„Atsikeli ryte ir galvoji: bumbsės ar ne? Nukris kažkas ant galvos, ar ne?“ – pasakojo Kyjive gyvenanti D.Makarova.
Pašnekovė pabrėžė, kad karas Ukrainoje prasidėjo ne 2022 m. vasario 24 d., bet 2014 m., kai buvo užimtas Donbasas: „Jau nuo tada buvo kasdieniai atgarsiai, kasdien pranešama – nužudyta tiek ir tiek. Taip, negirdėjome tų garsų, kai tau už lango bumbsi. O tą vasario 24 d. visa Ukraina buvo pažadinta, nuo tos dienos 5 valandos ryto visa Ukraina buvo ant kojų, nes visoje šalyje girdėjosi bombų sprogimai, sirenos.“
Kyjive gyvenanti ir Rusijai smogus plataus masto invazija iš Ukrainos neišvykusi lietuvių bendruomenės pirmininkė pasakojo, kad gyvenimas tęsiasi: „Šalia manęs yra didelis parkas, iš pradžių aš ten vaikščiojau viena, toks siurrealistinis vaizdas, jausmai, kurių aprašyti yra neįmanoma. Vėliau pradėjo vaikščioti daugiau žmonių, bet ne tiek, kaip anksčiau.“
D.Makarova portalui Pilietybė.lt pasakojo, kad Kyjivo metro tapo slėptuve tūkstančiams žmonių, pravažiavimas nemokamas, dirba vaistinės, parduotuvės: „Aišku, ne toks didelis pasirinkimas, bet pagrindiniai produktai yra: duona, daržovės, mėsa, makaronų net kelios rūšys. Kyjive iš bado niekas nemiršta. Turime šildymą, vandenį, ryšį. Tačiau priemiesčiuose situacija yra kitokia.“
Anot pašnekovės, apie tai, kad Bučoje yra žudomi žmonės, ukrainiečiai žinojo dar prieš pasirodant pasaulį sukrėtusiems vaizdams. Tačiau tokio brutalumo lygio nesitikėjo.
Žinokit, yra naikinama Ukraina ir Ukrainos žmonės.
„Mes žinojome, kas vyksta, iš ten sugebėjusių pabėgti žmonių, bet tokiais mastais ir taip žiauriai, taip nežmoniškai, tiesiog sušaudyti žmonės, tiesiog gatvėje, kažkas važiavo dviračiu… Žinokit, yra naikinama Ukraina ir Ukrainos žmonės. Ta paskelbta vadinamoji denacifikacija yra tai, kas įvyko Bučoje, tai Ukrainos žmonių naikinimas“, – pasakojo lietuvė.
Po Bučos vaizdų savo krepimesi į ukrainiečius prezidentas Volodymyras Zelenskis sakė, kad globali saugumo architektūra patyrė fiasko ir taikos Ukrainai niekas nepadovanos. Kuo gali padėti Lietuva – kaip valstybė, kaip diasporos organizacijos, kaip eiliniai žmonės?
„Viskas, ką daro Lietuva, yra tiesiog neįvardijama: dujų atsisakymas, parama. Esame be galo dėkingi, – portalui Pilietybė.lt sakė D.Makarova. – Mes žinome, ką reiškia rusai, ką jie gali padaryti. Europos šalys su tuo nėra susidūrusios, jos kalba apie kultūrą, rašytojus, bet pas mus žūsta žmonės, žūsta vaikai.“
Pašnekovės teigimu, lietuvių diaspora turi didžiulę galią daryti spaudimą savo gyvenamų šalių visuomenėms, verslams, vyriausybėms.
„Vyriausybės klauso žmonių nuomonės, todėl tas palaikymo judėjimas neturi mažėti, atvirkščiai, turi tik didėti. Jei mes pamatėme tokius vaizdus prie Kyjivo, mažame Bučos miestelyje, kur nebuvo jokių karinių objektų, tiesiog civiliai žmonės, neįsivaizduojame, ką pamatysime kitose okupuotose teritorijose“, – teigė Ukrainos lietuvė.
Vyriausybės klauso žmonių nuomonės, todėl tas palaikymo judėjimas neturi mažėti, atvirkščiai, turi tik didėti.
Todėl, anot jos, reikia bendrauti su gyvenamų valstybių žmonėmis, su vyriausybėmis: „Būtent dujų ir naftos embargas yra tiesioginė pagalba Ukrainai. Kitaip yra palaikomas karinis režimas, kuris žudo žmones. Jų galingumas dar nesibaigė, o mums reikia kariauti, save ginti. Mes faktiškai kariaujam ne tik už save, mes stovime ir krūtine giname demokratiją, laisvę visos Europos. Kad apsiginti, mums gyvybiškai reikalingi ginklai. (…) Jei mes būtume turėję daugiau priešlėktuvinių gynybos sistemų, kokias turėjome Kyjive, nebūtų nei Černihivas sunaikintas, istorinis miestas, su senovine architektūra, nei Charkivo centras nušluotas, nei Mariupolis kankinamas.
Mums dabar jau nėra prasmės uždengti dangų, dabar mums reikalingi ginklai. Visų visuomeninių organizacijų veikla, protestai aikštėse su plakatais, kalbėjimas su žmonėmis, Rusijos propagandistinių kanalų uždraudimas, beldimasis į vyriausybes su raštais, kad gautume ginklų yra labai svarbu. Nes jeigu mes neatsilaikysime, bus labai nelinksmas dalykas visoje Europoje. Nes Putinas dabar jau nesustos, jis eis iki galo.“
