BBC naujienų rusų kalba tarnyba paprašė kelių istorikų – Andrejaus Zubovo iš Rusijos ir Kirilo Galyško iš Ukrainos – pakomentuoti V.Putino teiginius.
„Visa tai – pseudoistorinių, paranojinių ir sąmokslo įsivaizdavimų mišinys, nesusijęs su istoriniais faktais“, – mano Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Ukrainos istorijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas K.Galyško.
„Kai kurie momentai, kuriuos sako V.Putinas, yra teisingi. Negalima nesutikti su tuo, kad istoriją reikia žinoti. Tačiau tai neturi jokios reikšmės šiandienos politikai. Vokietijos nacionalistai ilgai kalbėjo, kad nėra tokios šalies kaip Nyderlandai, kad olandų kalba iš tiesų yra vokiečių. Labai norint, matyt, galima įrodyti, kad praeityje taip ir buvo. Na, ir kas?“ – teigia istorijos mokslų daktaras, buvęs Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto profesorius A.Zubovas.
Kodėl rusai ir čekai ne viena tauta?
BBC naujienų rusų kalba tarnybos interneto svetainėje publikuotame straipsnyje pateikiama V.Putino citata:
„Suprantate, iki XI, XII, XIII amžių mūsų kalbos nesiskyrė. Ir tik dėl polonizacijos ta dalis ukrainiečių, kuri gyveno Abiejų Tautų Respublikos valdomoje teritorijoje... Mano nuomone, tik kažkur XVI amžiuje atsirado pirmieji kalbiniai skirtumai.“
Suprantate, iki XI, XII, XIII amžių mūsų kalbos nesiskyrė.
Pasak A.Zubovo, iki XIII amžiaus buvo bažnytinė slavų kalba ir jai artima senoji rusų kalba, kuriomis buvo rašomos kronikos. Tai – rašytinės kalbos. Kaip kalbėjo žmonės, istoriko teigimu, nežinia.
Jis pabrėžė, kad tarp šnekamosios ir rašytinės kalbos yra didelis skirtumas. Šiaurinių teritorijų, tarkime, Naugardo, Pskovo, metraščiai, skiriasi nuo pietuose rašytų metraščių. Nors ir nedidelių, tačiau tarminių skirtumų buvo.
„Be to, tai mes galime vertinti pagal beržo žievės rankraščius, ant kurių paprasti žmonės rašė taip, kaip kalbėjo. Kartais – su klaidomis. Kalba beržo žievės rankraščiuose Rusijos Šiaurėje, Naugarde, Senojoje Rusioje, šiek tiek Smolenske ir Kijevo Rusios rašytinė kalba yra skirtingos. Žinoma, Rytų slavų kalbos dar nesiskyrė tiek, kiek dabar ukrainiečių ir rusų, tačiau matomi skirtumai, – aiškino A.Zubovas. – Senosios Rusijos valstybės dalies, kuri vėliau tapo Ukraina ir Baltarusija, priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, kalbose atsirado nemažai polonizmų. Bet kas įdomiausia, jos išlaikė daug daugiau senosios rusų kalbos bruožų nei Didžiosios Rusios kalba.“
Senosios Rusijos valstybės dalies, kuri vėliau tapo Ukraina ir Baltarusija, priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, kalbose atsirado nemažai polonizmų. Bet kas įdomiausia, jos išlaikė daug daugiau senosios rusų kalbos bruožų nei Didžiosios Rusios kalba.
Rusijos istorikas pasakojo, kad Didžiosios Rusios kalba labai keitėsi, ypač po Petro I valdymo buvo veikiama germanizmų. Dabartinėje rusų kalboje daug vokiečių kalbos ypatybių, nes kilmingieji pirmiausia kalbėjo vokiškai, po to – prancūziškai.
Pavyzdys – mėnesių pavadinimai. Ukrainoje ir Baltarusijoje jie yra slaviški, o rusų kalboje – lotyniški, rašoma BBC naujienų rusų kalba tarnybos interneto svetainėje.
K.Galyško nuomone, minėtas V.Putino teiginys yra labai senas. Jis priminė, kad iki 2012 metų Rusijoje veikė sovietinė istorijos schema, pagal kurią ukrainiečiai buvo „atskira tauta, susijungusi su Rusijos tauta“.
Po 2012 metų grįžta prie senos imperinės schemos, kurioje didžiarusiai, mažarusiai ir baltarusiai yra vienos rusų tautos dalis.
„Tačiau šioje tezėje yra nemažai faktinių klaidų ir iškraipymų. X–XIII amžiais nebuvo kalbinių skirtumų? Žinoma, nebuvo, visos senosios rusų žemės kanceliarijoje ir metraščiuose vartojo Kirilo ir Metodijaus bažnytinę slavų kalbą, kuri buvo senosios bulgarų kalbos tarmė. Ją suprato visi slavai. Taip rašė ir Moravijoje, šiuolaikinės Čekijos dalyje. Tačiau kažkodėl netvirtinama, kad rusai ir čekai – viena tauta, tiesa? Taip pat galima teigti, kad minėtu laikotarpiu gyvenę italai, prancūzai, anglai ir vokiečiai „buvo viena tauta“, nes jų visų kanceliarinė kalba buvo lotynų“, – BBC naujienų rusų kalba tarnybai sakė Ukrainos istorikas.
Taip rašė ir Moravijoje, šiuolaikinės Čekijos dalyje. Tačiau kažkodėl netvirtinama, kad rusai ir čekai – viena tauta, tiesa?
Prasmė išsiskyrė
Istorikai savo nuomonę išsakė ir apie dar vieną V.Putino teiginį. Rusijos prezidentas aiškino:
„Ukrainiečiais vadino žmones, gyvenusius prie Rusijos valstybės sienų. Ukrainiečiai buvo Pskove, ukrainiečiais vadino tuos, kurie iš pietų gynė nuo Krymo chano puldinėjimų. Urale. Aplink buvo ukrainiečiai.“
A.Zubovas teigė, kad žodžiai „Ukraina“, „ukrainietis“ neabejotinai susiję su rusišku žodžiu „pakraštys“ (rus. окраина), nors daugeliui šiuolaikinėje Ukrainoje tai ir nepatinka.
Istorikas aiškino, kad žodis „Ukraina“ dažnai vartotas dešiniajam Dnepro krantui apibūdinti. Taip šią sritį vadino ne didžiarusiai, o lenkai. Tai buvo Lenkijos, o ne rusų valstybės pakraštys.
„O tai, kas buvo kairiajame Dnepro krante, vadinosi Mažoji Rusia. Šis pavadinimas taip pat senovinis ir jis atsirado ne Maskvoje, o Konstantinopolyje. Nuo XIV amžiaus antrosios pusės bizantiečiai pamatė skirtumų tarp tos Rusios dalies, kurią Lietuva išlaisvino nuo mongolų, ir tos, kuri nebuvo išlaisvinta, tai yra būsimosios Didžiosios Rusios“, – pasakojo A.Zubovas.
Nuo XIV amžiaus antrosios pusės bizantiečiai pamatė skirtumų tarp tos Rusios dalies, kurią Lietuva išlaisvino nuo mongolų, ir tos, kuri nebuvo išlaisvinta, tai yra būsimosios Didžiosios Rusios.
Tačiau Konstantinopolio patriarchato dokumentuose pasirodžiusių terminų „Mažoji Rusia“ ir „Didžioji Rusia“ prasmė, kaip pabrėžė istorikas, buvo visai ne tokia, kaip dabar aiškina rusų nacionalistai.
Kaip rašo BBC naujienų rusų kalba tarnybos interneto svetainė, K.Galyško aiškino, kad pirmuosiuose žodžio „Ukraina“ paminėjimuose metraščiuose jis vartotas kaip „Rusijos žemės karinė siena“ (XII amžiaus pabaiga – XIII amžiaus pradžia).
„Tai Perejaslavščina, Posulskajos pasienio linija, Galicijos žemupys, Beresteiščina (tuo metu Voluinės dalis). Tada tai buvo „Rusų žemės pakraštys“. O kas buvo „rusų žemė“? Nė vienas Rusijos istorikas neneigia, kad terminas „rusų žemė“ senuosiuose rusų šaltiniuose iki mongolų invazijos reiškė tris žemes: Kijevo, Černigovo ir Perejaslavo. Tai – šiuolaikinė centrinė Ukraina. Tai yra „Ukraina“ buvo centrinės Ukrainos „pakraštys“, o ne Rusijos ar Lenkijos“, – tvirtino istorikas.
Tai yra „Ukraina“ buvo centrinės Ukrainos „pakraštys“, o ne Rusijos ar Lenkijos.
Anot K.Galyško, sąvokos „ukrainiečiai“ vartojimo Rusijoje ir Ukrainoje prasmė išsiskyrė maždaug XVI amžiuje. Ukrainoje tai tapo kazokų, t.y. nacionalinio archetipo, sinonimu, o Rusijoje taip vadino žmones, gyvenančius pasienyje, pakraščiuose.
Rusinai, o ne rusai
BBC naujienų rusų kalba tarnyba pateikė dar vieną V.Putino citatą.
„Iki XIV–XV amžiaus net tuos žmones, Rytų slavus, kurie gyveno Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje, ir Maskvos valstybėje, ir Lenkijoje, vadino rusais. Neskirstė“, – teigė Rusijos prezidentas.
Anot A.Zubovo, tai yra tiesa. Istorikas aiškino, kad jie patys save vadino rusais, rusėnais, rusinais, ir tai buvo viena tauta.
„Iki dabar ši ypatybė išlikusi tarp labiausiai į Vakarus nutolusios senovės rusėnų tautos, dabartinių Užkarpatės Ukrainos gyventojų. Jie patys save vadina rusinais. Taip pat save ilgai vadino, o gal ir dabar vadina, ukrainiečių baltarusių kilmės Lenkijos gyventojai. Taip, XV–XVI amžiuose žmonės turėjo etninės vienybės sąmonę. Bet, vėlgi, tai visiškai nieko nereiškia“, – pabrėžė profesorius.
K.Galyško tvirtino, kad Abiejų Tautų Respublikoje ar Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ukrainiečių niekada nevadino rusų tauta. Buvo senovinis terminas „rusinas“, neprigijęs Maskvos valstybėje, kurios gyventojai istoriniuose šaltiniuose vadinti ne „rusais“, o „maskvėnais“.
Abiejų Tautų Respublikoje ar Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ukrainiečių niekada nevadino rusų tauta.
„Naujojoje istorinėje epochoje, XIX amžiaus viduryje, to laikmečio intelektualinio elito atstovai iš Charkovo ir Kijevo universitetų inicijavo rebrandingą, kai mes pasivadinome „ukrainiečiais“. Tačiau ir dabar mes liekame rusinais, bet ne rusais“, – BBC naujienų rusų kalba tarnybai pažymėjo K.Galyško.
Ukrainietišką tapatybę sukūrė ne austrai
„Šiuolaikiniame pasaulyje pastangų suvienijimas mums suteikia milžinišką konkurencinį pranašumą. Ir atvirkščiai – atsiskyrimas mus daro silpnesnius. Ypač ukrainietišku faktoriumi prieš Pirmąjį pasaulinį karą ėmė žaisti Austrijos specialiosios tarnybos. Kodėl? Tai aiškus reikalas – skaldyk ir valdyk. Tai visiškai suprantamas dalykas“, – kalbėjo V.Putinas.
A.Zubovas patvirtina, kad vadinamuoju ukrainietišku faktoriumi buvo naudojamasi. Tačiau todėl, kad jis objektyviai egzistavo.
Istorikas aiškino, kad ukrainiečių tautinė sąmonė iškilo XVII amžiaus antroje pusėje po to, kai Ukraina daugiau ar mažiau savanoriškai įėjo į vieningos Rusijos valstybės sudėtį ir caras Aleksejus Michailovičius priėmė naują titulą – „Visos Didžiosios, Mažosios ir Baltosios Rusios caras“.
A.Zubovas akcentavo, kad Abiejų Tautų Respublikoje ukrainiečiai buvo pripratę prie visai kitokios sanklodos – jie turėjo Magdeburgo teises, miestų savivaldą, Bogdano Chmelnickio sukilimo metu faktiškai žlugo baudžiava.
„Ir staiga jie susidūrė su tuo, kad caras – beveik Dievas, kurio bijojo. Su Lenkijos karaliumi nieko panašaus nebuvo. Miestai jokių teisių neturi, reali baudžiava. Jie iš karto norėjo atsiriboti. Susijungimo metu B.Chmelnickis siūlė, kad Ukraina tvarkytųsi „kaip seniau“, pagal savo vidines taisykles ir įstatymus. Iki Jekaterinos epochos Maskva pripažino Ukrainai ypatingą statusą“, – pasakojo Rusijos istorikas.
Ir staiga jie susidūrė su tuo, kad caras – beveik Dievas, kurio bijojo. Su Lenkijos karaliumi nieko panašaus nebuvo. Miestai jokių teisių neturi, reali baudžiava. Jie iš karto norėjo atsiriboti.
XIX amžiaus viduryje savitumo įsisąmoninimas tarp ukrainiečių jau buvo labai paplitęs.
„Nuo 1880 metų Austrija iš tiesų žaidė ukrainiečių korta. Lygiai kaip ir Peterburgas, norėdamas gauti Galiciją, kaip kalbėjo, Raudonąją Rusią. Tai buvo žaidimas iš abiejų pusių. Tačiau jis tapo įmanomas todėl, kad jau buvo ukrainiečių tauta. Ji jau save suvokė, Lvove istorikas Gruševskis rašė „Ukrainos-Rusios istoriją“. Buvo kuo žaisti. Taip kad V.Putinas iš principo kalba teisingai, bet tai buvo ne priežastis, o pasekmė. Ukrainietišką tapatybę sukūrė ne austrai“, – akcentavo A.Zubovas.
„Jokios specialiosios tarnybos negali per kelerius metus išgalvoti tautos, kurią sudaro 35 milijonai neraštingų valstiečių. (...) Austrija-Vengrija, kaip ir Rusijos imperija, nebuvo suinteresuota ukrainiečių nacionalinio judėjimo augimu, nes tai būtų sukėlę separatizmą Galicijoje ir Užkarpatėje“, – sakė K.Galyško.
Kalbos apie ukrainietišką nacionalizmą
BBC naujienų rusų kalba interneto svetainė istorikų paprašė pakomentuoti ir V.Putino žodžius apie tai, kad Ukrainai reikia gerų santykių su Rusija.
„Ukrainiečių nacionalizmo tėvai kūrėjai niekada nekalbėjo, kad reikia būtinai susipykti su Rusija. Kaip keistai tai beatrodytų, XIX amžiaus fundamentaliuose jų darbuose parašyta, kad Ukraina: a) yra daugianacionalinė bei turi būti federacine valstybe ir b) kurti būtinai gerus santykius su Rusija. Dabartiniai nacionalistai tai, matyt, primiršo“, – pareiškė V.Putinas.
A.Zubovo teigimu, XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiuje Ukrainos dalyje, kuri įėjo į Rusijos imperijos sudėtį, egzistavo skirtingos politinės srovės.
Buvo partijos, kurios ryžtingai pasisakė už nepriklausomybę, buvo ir tie, kurie kalbėjo, kad Ukrainai reikalinga autonomija federacinės Rusijos valstybės sudėtyje. Tąsyk jie buvo stipresni.
Tačiau kai valdžią užgrobė bolševikai ir visi suprato, kad kalba eina apie totalitarinės diktatūros įvedimą, 1918 metų sausio pabaigoje Ukrainoje buvo paskelbta nepriklausomybė.
A.Zubovas svarstė, kad jeigu Rusija būtų ėjusi demokratijos keliu, tikriausiai Ukrainos santykiai su Rusija būtų susiklostę kitaip.
„Kad ir kaip keista, būtent bolševikai sukūrė nepriklausomą Ukrainą“, – mano istorikas.
Kad ir kaip keista, būtent bolševikai sukūrė nepriklausomą Ukrainą.
K.Galyško svarstė, kad ukrainietis nacionalistas, rašęs apie daugiatautę valstybę, kuri turėtų būti federacinė, greičiausiai buvo Michailas Dragomanovas.
Tačiau Ukrainos istorijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas pabrėžė, kad M.Dragomanovas nekalbėjo apie tai, jog pati Ukraina yra daugiatautė. Esą jo federalizmo idėjos esmė buvo kopijuoti JAV arba Šveicarijos kantonų modelį.
Pasak istoriko, tai buvo demokratinio valdymo forma visiems, o ne formuluotės dėl kažkokių „nacionalinių regionų Ukrainos ribose“.
„Kas dėl „gerų santykių su Rusija“, tai „XIX amžiaus ukrainietiško nacionalizmo klasikai“ apie tai nieko nerašė, nes apskritai abejojo, kad Rusijos imperija žlugs. Federalizmo klausimas daugiau buvo susijęs būtent su ja, o ne įsivaizduojama Ukraina. Todėl „daugiatautė ir federacinė“ – tai buvo skirta ne Ukrainai, o Rusijos imperijai“, – BBC naujienų rusų kalba tarnybai sakė K.Galyško.
