Ji įkvepia geležies rūdos, šiluminės anglies ir kalkakmenio gabalėlius, sumaišo juos kelių tūkstančių laipsnių temperatūroje su deguonimi prisodrintu oru, o tada iškvepia garus ir išlydytą metalą.
Šis lavą primenantis skystis trykšta aukštyn iš krosnies dugno, o išsisuodinę vyrai, vilkintys šviesą atspindinčiais kostiumais su gobtuvais, storomis pirštinėmis ir dėvintys apsauginius skydelius, jį semia ieties ilgio kaušais.
Aplink šoka kibirkštys, kai iš katilų ketus pilamas į liejinius, kur vėliau jie virs plytos dydžio luitais. Tai – tik vienas iš daugelio geležies ir plieno gamybos etapų šioje Zaporižios gamykloje, kurios kaminai miesto horizonte matomi iš toli.
Pietų ir centrinės Ukrainos geležies ir plieno gamybos regionai ilgą laiką buvo šalies ekonomikos variklis, tačiau Rusijos invazija smarkiai pakirto šią pramonę ir privertė ją prisitaikyti prie karo.
