoma, mes jiems to neparodėme, bet viduje jautėme tokį džiugų laukimą. Nors šūvių ir sprogimų garsai nesiliovė, o kartais dar labiau sustiprėdavo“, – prisiminė Liubovė K.
Konvojaus vairuotojai labai bijojo pasukti į šalį, nes visame maršrute buvo ženklai „saugokitės minų“. Net gamtinius reikalus žmonės atlikdavo neišlipdami iš automobilio.
Vos tik vyrai išvažiavo iš šios užkardos akiračio, jie iškart sustojo ir nuo savo automobilių nusiėmė baltus raiščius. Konvojus toliau važiavo bekele, o kartais automobiliai virsdavo valtimis.
„Mūsų maršrute buvo nedidelė upė. Niekas iš mūsų kolonos narių niekada nebuvo buvęs toje vietovėje. Matyt, prieš rusų invaziją ten buvo kažkokia perėja, tiltas ar užtvanka. Bet dabar nieko nebuvo. Upė nėra gili, nėra plati, bet ji yra upė. Perėjimui buvo užmesti rąstai.
Pirmasis automobilis mūsų kolonoje buvo visureigis. Jis ramiai pervažiavo į kitą pusę. Kitas buvo lengvasis automobilis, prie kurio vairo sėdėjo moteris. Ji buvo priešais mus. Vanduo ją supo, rąstai po ratais judėjo. Buvome įsitikinę, kad ji nepravažiuos, bet ji pravažiavo. Tačiau atrodo, kad toje upėje liko dalis jos automobilio dugno. Mums, važiuojantiems „parketiniu“ visureigiu, taip pat buvo šiek tiek baisu, jį supo, bet mums pavyko, kaip ir visiems 10 mūsų konvojaus automobilių“, – dėsto Liubovė K.
-
Ukrainiečių šeimos kasdienybė: lovatiesė ant lango, rūsio rakto paieškos ir nebegąsdinančios sirenos
-
Įtampa gniuždo nuo karo bėgančius ukrainiečius: kvietimas į pasimatymą sukelia isteriją
-
Karo kasdienybė užnugaryje: „Man svarbu, kad žmonės nemirtų iš bado“
-
Gyvenimas Rusijos okupacijoje: nei ryšio, nei pinigų, nei prekių
Bandydami įveikti upę žuvo rusų kariai
Liudininkai pasakoja, kad ne visi iš okupacijos pasitraukę žmonės sugebėjo taip persikelti per upę. Kai kuriuos įstrigusius automobilius traukė traktorius iš gretimo kaimo.
Ne visada upę sėkmingai pervažiuoja ir rusų kariai su šarvuota karine technika.
Žmonės pasakoja, kad Didžiojo Burluko kaime teka neplati ir negili Burluko upė. Kaime yra didelė kalva, nuo kurios nusileidus, šiek tiek pasukus, galima pasiekti tiltą per šią upę.
Balandžio pradžioje rusų šarvuotas automobilis arba prarado kontrolę, arba sugedo važiuodamas. Transporto priemonė neįveikė posūkio ir rėžėsi į upę. Žuvo du rusų kariai. Kaime rusišką televiziją žiūrėję žmonės pasakojo nustebę, kai per Rusijos žinias išgirdo, kad du kareiviai buvo po mirties apdovanoti kažkokiu ordinu už tai, kad „forsavo“ Burluko upę.
Šventė sutikus savus karius
Bet grįžkime prie kolonos, kuri bando pasiekti Ukrainos kontroliuojamą teritoriją.
„O toliau buvo Ukrainos karių užkarda. Kai priartėjome prie jos, pasigirdo vis garsesni sprogimai, mes išsigandome ir sustojome. Išlipome ir negalėjome suprasti, ar tai mūsų kariai, ar vis dar rusai. Mano vyras paklausė: „Ar jūs mūsiškiai?“ Išgirdome: „Jūsiškai, jūsiškiai“.
Tuomet mes juos apkabinome, bučiavome, vaišinome. Jaunutis kareivis paklausė, ar išvykstame nuolat gyventi. Atsakėme, kad ne, tikimės grįžti, kai tik jie išstums priešus. Mes jo paklausėme: kaip greitai tai gali įvykti? Jis atsakė: „Jei jūs visi būtumėte išvažiavę, mes juos greitai sušaudytume, bet nešaudysime ten, kur yra mūsiškų“, – prisiminimais dalijasi Liubovė K.
Tačiau šis pokalbis su Ukrainos kariškiais ilgai netruko. Jie paprašė, kad konvojus skubiai išvyktų, nes regione buvo paskelbtas oro pavojus.
Pravažiavę dar kelis kaimus, žmonės atsidūrė greitkelyje. Netrukus, su vėjeliu įveikę keliasdešimt kilometrų, atsidūrė Charkive. Čia, patikros punkte jiems teko ilgiau papasakoti apie savo kelionės detales.
Tad dabar kelionė iš Didžiojo Burluko į Charkivą, anksčiau trukusi ne ilgiau kaip pusantros ar dvi valandas, dabar užtrunka šešias su puse valandos.
„Kitą dieną mūsų giminaičiai keliavo tuo pačiu maršrutu ir turėjo grįžti namo. Rubižnės tiltas buvo sugriautas. Kai kuriuos kaimus mū9sų kariuomenė jau buvo išlaisvinusi“, – užbaigia pasakojimą Liubovė K. ir prisipažįsta: nors dar tik kelios dienos yra išvažiavusi ir šiuo metu yra toli už Charkivo, saugioje vietoje, bet labai nori grįžti namo.
