„Dabar į mane kreipiasi žiniasklaida iš viso pasaulio ir prašo duoti interviu. Šiuo laišku noriu atsakyti visiems iš karto. Tai mano liudijimas iš Ukrainos.
Buvo neįmanoma patikėti tuo, kas įvyko vos daugiau nei prieš savaitę. Mano šalyje buvo ramu, megapoliai, miestai ir kaimai gyveno įprastą gyvenimą. Vasario 24 dieną atsibudome, paskelbus apie karo pradžią. Tankai kirto Ukrainos sieną, lėktuvai įsiveržė į mūsų erdvę. Miestai buvo apsupti raketų paleidimo įrenginių.
Liudiju: nepaisant Kremliaus propagandistų, šią invaziją vadinančių „specialiąja operacija", teiginių, tai yra civilių žudymas!
Blogiausia skaityti apie nukentėjusius vaikus. Apie aštuonmetę Alisą, kuri mirė Ochtyrkos gatvėje – senelis bandė ją uždengti savo kūnu. Arba apie Poliną iš Kyjivo, kuri kartu su tėvais žuvo apšaudymo metu. Apie 14-metį Arsenijų... Kadaise ramiame sostinės priemiestyje skeveldra pataikė berniukui į galvą, o greitosios pagalbos automobilis tiesiog dėl apšaudymų nespėjo laiku atvažiuoti. Kai Rusija vėl sakys, kad „nekariauja prieš civilius gyventojus“, aš būsiu pirma, kuri įvardys tuos asmenis.
Kai Rusija vėl sakys, kad „nekariauja prieš civilius gyventojus“, aš būsiu pirma, kuri įvardys tuos asmenis.
Liudiju: mūsų moterys ir vaikai dabar gyvena bombų slėptuvėse ir rūsiuose. Galbūt matėte nuotraukas iš Kyjivo ir Charkivo metro, kur žmonės guli kartu su savo kūdikiais ir mylimais augintiniais. Kai kuriems žmonėms tai įspūdingi kadrai, tačiau ukrainiečiams tai jau savaitę yra bauginanti nauja realybė. Yra miestų, kuriuose šeimos jau kelias paras negali palikti bombų slėptuvių.
Mūsų vaikai mokosi rūsiuose. Jie ten gimsta, nes gimdymo namai turėjo persikelti po žeme. Pirmasis karo kūdikis, kuris matė ne ramų dangų, o betonines rūsio lubas, gimė pirmąją invazijos dieną. Dabar jau yra dešimtys kūdikių, kurie dar niekada gyvenime nepažinojo ramybės.
Liudiju: šis karas vyksta prieš civilius gyventojus ne tik apšaudymais, yra žmonių, kuriems reikia nuolatinio gydymo ir priežiūros ir jie negali to gauti.
Ar lengva susileisti insuliną rūsyje? Gauti vaistų nuo astmos, kai į žmones šaudoma? Jau nekalbant apie tūkstančius vėžiu sergančių pacientų, kuriems gyvybę gelbstinti chemoterapija atidedama.
Miesto skelbimų lentos perpildytos nevilties – karo atkirsti žmonės, neįgalieji, prikaustyti prie vežimėlių, prie lovos prikaustyti ligoniai, vieniši pagyvenę žmonės, palikti toli nuo artimųjų ir pagalbos. Karas prieš tokius žmones yra dvigubas nusikaltimas!
Karas prieš tokius žmones yra dvigubas nusikaltimas!
Mūsų kelius užplūdo pabėgėliai – daugelyje šalių jau matote tas pavargusias moteris ir vaikus su skausmu akyse. Vyrai nuveža juos prie sienų ir grįžta kovoti. Nes, nepaisant viso šio siaubo, ukrainiečiai nepasiduoda.
Užpuolikas manė, kad užgrobs Ukrainos miestus, surengdamas „blitzkriegą“. Tačiau netikėtai pačiam sau jis sulaukė ne tik Ukrainos kariuomenės, bet ir visų piliečių pasipriešinimo. Rusų, ukrainiečių kalbomis kalbantys ukrainiečiai, skirtingų politinių pažiūrų, religijų ir tautybių, prieš įsiveržimą susivieniję kaip niekada anksčiau.
Kremliaus propagandistai gyrėsi, kad ukrainiečiai juos pasitiks su gėlėmis kaip išvaduotojus. Tačiau ukrainiečiai juos pasitiko Molotovo kokteiliais.
Kremliaus propagandistai gyrėsi, kad ukrainiečiai juos pasitiks su gėlėmis kaip išvaduotojus. Tačiau ukrainiečiai juos pasitiko Molotovo kokteiliais.
Užpultų miestų gyventojai koordinuoja savo veiksmus per socialinę žiniasklaidą, patruliuoja, padeda vienišiems žmonėms, gamina maistą, renka vaistus ir šaudmenis gynėjams. Tiesiog dirba savo darbą – vaistinėse, parduotuvėse, transporte, komunalinėse tarnybose – kad gyvenimas tęstųsi ir kad nugalėtų.
Ačiū jiems visiems – dabar visi ukrainiečiai tapo kariuomene ir visi tapo savanoriais. Tai sujaukė užpuoliko planus.
Galiu paliudyti: nors užpuolikas slapstosi, Rusijos karių aukos skaičiuojamos tūkstančiais. Įsteigėme karštąją liniją rusų motinoms, kad jos sužinotų, jog jų sūnūs dalyvauja ne pratybose, kaip joms sako Kremlius, o žūsta bandydami užimti Ukrainą.
Liudiju: Ukraina nori taikos! Tačiau Ukraina ginsis ir niekada nekapituliuos.
Nusiimkite pagaliau baltas pirštines, vis tiek negalite išlaikyti neutralumo.
O ko mums reikia – uždarykite oro erdvę! Nusiimkite pagaliau baltas pirštines, vis tiek negalite išlaikyti neutralumo. Nes kitą kartą Putinas gali ateiti pas jus. Uždarykite oro erdvę, o ant žemės mes susitvarkysime patys.
Miestuose, kuriuose nesiliauja apšaudymai, kur žmonės yra įstrigę po griuvėsiais ir kelias dienas negali išeiti iš rūsių, net norėdami gauti maisto, mums reikalingi saugumo koridoriai humanitarinei pagalbai ir civiliams gyventojams, kad jie galėtų patekti į saugią vietą.
Naudodamasi šia proga prašau humanitarinės pagalbos ir dėkoju tiems, kurie ją jau teikia. Taip pat tiems, kurie priglaudė mūsų moteris ir vaikus. Dėkojame visiems jūsų šalių žmonėms, kurie išeina į aikštes palaikyti Ukrainos. Mes tai matome ir vertiname!
Kreipiuosi į jus, gerbiami kitų šalių žiniasklaidos atstovai: ir toliau rodykite tai, kas vyksta, sakykite tiesą. Informaciniame kare, kurį kariauja Rusijos Federacija, neigianti net invazijos faktą, kiekvienas įrodymas yra labai svarbus.
Šiuo laišku taip pat liudiju ir noriu pranešti pasauliui: karas Ukrainoje nėra karas „kažkur ten“. Tai karas Europoje ir prie sienų su ES.
Ukraina stabdo pajėgas, kurios jau rytoj gali įsiveržti į jūsų taikius miestus.
Jei nesustabdysime Putino, kuris grasina pradėti branduolinį karą, pasaulyje išvis nebeliks saugios vietos.
Žinau, kad visa tai skamba kaip blogas sapnas. Tačiau tokia yra mūsų su jumis naujoji tikrovė. Mes tuo gyvename. Ir mes nežinome, kiek tai truks.
Ir mes būtinai laimėsime. Mes šalis ir mes turime ginklą. Jis vadinamas Vienybe. Vienybė meilėje Ukrainai“, – rašė O.Zelenska.
