V.Putinas turi vieną šansą iš paribio sugrįžti į tarptautinę lyderių lygą

Antonas Barbašinas, politikos analitikas ir žurnalo „Riddle Russia“ redaktorius straipsnyje „The Insider“ pastebėjo, kad dabar Kremliaus viltys sutelktos į Donaldą Trumpą. Tačiau jei taikos derybos žlugs, V.Putinui, regis, bus lemta likti pasauliniu atstumtuoju.

Kalbos apie Rusijos izoliaciją ir jos pasitraukimą į paribį prasidėjo po 2014 m. neteisėtos Krymo aneksijos. Tų metų lapkritį Australijoje vykusiame Didžiojo dvidešimtuko (G-20) grupės aukščiausiojo lygio susitikime daugelis pasaulio lyderių aktyviai vengė V.Putino, todėl jis buvo priverstas išvykti dar nepasibaigus susitikimui.

Labiausiai pastebimas pokytis – aktyvesnis Maskvos bendravimas su NATO šalių, tarptautinių organizacijų ir valstybių, kurios anksčiau deklaravo paramą Ukrainai, atstovais.

„Per vėlesnį dešimtmetį Vakarai ir toliau laikė Rusiją toksiška pasaulio arenoje – apribojo jos partnerystę ir pavertė V.Putiną lyderiu, su kuriuo mažai kas norėtų atvirai bendrauti. Tačiau akivaizdu, kad Kremliaus izoliavimo strategija nebuvo visiškai sėkminga“, – rašo „The Insider“.

2024 m. Maskva vėl pasirodė pasaulinėje diplomatinėje arenoje. BRICS aukščiausiojo lygio susitikimas, Vengrijos ir Slovakijos prezidentų vizitai ir Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus kelionė į šalį privertė net griežčiausius V.Putino kritikus pripažinti, kad Rusijos diplomatija pasiekė savotišką viešųjų ryšių pergalę.

Tačiau kiek ši sėkmė reikšminga? Ir kodėl po trejus metus trukusio karo V.Putinas vis dažniau priima aukšto rango delegacijas Maskvoje?

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas susitiko su Slovakijos ministru pirmininku Robertu Fico / POOL New / REUTERS

2024 m. V.Putino tarptautinis žemėlapis išsiplėtė iki 11 šalių, o tai yra didžiausias skaičius nuo 2019 m.

V.Putinas nėra vienintelis veikėjas šioje istorijoje. Pastaraisiais metais Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovai aktyviai keliauja po Afriką. Praėjusiais metais Rusija šiame žemyne atidarė dvi naujas ambasadas ir planuoja atidaryti dar tris. Be to, visoje Afrikoje nuolat steigiami Rusijos kultūros centrai.

Pasak straipsnio autoriaus, vis tik labiausiai pastebimas pokytis – aktyvesnis Maskvos bendravimas su NATO šalių, tarptautinių organizacijų ir valstybių, kurios anksčiau deklaravo paramą Ukrainai arba JT balsavo už proukrainietiškas rezoliucijas, atstovais.

Šį pokytį A.Barbašinas aiškina trimis pagrindiniais veiksniais.

Taikos laukimas

Svarbiausias diplomatinių ryšių su Rusija atkūrimo katalizatorius yra taikos derybų su Ukraina perspektyva.

Šios diskusijos beveik visiškai priklausomos nuo būsimo D.Trumpo, kuris ne kartą yra pareiškęs ketinimą tarpininkauti sudarant Maskvos ir Kyjivo susitarimą, prezidentavimo. Daugelis šalių pareiškė norą įsitraukti į šias derybas, matydamos jose galimybę gauti didelės naudos iš didžiausio nuo Antrojo pasaulinio karo laikų konflikto Europoje pabaigos.

Sėkmės atveju Budapeštas ir Bratislava taip pat galėtų pagrįstai tikėtis didelės „ekonominės padėkos“ iš Maskvos už jų tarpininkavimo pastangas.

Du iš pagrindinių Europos pretendentų į tarpininkus yra tie patys politikai, kurie pastaraisiais mėnesiais rengė vizitus į Kremlių: Vengrijos premjeras V.Orbanas ir Slovakijos ministras pirmininkas R.Fico.

Abu lyderiai save pozicionuoja kaip griežto požiūrio į Rusiją priešininkus, kritikuoja Vakarų sankcijų politiką ir atvirai reiškia susižavėjimą D.Trumpu. Abu jie taip pat pasiūlė savo šalis kaip galimų taikos derybų vietas. 2024 m. vasarą V.Orbanas spėjo apsilankyti ir Kyjive, ir Maskvoje su jam vienam žinoma misija taikos vardan.

Verta pastebėti, kad tiek Vengrija, tiek Slovakija yra labai priklausomos nuo Rusijos dujų tiekimo. 2024 m. Vengrija importavo daugiau kaip 7,5 mlrd. kubinių metrų rusiškų dujų – bendras vidaus suvartojimas siekė apie 8,5 mlrd. kubinių metrų.

Slovakijoje rusiškos dujos sudaro kiek daugiau nei pusę to, kas suvartojama šalies viduje. Tačiau dar visai neseniai Rusija tiekė beveik 100 proc. šalies energijos poreikių. Slovakija yra ypač pažeidžiama dėl 2025 m. sausio 1 d. įsigaliojusio rusiškų dujų tranzito per Ukrainą sustabdymo.

„Pasibaigus karui arba sudarius paliaubas Ukrainoje, abiem šioms ES šalims labai palengvėtų ekonominis bendradarbiavimas su Rusija. Sėkmės atveju Budapeštas ir Bratislava taip pat galėtų pagrįstai tikėtis didelės „ekonominės padėkos“ iš Maskvos už jų tarpininkavimo pastangas“, – įvertino straipsnio autorius.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Viktoras Orbanas ir Vladimiras Putinas

Tiek Maskva, tiek į bendradarbiavimą su Rusija linkusios Europos šalys mano, kad sustabdžius karą būtų galima atšaukti sankcijas – bent jau kai kurias iš jų – o tai padėtų valstybės biudžetui ir padidintų valdančiojo elito, norinčio sudaryti paliaubas, turtą.

Nuošalyje nelieka Kataras, Turkija ir JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas, kurio vizitas į Maskvą sukėlė didelį Ukrainos šalininkų pasipiktinimą.

Tuo tarpu kai kurios Ukrainai ginklus tiekiančios šalys taip pat bando atkurti aukšto lygio ryšius su Rusija. Vokietijos kancleris Olafas Scholzas 2024 m. lapkričio mėn. pirmą kartą nuo 2022 m. gruodžio mėn. paskambino V.Putinui. Tačiau iš pranešimų žiniasklaidoje jis nebuvo veiksmingas.

A.Barbašinas pastebėjo, kad kol kas įvardytų valstybių vadovų kontaktai su V.Putinu nepadėjo pasiekti jokių konkrečių poslinkių dėl Kyjivo ir Maskvos kompromiso – jau nekalbant apie visišką taikos atkūrimą.

Maskva norės ir galės mokėti brangiau už užsienio prekes ir paslaugas, susidomėjimas verslu su Rusija ir toliau augs.

„Vis dėlto laipsniškas ryšių su Rusija atkūrimas atspindi lūkesčius, kad 2025 m. šiuo klausimu bus padaryta pažanga“, – pridūrė jis.

Viliojanti galimybė

Straipsnyje išskiriama, kad pagrindinis veiksnys, lemiantis beveik nuolatinį „pasaulinės daugumos“ bendravimą su Rusija, yra ekonominė bendradarbiavimo su Maskva nauda.

Valstybėms nuo Armėnijos ir Sakartvelo iki Indijos, Kinijos ir Jungtinių Arabų Emyratų karas Ukrainoje suteikė galimybių pasipelnyti – nuo visiškai teisėtų ir skaidrių sandorių, kuriuose dalyvauja Rusija, iki schemų, susijusių su atviru sankcijų vengimu.

„Mažai kas tikėjosi, kad Rusijos ekonomika atlaikys sankcijas, tuo pat metu didindama karines išlaidas ir siūlydama papildomas paskatas savo partneriams dėl rizikos, susijusios su tokiu toksišku bendradarbiavimu. Vis dėlto, kol Maskva norės ir galės mokėti brangiau už užsienio prekes ir paslaugas, susidomėjimas verslu su Rusija ir toliau augs“, – prognozavo autorius.

Vladimiras Putinas Mongolijoje / Sofia Sandurskaya / AP

Šiuo metu daugelis bendrovių jau rado būdų, kaip į Rusiją įvežti ir išvežti iš jos beveik bet ką. Net išsamiausiose ekonominėse prognozėse nenumatoma didelių kliūčių Rusijai išlaikyti dabartinį išlaidų lygį bent iki 2026 m.

Toks pragmatizmas taip pat paaiškina, kodėl 2024 m. Kazanėje vyksiančiame BRICS aukščiausiojo lygio susitikime dalyvaus nemažai pasaulio lyderių, pastebėjo A.Barbašinas.

„Nei Ukrainos, nei Vakarų diplomatija nesugebėjo pasiūlyti perspektyvių alternatyvų šalims, kurios vis dar aktyviai prekiauja su Rusija. Vien tik moralinių argumentų nepakanka įtikinti tokias valstybes kaip Indija, kad užsiimti verslu su Rusija yra neteisinga – ypač kai naudos iš Rusijos prekybos su Globaliųjų pietų šalimis dažnai gauna pačios Vakarų šalys, kurios perka rusišką naftą ar dujas, kurias parduoda Maskvos partneriai“, – rašė jis.

Kažkieno kito karas

Bėda ta, rašoma straipsnyje, kad didžioji pasaulio bendruomenės dalis karą Ukrainoje vertina ne kaip iššūkį liberaliai pasaulio tvarkai ar kokiai nors teise grindžiamai tarptautinei sistemai, o kaip Europoje vykstantį Europos galybių konfliktą.

Ne visos šalys yra pasirengusios sekti Mongolijos pavyzdžiu ir ignoruoti Tarptautinio baudžiamojo teismo orderį dėl V.Putino arešto.

Globaliųjų pietų šalių požiūrio į karą Ukrainoje tyrimai atskleidė, kad didžioji dauguma ne Vakarų valstybių lieka abejingos, nejaučia pareigos stoti į kurią nors pusę.

Vakarų sankcijos vis dar palieka savo pėdsaką. Išskyrus Iraną ir Šiaurės Korėją, visos valstybės stengiasi laikytis tam tikrų taisyklių, kad išvengtų antrinių apribojimų. Tačiau, kaip rodo praktika, įvesti sankcijas yra daug lengviau nei užtikrinti jų vykdymą.

„Jei Maskva norės užmegzti ryšius su Afrikos valstybėmis arba pasiūlyti savo kapitalą Persijos įlankos šalims, vargu ar šios šalys atsisakys naudos, nesvarbu, ar tai būtų daroma iš solidarumo su Ukraina, ar dėl pagarbos Vašingtono reikalavimams. Veikiau patirtis rodo, kad Ukrainai dažnai sunku užsitikrinti supratimą iš valstybių, kurioms bendradarbiavimas su Rusija yra naudingas diplomatiniu ar ekonominiu požiūriu“, – išskyrė žurnalistas.

Tačiau, jo nuomone, tai nereiškia, kad Rusijos diplomatija į 2025 m. žengia kaip aiški nugalėtoja, pasirengusi užsitikrinti tvirtesnes pozicijas ateinančiais metais.

Anot straipsnio, ne visos šalys yra pasirengusios sekti Mongolijos pavyzdžiu ir ignoruoti Tarptautinio baudžiamojo teismo orderį dėl V.Putino arešto. Net Pietų Afrikos Respublika, BRICS sąjungininkė, atsisakė pakviesti Rusijos prezidentą į G-20 aukščiausiojo lygio susitikimą – ji mieliau vengia dilemos, ar jį sulaikyti ir pakenkti santykiams su Maskva, ar leisti jam laisvai judėti ir įtempti Pretorijos santykius su Vakarų valstybėmis.

Net artimiausi Rusijos partneriai atsisakė pripažinti Ukrainos teritorijos aneksiją, o V.Putinas, ieškodamas paramos, nuvyko į Šiaurės Korėją – šalį, kurią pati Rusija dar neseniai laikė paribiu.

Antra, didelė dalis dabartinio Rusijos diplomatinio postūmio priklauso nuo V.Putino ir D.Trumpo derybų perspektyvos.

Volodymyras Zelenskis ir Donaldas Trumpas / AP

„Jei šios derybos žlugs ir sankcijos liks tvirtai galioti, Maskvai bus vis sunkiau įtikinti savo partnerius rizikuoti jos vardu. Tuo pat metu V.Putino sąjungininkai Europoje turės susitaikyti su nuolatiniu pigių rusiškų dujų praradimu ir ruoštis labiau pasikliauti amerikietiškomis suskystintomis gamtinėmis dujomis“, – teigė autorius.

Galiausiai, Rusijos diplomatinė sėkmė labai priklauso nuo Maskvos perkamosios galios. Tačiau tebevykstantis karas ir toliau eikvoja Kremliaus išteklius, įskaitant lėšas, kurias jis naudoja sankcijoms apeiti.

„Jei po dvejų ar trejų metų Rusija bus priversta mažinti išlaidas dėl mažėjančių rezervų, jos draugai ir partneriai gali pradėti abejoti, ar tikrai verta palaikyti ryšius su toksiška ir vis labiau skurstančia šalimi“, – reziumavo A.Barbašinas.