Kadaise nuodų subjaurota V.Juščenkos oda palaipsniui atgauna tikrąją išvaizdą ir panaudojus šiek tiek makiažo praktiškai nebesimato žymių, kad jis vos nemirė 2004–aisiais. Tačiau net jeigu jis nebūtų buvęs apnuodytas, jo veidą galbūt būtų sudarkiusios pastangos pasukti Ukrainos vairą tolyn nuo Rusijos glėbio į Vakarus.
V.Juščenkos nuomone, kas belaimėtų sausį vyksiančius Ukrainos prezidento rinkimus, jeigu jis eis dabartinio prezidento pasirinktu keliu, atsidurs toje pačioje padėtyje.
„Svarbiausias buvau ne aš, Juščenka,“, – sako prezidentas. – „Ukraina buvo blogas pavyzdys Rusijai ir geras pavyzdys Europoai, ir tai buvo problema. Nepaisant būsimo prezidento pavardės, jeigu jis ar ji bus demokratiškas, proeuropietiškas politikas, jie susidurs su panašiomis problemomis“.
Turi mažai šansų
Kad ir kaip ten būtų, naujasis prezidentas greičiausiai nebus ponas Juščenka. Dabar jis smarkiai atsilieka kovoje, kai kuriose apklausose sukrapštydamas pavienius rėmėjų balsus. Prieš penkerius metus įasmeninęs Oranžinės revoliucijos sukeltas viltis, dabar V.Juščenka iliustruoja, kaip jos įkvėptas įkarštis išsisklaidė, nepavykus užsitikrinti narystės nei Europos Sąjungoje, nei NATO.
Įasmeninęs Oranžinės revoliucijos sukeltas viltis, dabar V.Juščenka iliustruoja, kaip jos įkvėptas įkarštis išsisklaidė.Nekokia pabaiga to, kas prasidėjo kaip politinė Kalėdų pasaka prieš penkerius metus, kai V.Juščenka ir žavingoji šviesiaplaukė Julija Tymošneko sukūrė kažką panašaus į „Gražuolės ir Pabaisos“ sąjungą prieš Maskvos favoritą Viktorą Janukovyčių. Kai pastarasis laimėjo, kaip buvo manoma, suklastotuose prezidento rinkimuose, Kijevo Nepriklausomybės aikštę užplūdo pusė milijono protestuotojų, kurie įkūrė ten palapinių miestelį ir budėjo jame naktį po nakties nepaisydami minusinės temperatūros. Žmonių valia galiausiai triumfavo, kai Aukščiausiasis šalies teismas nusprendė, jog reikia surengti pakartotinius rinkimus antrąją Kalėdų dieną, po kurių V.Juščenka tapo prezidentu, o J.Tymošenko – ministre pirmininke.
Praėjusią savaitę neįprastai ankstyvas šaltis, kuris padengė stalinistinės architektūros aikštę storu sniego sluoksniu, buvo vienintelis tų euforijos dienų prisiminimas. Bėgant laikui V.Juščenka ir J.Tymošenko parodė niekaip negalį susitarti ir paralyžiavo visą politinį procesą. Tai sugniuždė pastangas imtis politinių ir ekonominių reformų ir įtikino Briuselio biurokatus, jau ir taip kenčiančius nuo nesenos plėtros nuovargio, kad Kijevo vyriausybė dar toli gražu nėra pasirengusi narystei ES. V.Janukovyčius, žmogus, po praėjusių rinkimų pieštas kaip Kremliui lojalus niekšas, turi daugausiai šansų nugalėti šį kartą.
Maskva, kuri 2004 metų suirutę laikė Vakarų inpsiruotu perversmu savo kieme, džiugiasi. Tuo tapu Oranžinės revoliucijos aktyvistai, ypač tuometės studentijos atstovai, nusivylę.
„Buvo nepapratai šalta, kaip dabar. Tačiau buvo nepakartojamas metas – parduotuvių savininkai nemokamai davė maisto ir drabužių, verslininkai negti mokėjo už nakvynes viešbutyje iš kitų miestų atvykusiems protestuotojams“, – prisimena vienas „oranžinių“ įvykių dalyvių 27–erių Nazaras Pervakas.
Prezidento charakteris
„Šiandien jaučiuosi labai nusivylęs, kad mes neišnaudojome savo šanso. Tikroji integracija į Europą neįvyko. Dabar Vakarų Europa tiesiog pripažįsta, kad Ukraina yra Rusijos įtakos zonoje“, – sako pašnekovas.
Kas nutiko? Kritikai rodo ir į V.Juščenką, kuris neišnaudojo savo sėkmės valandos ir kaip Heraklis neišvalė Ukrainos politikos Augėjo arklidžių. Parlamentas išliko korumpuotas, jame vis dar dirba su kriminaliniu pasauliu susiję parlamentarai, kurių kautynės parlamento rūmuose gali varžytis net su legendinių Ukrainos boksininkų brolių Kličko kovomis.
Juščenkos – Tymošenko sąjunga buvo pirmiausia pagrįsta nemeile Maksvai, o ne kokia nors bendra politika. Ilgainiui šios nuostatos juos išsiskyrė. J.Tymošenko dabar yra linkusi taisyti santykius su Rusija, ir tai V.Juščenkai atrodo kaip išdavystė. Jo ryšiai su Kremliumi yra blogiausi, kokie tik įmanomi. Rugpjūtį Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas atšaukė Maksvos ambasadorių Kijeve, apkaltinęs V.Juščenką antirusiškumu.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Viktoras Juščenka ir Julija Tymošenko |
Daugybė ukrainiečių dabar abejoja, ar J.Tymošenko ir V.Juščenka iš tiesų nusipelnė savo oranžinių aureolių. Pirmoji, nepaisant savo gražaus veido, laikoma priekabia oportuniste. Tuo tarpu antrasis, nors jis ir vertinamas kaip kompetentingas ir sąžiningas, elgiasi pernelyg monotoniškai.
Iš tiesų, kalbinti V.Juščenką nėra tas pats kaip sutikti Tony Blairą iš Rytų Europos – jis linkęs į monologus ir labai nenoriai prisiima kaltę. Paklaustas, kodėl jo populiarumas taip smuko, prezidentas pirmiausia bando įtikinėti, kad vis tiek laimės rinkimus, o tada ima smulkai vardinti statistinius duomenis. Kai žurnalistai po penkių minučių bando įsiterpti, jis pademonstruoja nepasitenkinimą ir tęsia: „Pernai Ukrainą aplankė 23 mln. turistų. Tukriją – 21 mln. Vienas milijonas ukrainiečių pernai iškeliavo į Europą – dukart daugiau nei 2007...“ Sąrašas tęsiasi be galo, primindamas, bent Vakarietiškoms ausims, komunistinių laikų kasmetines ataskaitas.
V.Juščneka dabar yra užsidegęs nugriauti visus komunistinės eros monumentus ir pasiekti, kad XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Ukrainą sukrėtęs badmetis, vadinamas Holodomoru, per kurį mirė daugiau nei 10 mln. ukrainiečių, tarptautiniu lygiu butų pripažintas Stalino organizuotu genocidu. Tai ne tik atrodo kaip bandymas pabėgti nuo neatidėliotinų dabarties problemų, bet ir piktina 20 proc. ukrainiečių, kurie yra etniniai rusai.
„Nacionalistiškai nusiteikę ukrainiečiai bando suskaldyti žmones į ukrainiečius ir rusus. O juk kiti žmonės taip pat mirė nuo bado, ne vien ukrainiečiai “, – sako 31 metų verslo konsultantas Viktoras Kniazevas.
„Stalinas ir Leninas buvo neigiamos figūros, bet bent jau sugebėjo palaikyti tvarką“, – priduria jo žmona, 28 metų Larisa, kuri, kaip ir jo vyras, norėtų, kad į valdžią grįžtų V.Janukovyčius. „Kodėl mes negalime palaikyti gerų santykių su Rusija?“ – klausia ji.
Revoliucija dar gyva
Žvelgiant iš dabartinės situacijos, sausio 17–osios balsavimas turėtų virsti V.Janukovyčiaus ir J.Tymošenko dvikova, pranašaujančia šylančius santykius su Maskva. Tiesa, nepasaint to, kad teks balsuoti už tuos pačius senus veidus, jaunieji Oranžinės revoliucijos dalyviai nėra visiškai praradę vilties. „Vyrauja visiškas nepasitikėjimas šiais kandidatais. Tačiau Oražinė revoliucija bent jau pakeitė požiūrį į politikus. Dabar Ukrainoje egzistuoja laisva žiniasklaida, ir žmonės supranta, kad gali reikalauti tų dalykų, kurių nori“, – pripažįsta buvęs revoliuzcijos aktyvistas, 27 metų Dmitrijus Jurčenka.
Ko iš tiesų reikia – tai naujos, po Oranžinės revoliucijos susiformavusios rinkėjų kartos, nebeturinčios posovietinio mentaliteto, laikančio politinius lyderius visagaliais.
„Kai V.Juščenka gavo valdžią, ukrainiečiai pagalvojo, kad viskas savaime pasikeis. Jie neprisiimė atsakomybės patys“, - sako N.Pervakas.
Tuo tarpu V.Juščneka galės turėti daugiau laiko savo hobiui – bitininkystei. Palyginus su 47 mln. ukrainiečių reikalų tvarkymu, ši veikla turėtų būti atpalaiduojantis užsiėmimas. Tačiau ar žmogui, nekenčiančiam Stalino, bitės, ištikimosios dartbininkės, neatrodo komunistės iš prigimties?
„Ne. Komunistai prarado savo idelus, tai žmonės, kurie atnešė neteisybę, kurie nužudė dešimtis milijonų mano žmonių“, – atkerta jis.
Tuo vienintelis pasaulyje prezidentas bitininkas baigia pokalbį, sustodamas tik parodyti patarimų dėl Konstitucinės reformos lapo, kuriuose parengė vienas iš jo padėjėjų. Tai greičiausiai neišspręs jo priešrinkiminių problemų, tačiau nėra svarbiausia. Ankstesniais laikais, sako V.Juščenka, nė vienas žemesnio lygio tarnautojas nebūtų drįsęs aiškinti prezidentui, kaip dirbti savo darbą: „Štai jums ir Oranžinė revoliucija“.
