„Žiema, 20 laipsnių šalčio, Maidane išsirikiavę vieni prieš kitus stovi specialiosios paskirties būrio „Berkut“ milicininkai ir maidaniečiai: apšerkšniję, apsnigti, beveik nejudėdami. Perskirti jauni žmonės žiūri vienas į kitą“, – savo ryškiausią prisiminimą apie Ukrainos Orumo revoliuciją, kurią savo akimis matė nuo pradžios iki Maidano pergalės, pasakoja P.Vaitiekūnas.
Daugelis tarp tų žmonių matė tokią nesutaikomą priešpriešą (kažkiek jos tikrai „prasišvietė“ jiems ten stovint), bet aš mačiau jaunus gražius veidus ir vienoje, ir kitoje pusėje, kuriuos nevykusi, Ukrainą suskaldžiusi Viktoro Janukovičiaus politika atskyrė vienus nuo kitų. Jie nebuvo priešai – jie tiesiog buvo pastatyti vienas prieš kitą, į priešų pozicijas. Taip, įsileidus Kremlių aktyviai veikti Ukrainoje, įvyko tragedija. Buvo sušaudyta daugiau kaip 100 žmonių, kuriuos dabar atsimena kaip „Dangiškąja šimtinę“, pasakoja Lietuvos diplomatas, tapęs istorinių įvykių Ukrainoje liudininku.
V.Janukovičiaus sprendimas sukėlė šoką
Prieš penkerius metus, 2013 m. lapkričio 21 d., tuometis Ukrainos ministrų kabinetas paskelbė stabdantis pasirengimą Ukrainos ir Europos Sąjungos Asociacijos sutarties pasirašymui, kuris turėjo įvykti lapkričio 28–29 d. ES Rytų partnerystės viršūnių susitikime Vilniuje.
Tą pačią dieną pirmieji protestuotojai pradėjo rinktis centrinėje Kijevo Nepriklausomybės aikštėje, dabar visam pasauliui žinomoje Maidano (bendrinio žodžio, ukrainiečių kalba reiškiančio aikštę) vardu. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo tris mėnesius trukusios, daugiau nei šimto gyvybių pareikalavusios, bet Kremliaus statytinių režimą nuvertusios Ukrainos Orumo revoliucijos pradžia.
„Visi laukėme, kad Vilniuje prezidentas V.Janukovičius pasirašys Asociacijos sutartį – jo sprendimas pakeisti kryptį 180 laipsnių kampu sukėlė žmonėms šoką“, – portalui LRT.lt sako nepriklausomos, ne pelno siekiančios interneto televizijos ir naujienų portalo „Hromadske“ (įkurto, taip sutapo, kartu su revoliucija) vyriausioji redaktorė Angelina Kariakina.
Ji pati 2013 m. lapkričio 21 d. dirbo Maidane – filmavo reportažą apie protestus. Žurnalistė atsimena, kad iš pradžių žmonių buvo visai mažai, bet kas valandą jų rinkosi vis daugiau.
Pasak P.Vaitiekūno, didelis sujudimas šalyje jautėsi nuo pat pirmosios protestų dienos. Greitai į aikštę pradėjo rinktis studentai, vos po kelių dienų juos jau sumušė milicija. Kad Maidanas stovės iki galo, pasidarė aišku dar tada, kai aikštėje atsirado pirmosios protestuotojų palapinės.
„Bet kuo tai baigsis, aišku, nežinojome – mažai, kas galvojo, kad viskas pasisuks taip, kaip galiausiai vyko“, – atsiminimais su portalu LRT.lt dalijasi P.Vaitiekūnas. Pasak jo, iš pradžių manyta, kad tęsiantis ir gausėjant protestams tuometis šalies prezidentas V.Janukovičius bus priverstas anksčiau ar vėliau pasirašyti Asociacijos sutartį.
Diplomatas primena, kad viršūnių susitikimas Vilniuje nebuvo vienintelė vieta tai padaryti – Europos Sąjunga, suprasdama Kremliaus spaudimą, V.Janukovičiui siūlė ir „planą B“ – atidėti sutarties pasirašymą, bet tęsti dialogą. „Bet jis jau negalėjo šito padaryti, buvo duoti įsipareigojimai Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, buvo paimti pinigai. Lapkričio 28 d. V.Janukovičius atvažiavo į Vilnių jau neturėdamas manevro laisvės“, – aiškina P.Vaitiekūnas.
Po valdžios smurto – lūžis
V.Janukovičiui grįžus iš Vilniaus, Maidaną bandyta išvaikyti. „Mano ryškiausias prisiminimas – tuščia aikštė ir milicijos daliniai vietoje, kur ką tik taikiai stovyklavo protestuotojai. Ir minios kruvinų žmonių, greitosios pagalbos automobiliai prie kelio“, – portalui LRT.lt pasakoja A.Kariakina. Kad ir kokius baisumus pamatė vėliau, po poros mėnesių, ji sako, niekad nepamiršianti to sukrėtimo ir pasipiktinimo, kurį jautė naktį iš lapkričio 29-osios į 30-ąją, kai jėgos struktūroms įsakyta jėga „išvalyti“ aikštę.
Ko gero, tuomet dauguma pajuto, kad riba peržengta ir prasideda jau kažkokia kita istorija, svarsto A.Kariakina. „Tą vakarą net negalėjau pagalvoti, kad valdžia peržengs visas įmanomas raudonąsias linijas, kad studentus, jaunus vaikinus ir merginas žiauriai muš miesto centre – tokio valdžios smurtavimo mūsų karta, jaunimas, dar niekuomet nebuvo patyrusi, – sako ji ir pasakoja toliau: neįsivaizdavome, kad po poros mėnesių žmonės vidury baltos dienos bus žudomi centrinėje miesto aikštėje. Negalėjau pagalvoti, kad policinės (ar, tiksliau, milicinės) valstybės smurtas, neteisingumas ir sprendimas atimti iš žmonių ateitį (kurią daugelis Ukrainos piliečių siejo su eurointegracija) sukels tokią grandininę reakciją.“
Kitą rytą, lapkričio 30 d., pasak A.Kariakinos, šalis ir pradėjo suvokti įvykių mąstą. Tiek tūkstančių žmonių, laisva valia išėjusių į gatves Kijeve, kiek tą rytą, ji sako niekad iki tol nemačiusi. „Tai buvo pati nuostabiausia minia, kokioje esu buvusi, nors žmonės joje buvo labai skirtingų pažiūrų ir net pasaulėžiūrų
– kartais net kardinaliai priešingų manajai“, – prisimena žurnalistė.
Pasak jos, daugumą tų žmonių į gatves išvedė nuoširdus pasipiktinimas, jie reikalavo atsakomybės už žiaurumą. „Tada Ukraina iš tiesų pakilo ir pasakė, kad neleis mušti savo vaikų, kurie nori europietiškos ateities“, – pritaria ir P.Vaitiekūnas.
Visgi, jo manymu, tai, kad V.Janukovičius 2013 m. lapkričio 28–29 d. Vilniuje nepasirašė Asociacijos sutarties su ES, Ukrainai nebuvo istorinė nesėkmė, kaip daugelis vertina. Atvirkščiai, matėme Ukrainos europinės sėkmės pradžią. Šalies žmonės aiškiai apsisprendė: „Mes – Europa“. Matyt, tokio sukrėtimo reikėjo, kad ukrainiečių tauta priimtų šį sprendimą, net jei jis, deja, pareikalavo aukų ir kraujo, svarsto diplomatas.
Iki galo nereflektuotas Maidano stebuklas
Lygindamas 2004 m. (beje, prasidėjusią irgi lapkričio 21 d.) Oranžinę revoliuciją ir 2013–2014 m. vykusią Orumo revoliuciją, P.Vaitiekūnas sako, kad abi jos buvo du to paties proceso etapai: ukrainiečių tautos virsmo politine tauta, valstybės apsibrėžimo, pasirinkimo, kuria kryptimi ši valstybė juda.
Diplomatas primena, kad Oranžinės revoliucijos etape Rusija į Ukrainos gyvenimą kišosi dar palyginti švelniai, nors ir darė įtaką politiniams procesams, rėmė prezidento rinkimus suklastojusį V.Janukovičių. Antrasis Maidanas jau buvo kur kas ryžtingesnis ir griežtesnis susidūrimas – ir iš Ukrainos, ir iš Kremliaus pusės. Kaip ukrainiečiai buvo pasiryžę stovėti iki galo, taip ir Kremlius nuėjo iki galo – (vėliau išformuoto) „Berkuto“ rankomis išžudė per 100 Maidano gynėjų, atplėšė Krymą, pradėjo virš 10 tūkst. (vien Ukrainos piliečių) gyvybių nusinešusį karą Donbase.
A.Kariagina svarsto, kad Ukraina savo Orumo revoliucijos dar iki galo nereflektavo. Žinoma, po Maidano daug kam atrodė, kad dabar Ukrainoje viskas bus visiškai kitaip – staiga nebeliks vietos korupcijai ir nebaudžiamumui. Deja, pastangų kainą ir rezultatus sunku palyginti. Be to, visuomenė, išgyvenanti karą, tampa šiurkštesnė, nepakantesnė.
Bet Maidanas davė nepamirštamas žinias ir patirtį – bendros kovos už laisvę, bendro veiksmo, pagalbos vieni kitiems, solidarumo. „Tai ir primename vieni kitiems šiandien, praėjus penkeriems metams“, – sako žurnalistė.
„Maidanas sukūrė nepaprastai daug – tai buvo stebuklas, panašus į Sąjūdžio stebuklą“ – įsitikinęs P.Vaitiekūnas. Pasak jo, kaip per Sąjūdį Lietuvoje, taip ir per Maidaną Ukrainoje žmonės ėmė telktis ir organizuotis, išnyko daugelis baimių, labai išaugo pasitikėjimas ir parama vieni kitiems. „Karas tik dar labiau apnuogino ukrainietišką tapatybę – ji pasidarė dar ryškesnė, išniro iš Rusijos imperijos sutemų ir sužibo tarp jos griuvėsių ir pelenų,“ – sako P.Vaitiekūnas.
Per Orumo revoliuciją, oficialiais duomenimis, žuvo 106 protestuotojai ir 16 jėgos struktūrų atstovų. Sužeista apie 3000 žmonių, tarp jų – 136 Maidane dirbę žurnalistai. Asociacijos sutarties politinę dalį ES ir Ukraina pasirašė 2014 m. kovo 21 d., ekonominę – birželio 27 d. Visa apimtimi Asociacijos sutartis įsigaliojo 2017 m. rugsėjo 1 d.
