Pokalbio ištraukas paskelbė nepriklausomas Rusijos žiniasklaidos kanalas „Meduza“.
Pirma interviu dalis filmuota šių metų spalį, kai pats D.Lettermanas viešėjo Kyjive. Interviu jo laidai „My Next Guest“ su V.Zelenskiu buvo filmuojamas Kyjivo metro – kaip sakė D.Lettermanas, saugiausioje Ukrainos sostinės vietoje.
Tad neatsitiktinai į pokalbį vis įsiterpdavo oro sirenų perspėjimai ar pravažiuojančio metro skleidžiami garsai.
Antra pokalbio su Ukrainos prezidentu dalis filmuota nuotoliniu būdu – V.Zelenskiui būnant Kyjive, o D.Lettermanui Niujorke.
„Meduza“ skelbia šio interviu ištraukas.
Apie karo meto įpročius: „[Ukrainos vėliava] – tai dvi spalvos, žemė ir dangus. Tai mūsų žemė, tai mūsų duona, tai mūsų dangus. Man mėlyna yra gyvybės, erdvės, laisvės spalva. Todėl ant šios vėliavos nėra nei lėktuvų, nei raketų, nei sekinančių kulkų pėdsakų. Man šios dvi spalvos yra šalies, kurioje gimiau ir už kurią kovojame, spalvos. Ar girdite sireną? (Skamba oro pavojaus sirena).
Deja, karas mums tapo įpročiu. Sakau „deja“, nes karas neturėtų tapti įpročiu. Bet mes taip pripratome prie sirenų, kad kartais net nekreipiame į jas dėmesio ir neiname į metro, į slėptuvę slėptis nuo bombų, į rūsį – nesvarbu, kur, svarbiausia, kad ten, kur saugiau. Bet man sirena primena, kad karas dar nesibaigė. Iš pradžių, kai buvo išvaduotas Kyjivas ir jo regionas, buvo tokia euforija, kad, buvo sakoma, jog karas baigėsi. Bet jis nesibaigė vien todėl, kad žūsta ne tavo kaimynas, ne tavo giminaitis ar giminaitė – kažkur žūsta mūsų kariai. Tai priminimas, kad kažkur ten kažkas atiduoda savo gyvybę už tave.“
Apie Kremliaus propagandą, kad Ukraina neva neegzistuoja: „Tai pasakojimas, kuriuo siekiama pateisinti įsiveržimą. Tai tiesiog dabartinio Rusijos prezidento, jo aplinkos politika. Jie sąmoningai kuria šį naratyvą ir pateikia jį savo visuomenei. Deja, tiesą sakant, jiems pavyko: nugalėti savo visuomenę, išplauti jai smegenis. Jiems pavyko juos įtikinti ir uždaryti informaciniame burbule. Ukrainiečiai [jiems] neegzistuoja, tai kažkokia maža dalelė, kažkur toli pakraštyje: „Ukrainiečiai neturi nei savo kalbos, nei paveldo, nei istorijos, nieko. Viską, ką jie turi, atėmė iš mūsų po Sovietų Sąjungos žlugimo. Bet jie iš mūsų pabėgo tik laikinai.
Primityvu? Kai viskas pasikeis ir mes laimėsime, pamatysite, kaip greitai jie patys tai supras.“
Apie tai, ar karas keičia ukrainiečius: „Nesu tikras, ar karas mus keičia. Bet tai galėsime suprasti tik karui pasibaigus. Jis paprasčiausiai sukuria kitas egzistavimo sąlygas. Tokiomis sąlygomis gali tapti žmogumi arba virsti gyvuliu, teroristu, prievartautoju. Aš visa tai mačiau. Visi matėme rusų okupacijos pasekmes. Karas yra pasirinkimas. Ir tai sunkus pasirinkimas. Tave kasdien apima neapykanta priešui, kuris iš tavęs atėmė [tavo ankstesnį gyvenimą]. Tačiau šią neapykantą reikia slopinti, nes, nepaisant to, kad tai priešas, jūs turite kovoti pagal taisykles. Išlikti žmonėmis. O prasidėjus karui pradėjau mylėti banalius dalykus: vaikus, gyvenimą, rytą.“
Apie tai, ką V.Zelenskis veikia kiekvieną dieną: „Paprastai pabundu penktą ar pusę šešių ryto. Jei susiklosto kokia nors kritinė situacija, pabundu nuo telefono skambučio. Tada vyksta karinė taryba. Gerai, jei turiu laiko pasikalbėti telefonu su vaikais arba žmona. Tik tokiomis akimirkomis galiu atsikvėpti. Kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro vadovauju karui ir Ukrainos situacijai. Taip pat mėgstu valgyti.“
Apie žmoną: „Ji kalbėjo JAV Kongrese, turėjo labai svarbią misiją. Buvo akimirka, būsiu sąžiningas, kai pradėjome nerimauti dėl mažėjančios paramos ir informacijos vakuumo. Supratome, kad mums trūksta priešlėktuvinės gynybos sistemų. Mums reikėjo „uždaryti“ dangų ir aš apsvarsčiau daugybę įvairių galimybių. O ji, kaip motina, norėjo to paties, ko nori ir kitos motinos. Iš savo partnerių gavome atsakymą, kad jie mus supranta. Ir būtent todėl, kad aptarsime oro gynybos tiekimą, jos vizitas buvo toks svarbus.“
Apie vaikus: „Mūsų vaikams nereikia nieko sakyti apie pergalę. Patikėkite manimi, jie apie karą žino daugiau nei mes. Mano sūnui devyneri metai, jis žino visų ginklų pavadinimus. Ir jis juos sužinojo ne iš manęs. Jie yra šio karo gilumoje. Todėl, viena vertus, man lengviau nei kitiems tėvams, nes savo vaikus matau retai, o kai turiu galimybę juos pamatyti, jie būna patenkinti, kad ir ką jiems pasakočiau. Kartais man atrodo, kad prasmė jiems visai nesvarbi, jiems svarbiausia, kad esu šalia, kad juos apkabinu. V.Putinas iš mūsų vaikų pavogė vaikystę. Bet, kita vertus, kiekvienas iš mūsų žino, ką turi atiduoti, kad apsaugotų savo šalį. Mūsų vaikai atidavė savo vaikystę.“
Apie humorą: „Humoras yra kūno dalis, humoro jausmas yra labai svarbus. Svarbu neišprotėti. Žinote, yra drama, yra tragedija ir yra tragikomedija. Ir visi žmonės – tie, kurie yra apkasuose, tie, kurie dabar važiuoja metro – eina į darbą ir mes visi dirbame tam, kad vyktų gyvenimas. Ir mes naudojame humorą, kad pralinksmėtume. Sovietų Sąjungoje visi gyveno gana sunkiomis sąlygomis ir humoras mums teikė įkvėpimo gyventi toliau, auginti vaikus. Ir dabar, taip pat sunkiais laikais, žmonės toliau juokauja.
Galiu jums papasakoti anekdotą. Susitinka du Odesos žydai ir vienas kitam sako:
– Na, kokia čia situacija, ką jie kalba?
– Sako, kad karas.
– Koks karas?
– Rusija kariauja su NATO.
– Tai kaip einasi?
– Na, kaip. Rusija prarado 70 tūkst. karių, iššaudė visas turėtas raketas, dauguma karinės technikos buvo sunaikinta arba susprogdinta.
– O kaip NATO?
– NATO pajėgos dar nepasirodė.“
Apie tai, ar rusai pasitiki V.Putinu: „Taip. Deja, turime pripažinti, kad didelė dalis žmonių juo tiki. Jie užsidarė duris, uždarė langus ir pasislėpė nuo karo. Tai yra bailumas. Jūs nežinote, kur gyvenate, jūs nežinote tikrovės. O yra žmonių, kurie tiesiog bijo. Jie supranta tikrovę, bet bijo, nes... nes bijo.
[Jei nebus Putino, tai] nebus ir karo. Autoritarinis režimas yra pavojingas, nes tai didelė rizika. Viskas negali priklausyti nuo vieno žmogaus. O jei toks žmogus pasitraukia, institucijos sustoja. Taip buvo Sovietų Sąjungos laikais. Taigi, jei jo nebus, jiems bus sunku. Jiems teks užsiimti vidaus, o ne užsienio politika.
Jie kovos už demokratiją. Bet tik tuo atveju, kai prasidės visiška izoliacija nuo viso civilizuoto pasaulio, iš kurio pabėgti yra vienintelė išeitis – pagarba tarptautinei teisei. O tai ir yra demokratija. Suvereniteto ir teritorinio vientisumo pripažinimas yra ne Ukrainos, o visų šalių reikalas. Sakartvelo, Moldovos. Šiandien visame pasaulyje niekas nepaspaus rankos Rusijos atstovams visomis prasmėmis. Ir kalbu ne apie fizinį [rankos paspaudimą], o apie rimtus dalykus. Rusija negali dalyvauti tarptautinėse varžybose, pasaulio čempionatuose, [renginiuose] kultūros srityje, „Oskarų“ ceremonijose – niekur. Tai tikra izoliacija. Man atrodo, kad tai vienintelė teisinga tarptautinės bendruomenės reakcija. Rusija tapo tuštumos simboliu, kažkuo labai nemaloniu.“
Apie tai, kodėl V.Zelenskis ukrainiečius pavadino brangiausiu dalyku: „Visada palaikau mūsų žmones. Ir aiškiai suprantu, kad kiekvienas žmogus, kuris dabar su ginklu rankose kovoja su priešu, bėga į priekį ir galvoja „Aš nebijau ir galiu“, gali išsigąsti. Nes jis yra gyvas žmogus ir jis turi ko ir dėl ko bijoti. Labai noriu kiekvienam tokiam kariui pasakyti, kaip mes jais didžiuojamės, kaip mes visi nuo jų priklausome, kaip juos mylime. Bet jokia kariuomenė negali visko padaryti – tik jei mes, civiliai, taip pat rizikuojame savo gyvybe.
Būtent tai ir turėjau omenyje savo kreipimesi į tautą. Jie mane išgirdo ir susivienijo. Tą akimirką žmonės kaimuose išėjo plikomis rankomis stabdyti tankų – paprasti žmonės, įvairių profesijų, bedarbiai ar pensininkai. Ir visi šie žmonės taip pat buvo kariai – juk jie gynė daug daugiau nei tai, ką patys turėjo, ir už tai atidavė savo gyvybes.“
Apie tai, kas yra pergalė: „Kaip ilgai tai tęsis, niekas negali pasakyti. Esu atsakingas žmogus ir suprantu, kaip svarbu žmonėms išgirsti, kad karas baigiasi. Nes tai dabar yra pagrindinis klausimas, o aš tokiais dalykais nežaidžiu. Mums karo pabaiga bus tada, kai atgausime savo žemę. Tai nėra konflikto užšaldymas, tai nereiškia, kad rytoj neskraidys dronai ir kad kažkur fronte žūsta žmonės, bet tai yra toli ir mūsų nepasiekia. Ne, tai neteisinga ir nesąžininga. Mūsų piliečiai kariauja, taigi karas yra visur, jis atėjo į kiekvienus namus. Todėl karas baigsis tik tada, kai mūsų žemė nebebus okupuota.“
Apie tai, ar ukrainiečiai pavargo nuo karo: „Nors ir sunku, mes atsigauname. Atidarėme centrus, į kuriuos gali kreiptis žmonės, neturėję namuose elektros daugiau kaip 12 valandų. Gyvename ir stebimės, kiek tai panašu į praėjusio amžiaus keturiasdešimtųjų metų situaciją. Rusijos Federacijos prezidentas niekada negalėjo to apskaičiuoti: kuo labiau mus muša – o muša mus už sąžiningumą ir orumą nesąžiningai – tuo labiau žmonės nori visa tai oriai išgyventi ir išeiti iš to nugalėtojais.
Remiantis mūsų atlikta apklausa, šiandien 98 proc. mūsų šalies gyventojų sako: net ir be elektros, net ir be vandens, bet tikrai be Rusijos. Rusija valdo badu, šviesa ir vandeniu. Man atrodo, kad jei nesi Dievas ir taip elgiesi, tai kas tada esi? Tu esi barbaras. Šie žmonės Kremliuje turi apsispręsti, ar jie yra barbarai, ar tiesiog pamišę. Nei viena, nei kita Ukrainai netinka.“
Apie branduolinio konflikto grėsmę: „Man atrodo, kad tai du skirtingi klausimai, kurie galiausiai veda prie maždaug to paties rezultato. Jų įvykdytas mūsų atominės elektrinės užėmimas jau yra didelė grėsmė. Tai jau yra rezultatas. Kitas klausimas – ar yra V.Putino branduolinio smūgio grėsmė. Aš jį sutikau ir mačiau jame valią gyventi. Jis labai myli savo gyvenimą. Jis net sėdi ilgo stalo gale, nes bijo užsikrėsti koronavirusu ar kokia kita infekcija. Taigi jis vis dar bijo mirties. Todėl nesu tikras, kad jis panaudos branduolinį ginklą, nes jei jis paspaus mygtuką, tai atsakymas gali ateiti iš bet kurios šalies ir tiesiai į jį.“
Apie ateitį: „Kol mes laimėsime, aš tikrai būsiu prezidentas. O paskui nežinau, dar nesu apie tai galvojęs. Labai noriu nuvažiuoti prie jūros. Ir atsigerti alaus.“
