Kažkuriuo metu atrodė, kad M.Rajapaksos valdžia – nepaskandinama, o jo autoritarinis režimas – stabilus kaip uola. Tačiau sausio 8 dienos rinkimuose jam nepasisekė, o – kas dar labiau stebėtina – jam nepavyko ir rengiamas perversmas. M.Rajapaksos valdžios praradimas šokiravo pasaulį – ir ne tik todėl, kad daugelis tikėjosi, jog jis išliks prezidento poste.
Dažnai manoma, kad tokie dalykai nutinka sukilus masėms arba per laisvus rinkimus, tačiau tai, kas nutiko Šri Lankoje, nebuvo nė vienas iš šių dalykų, o to pamokas turėtų išmokti ne tik Šri Lanka, bet ir kiti autokratiniai vadovai, tokie kaip Rusijos Vladimiras Putinas ar Sudano Omaras Hassanas al-Bashiras. Jų gali laukti toks pats likimas.
Šri Lankos pamokos pasaulio autokratams
Šri Lankos prezidentas M.Rajapaksa šaliai vadovavo nuo 2005-ųjų. Jis buvo autoritarinis vadovas, pagarsėjęs žiaurumu tiems, kurie kelia grėsmę jo valdžiai. Nors jis buvo išrinktas rinkimuose, savo galią jis įtvirtino per nedemokratines taktikas – įskaitant ir šeimos narių paskyrimus į svarbiausius valdžios postus, kritiškų žurnalistų nutildymą bei žmogaus teisių aktyvistų kankinimą ir pradanginimą. Tačiau net ir tada jį rėmė daug gyventojų, taip pat kariuomenė.
Tad kai jis lapkričio mėnesį paskelbė rengsiantis išankstinius prezidento rinkimus, beveik visi – ir M.Rajapaksa pats – tikėjo, kad jis bus be vargo perrinktas.
Tačiau praėjus trim dienoms po prezidento paskelbimo apie būsimus rinkimus, vienas iš jo sąjungininkų – sveikatos apsaugos ministras Maithrala Sirisena – pareiškė pasitraukiantis iš administracijos ir mesiantis iššūkį tuometiniam šalies vadovui rinkimuose.
M.Sirisenos sprendimas pasirodė pirmasis ženklas, kad netrukus Šri Lankoje įvyks dideli politiniai pokyčiai. Dienoms bėgant vis daugiau buvusių M.Rajapaksos šalininkų perėjo į M.Sirisenos stovyklą. Galiausiai net konkurentų partijos, kurios atstovauja didžiausioms Šri Lankos religinėms mažumoms – musulmonams ir tamilams, deklaravo paramą M.Sirisenai.
Naktį po rinkimų jau buvo aišku – M.Rajapaksa pralaimėjo. Jis sušaukė jam lojalius generalinį prokurorą bei kariuomenės vadą ir, atrodo, paprašė jų paramos organizuojant valdžios užgrobimą. Jeigu tai tiesa, jie atsisakė tame dalyvauti. 5.30 val. ryto M.Rajapaksa pripažino pralaimėjimą. Šri Lankos gyventojai pirmą kartą nuo nepriklausomybės paskelbimo 1948 m. nubalsavo prieš poste esantį prezidentą.
Autokratai turi nerimauti ne dėl protestų gatvėse
O štai ir pamoka pasaulio autokratiniams lyderiams. Jeigu nori išlaikyti valdžią, turi mažų mažiausiai vienodai nerimauti tiek dėl idealistiškų jaunimo protestų gatvėse, tiek dėl asmenų, kurie deklaruoja tau paramą.
O štai ir pamoka pasaulio autokratiniams lyderiams. Jeigu nori išlaikyti valdžią, turi mažų mažiausiai vienodai nerimauti tiek dėl idealistiškų jaunimo protestų gatvėse, tiek dėl asmenų, kurie deklaruoja tau paramą.
Romantiška tikėti, kad tik masiniai protestai, tokie kaip 2011-aisiais Egipte ar 2013-aisiais Ukrainoje, yra didžiausias pavojus autokratinei valdžiai. Šri Lankos pavyzdys parodė, kad pokyčiai politikoje iš tikrųjų gali įvykdyti dėl buvusių sąjungininkų, kurie kritiniu metu savo paramą deklaruoja oponentui.
M.Rajapaksa bauginančiai efektyviai triuškindavo iš apačios kylantį demokratinį aktyvizmą. Tačiau pasirodė, kad aktyvizmo šaknys buvo ne ten, kur M.Rajapaksa bijojo. M.Sirisena buvo artimas M.Rajapaksos draugas, vos prieš dvi dienas prieš paskelbimą apie dalyvavimą rinkimuose jis dalyvavo prezidento gimtadienio vakarėlyje. Kiti valdžios atstovai taip pat greitai perėjo į M.Sirisenos pusę.
Taip gali nutikti bet kuriam autokratiniam lyderiui
Pavyzdžiui, Vladimirui Putinui. Jis mėgaujasi ypač aukštais reitingais šalyje, paprasti rusai jį dievina. Rusijoje taip pat, atrodo, nėra nė vieno pakankamai galingo asmens, kuris galėtų jį pakeisti. Taip pat – ir ženklų, kad Rusijos elitas nusigręžia nuo V.Putino.
Tačiau tą patį buvo galima pasakyti ir apie M.Rajapaksą – iki pat to momento, kai M.Sirisena paskelbė apie savo planus. Tuomet paaiškėjo, kad M.Rajapaksos populiarumas – labai trapus, jis rėmėsi tylia, tačiau būtina Šri Lankos svarbiausių institucijų vadovų parama. Kai ta parama išblėso – su ja išblėso ir jo populiarumas. Viskas – mažiau nei per du mėnesius.
V.Putino populiarumas, kaip ir M.Rajapaksos, yra sukurtas ištikimos valstybinės žiniasklaidos kartu su pagrindinių iš sąjungininkų Rusijos elito pagalba. Tos pačios elito valdomos jėgos, kurios puoselėja autokratinius lyderius – valstybinė žiniasklaida, teisėsauga, kuri pasirengusi nekreipti dėmesio į korupciją, saugumo agentūros – gali būti panaudotos ir tos paramos atėmimui.
Niujorko universiteto profesorius ir Rusijos ekspertas Markas Galeotti teigia, kad elito nusigręžimas V.Putinui yra didesnė grėsmė nei protestuotojai, kurie kartais vis pasirodo Maskvos gatvėse. Tikrasis V.Putino galvos skausmas turėtų būti tai, kad galingiausi elito atstovai – pavyzdžiui, saugumo tarnybų vadovai ir oligarchai – neprarastų tikėjimo juo ir nesugalvotų, kad atėjo laikas jį pakeisti kuo nors kitu.
Kodėl autokratai privalo remtis elitu
Tai – autokrato dilema. Jeigu elitui duosi per daug, jis gali pasinaudoti šiais ištekliais, kad įgytų nepriklausomos galios. Tačiau jeigu jam duosi per mažai, jį gali persivilioti kiti.
Gali atrodyti, kad autoritarinių režimų vadovai galėtų atsikratyti šios rizikos susilpnindami elitą ir neleisdami jam kelti grėsmės. Tačiau niekas negali valdyti vienas. Net autoritariniams vadovams reikia stipraus elito, kad išlaikytų valdžią.
Priklausomai nuo šalies, tai gali reikšti stiprius ryšius su saugumo tarnybomis, privačių verslų atstovais, įtakingomis šeimomis.
Tai – autokrato dilema. Jeigu elitui duosi per daug, jis gali pasinaudoti šiais ištekliais, kad įgytų nepriklausomos galios. Tačiau jeigu jam duosi per mažai, jį gali persivilioti kiti.
Teisininkė Kate Cronin-Furman, studijuojanti apie Šri Lanką, teigia, kad įrodymai leidžia manyti, kad tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl žlugo M.Rajapaksos valdžia. Jo sąjungininkai manė, kad jie negauna pakankamai naudos – M.Rajapaksos šeima uzurpavo valdžią ir pinigus. M.Sirisena, panašu, galėjo pasiūlyti daugiau.
Saugumo tarnybos, kurios tave laiko valdžioje, gali iš jos ir išmesti
Atviros karinės diktatūros šiomis dienomis nebemadingos. Tačiau demokratus vaidinantys autoritarai, tokie kaip Rusijoje, Ruandoje ir Kambodžoje, pastaruoju metu – tarsi ant bangos. Šiems lyderiams saugumo tarnybos, tokios kaip kariuomenė, policija ir žvalgybos agentūros, yra būtina paramos bazė tam, kad galėtų valdyti ir išlikti valdžioje. Tačiau jų parama gali būti nestabili. Šri Lankos pavyzdys rodo, kad tai gali būti lemiamas faktorius.
Kariuomenė buvo vienas iš svarbiausių elementų M.Rajapaksos režime. Jis pasirūpindavo, kad jai būtų dosniai atsilyginti už paramą – įskaitant ir finansines paskatas.
Rusijos saugumo tarnybos tvirtai remia V.Putiną, tačiau yra ženklų, kad jų parama yra vis labiau pragmatiška, o ne grindžiama ideologija.
Tačiau to nepakako, kad būtų užtikrintas lojalumas. Kariuomenė dabar remia M.Sirisenos vyriausybę. Nors įtarimai, kad M.Rajapaksa paskutinėmis savo vadovavimo valandomis mėgino suorganizuoti karinį perversmą, nėra patvirtinti, aišku, kad kariuomenė atsisakė imtis bet kokių veiksmų, kad išlaikytų jį valdžioje.
K.Cronin-Furman teigimu, kariuomenė tikriausiai nusprendė, kad nėra jokios priežasties tikėti, kad M.Rajapaksa geriau apsaugotų jų interesus nei M.Sirisena.
Vien šis pavyzdys V.Putinui turėtų neleisti naktimis užmigti. Pasak M.Galeotti, Rusijos saugumo tarnybos tvirtai remia V.Putiną, tačiau yra ženklų, kad jų parama yra vis labiau pragmatiška, o ne grindžiama ideologija. „Prieš kelerius metus jie buvo tikintys putinistai. Tai buvo emocinis dalykas. Jie tikėjo, kad V.Putinas yra vyrukas, kuris išgelbėjo Rusiją. Dabar jie tampa pragmatiškais putinistais. Jie žino, kad V.Putinas rūpinasi jų interesais“, – aiškino M.Galeotti.
Pragmatiška parama yra trapi. Jeigu elito lojalumas V.Putinui ims blėsti, kariuomenė ir žvalgybos tarnybos savo paramą gali permesti naujam kandidatui, kurio valdymas jiems duotų daugiau naudos arba tiesios mažiau žalos nei V.Putino.
Šri Lankos pavyzdys rodo, kad saugumo tarnybų nusigręžimas gali būti paskutinė vinis į autokrato karstą.
