Kai pokalbio metu buvo kalbama apie pirmąsias valandas, V.Zelenskis perspėjo, kad jo atsiminimai „fragmentiški“ – pirmosios karo valandos jo atsiminimuose yra nesuderintas vaizdų ir garsų rinkinys.
Vienas ryškiausių įvykių nutiko vasario 24 dieną prieš saulėtekį, kai jis su žmona Olena ėjo pasakyti savo vaikams, kad prasidėjo bombardavimas, ir ruoštis bėgti iš namų.
Jų dukrai – 17 metų, o sūnui – devyneri. Abu jie pakankamai dideli, kad suprastų, jog jiems gresia pavojus. „Mes juos pažadinome, – pasakojo V.Zelenskis. – Buvo daug garso, girdėjosi sprogimai.“
Šalia prezidentūros vyko mūšiai
Netrukus tapo aišku, kad prezidentūra nėra pati saugiausia vieta. Kariškiai pranešė V.Zelenskiui, kad Rusijos smogiamosios grupės nusileido parašiutais į Kyjivą, kad nužudytų arba suimtų jį ir jo šeimą.
„Iki tos nakties tokius dalykus buvome matę tik filmuose“, – sakė Andrijus Jermakas, prezidento administracijos vadovas.
Ukrainos kariams gatvėse kovojant su rusais, prezidento apsauga bandė užtverti kompleksą viskuo, ką tik rado. Prie galinio įėjimo esantys vartai buvo užblokuoti policijos užtvarų ir faneros plokščių krūva, labiau primenančia sąvartyno laužo krūvą nei įtvirtinimus.
Kai kurie prezidento draugai ir bendražygiai į kompleksą atsivedė savo šeimas. Jei prezidentas būtų nužudytas, pagal Ukrainoje galiojančią tvarką vadovavimą turi perimti parlamento pirmininkas. Tačiau šį postą užimantis Ruslanas Stefančukas invazijos rytą nuvažiavo tiesiai į Bankovajos gatvę, kur yra prezidentūra, užuot pasislėpęs atokiau.
R.Stefančukas buvo vienas pirmųjų, kurie tą dieną pamatė prezidentą jo kabinete. „Jo veide nebuvo baimės, – sakė jis. – Jo veide buvo klausimas: kaip tai galėjo nutikti?“
Daug mėnesių V.Zelenskis nesureikšmino Vašingtono perspėjimų, kad Rusija ruošiasi įsiveržti. Dabar jis suprato, kad prasidėjo visuotinis karas, bet dar negalėjo suvokti, ką tai reiškia.
Jo veide nebuvo baimės. Jo veide buvo klausimas: kaip tai galėjo nutikti?
„Galbūt šie žodžiai skamba miglotai ar pompastiškai. Bet mes pajutome, kad pasaulio tvarka griūva“, – sakė R.Stefančukas.
Netrukus parlamento pirmininkas nuskubėjo gatve į parlamentą ir pirmininkavo balsavimui dėl karo padėties įvedimo visoje šalyje. Tą pačią popietę V.Zelenskis pasirašė dekretą.
Pirmąjį vakarą aplink vyriausybės kvartalą prasidėjo susišaudymai. Apsaugos darbuotojai užgesino šviesas ir atnešė neperšaunamas liemenes bei automatus V.Zelenskiui ir maždaug dešimčiai jo padėjėjų.
Tik keli iš jų žinojo, kaip elgtis su ginklais. Vienas iš jų buvo Ukrainos karinės žvalgybos tarnybos veteranas Oleksijus Arestovyčius.
„Tai buvo visiška beprotybė. Automatiniai ginklai visiems“, – sakė jis.
Pasak jo, Rusijos kariai du kartus bandė šturmuoti kompleksą. Vėliau V.Zelenskis pasakojo, kad tuo metu ten tebebuvo jo žmona ir vaikai.
Amerikiečių ir britų pajėgos pasiūlė evakuoti prezidentą ir jo komandą, padėti įkurti vyriausybę tremtyje, greičiausiai rytų Lenkijoje, kuri galėtų toliau vadovauti iš toli. Nė vienas V.Zelenskio patarėjas neprisimena, kad jis būtų rimtai svarstęs šiuos pasiūlymus. Kalbėdamas su amerikiečiais saugiu fiksuoto ryšio telefonu, jis atsakė šmaikščiu žodžiu, kuris atsidūrė antraštėse visame pasaulyje: „Man reikia amunicijos, o ne pavežėjimo.“
Pajutome, kad pasaulio tvarka griūva.
Apie pokalbį informuotas JAV pareigūnas V.Zelenskio elgesį įvertino kaip drąsų, bet rizikingą.
Tą patį manė ir V.Zelenskio asmens sargybiniai. Jie taip pat ragino prezidentą nedelsiant palikti kompleksą. Jo pastatai stovi tankiai apgyvendintame rajone, apsupti privačių namų, kuriuos gali naudoti priešų snaiperiai, iš kai kurių net buvo galima įmesti granatą.
Kažkur už sostinės ribų prezidento laukė saugus bunkeris, įrengtas taip, kad galėtų atlaikyti ilgą apgultį. V.Zelenskis ten vykti atsisakė. Vietoj to, antrąją invazijos naktį, kai Ukrainos pajėgos kovojo su rusais netoliese esančiose gatvėse, prezidentas nusprendė išeiti į kiemą ir telefonu nufilmuoti vaizdo pranešimą. „Mes visi čia“, – kalbėjo V.Zelenskis, o jo pašonėje stovėjo bendražygiai. Jie buvo apsirengę žalios spalvos armijos marškinėliais ir striukėmis, kurios taps jų karo laikų uniformomis.
V.Zelenskis suprato savo vaidmenį šiame kare. Į jį buvo nukreiptos jo tautos ir didžiosios pasaulio dalies akys.
„Supranti, kad jie stebi, – sako jis. – Tu esi simbolis. Turi elgtis taip, kaip turi elgtis valstybės vadovas.“
Kai vasario 25 d. jis paskelbė 40 sekundžių trukmės klipą „Instagram“ socialiniame tinkle, jame užfiksuotas vienybės jausmas buvo šiek tiek klaidinantis.
V.Zelenskiui nerimą kėlė pabėgusių pareigūnų ir net kariškių skaičius. Jis nereagavo grasinimais ar ultimatumais. Jei jiems reikėjo šiek tiek laiko evakuotis su šeimomis, jis leido tai padaryti. Tada paprašė jų grįžti į savo postus. Dauguma jų taip ir padarė.
Kiti žmonės savanoriškai apsigyveno prezidento komplekso bunkeriuose. Serhijus Leščenka, žymus žurnalistas ir įstatymų leidėjas, atvyko praėjus kelioms dienoms po invazijos, kad padėtų komandai kovoti su Rusijos dezinformacija. Jis turėjo pasirašyti susitarimą neatskleisti informacijos, draudžiantį jam dalytis bet kokia informacija apie bunkerio konstrukciją, vietą ar patogumus. Šio slaptumo įsipareigojimo laikosi visi jo gyventojai. Jiems neleidžiama kalbėti net apie maistą, kurį jie ten valgo.
Dėl savo izoliacijos V.Zelenskio komanda dažnai buvo priversta karą sekti ekranuose, šiek tiek panašiai kaip mes visi. Filmuota medžiaga apie mūšius ir raketų atakas paprastai pasirodydavo socialiniuose tinkluose anksčiau, nei kariškiai apie šiuos įvykius informuodavo V.Zelenskį. Būdavo, kad prezidentas ir jo prezidentūros darbuotojai bunkeryje susirinkdavo prie telefono ar nešiojamojo kompiuterio ir keikdavo matomus vaizdus arba džiūgaudavo dėl dronų smūgio į rusų tanką.
„Tai buvo mėgstamiausias įrašas, – pasakojo S.Leščenka, rodydamas vaizdo įrašą, kuriame buvo užfiksuotas numušamas rusų sraigtasparnis. Memai ir internete populiarėjantys vaizdo įrašai sunkioms akimirkoms suteikė lengvumo, kaip ir karo baladės, kurias ukrainiečiai rašė, įrašinėjo ir skelbė internete. Viena iš jų skambėjo taip:
Žiūrėkite, kaip mūsų žmonės, kaip visa Ukraina
Suvienijo pasaulį prieš rusus
Netrukus rusų čia nebebus
Ir pasaulyje bus taika
Rizikingos išvykos
Neilgai trukus V.Zelenskis primygtinai paprašė nuvykti pažiūrėti, kaip vyksta veiksmas. Kovo pradžioje, kai rusai vis dar apšaudė Kyjivą ir bandė apsupti sostinę, prezidentas, lydimas dviejų savo draugų ir nedidelės asmens sargybinių komandos, slapta išvyko iš savo komplekso.
„Priėmėme sprendimą išvykti skrisdami“, – sako štabo vadovas Andrijus Jermakas. Su jais nebuvo jokių kamerų. Kai kurie artimiausi V.Zelenskio padėjėjai apie kelionę sužinojo tik beveik po dviejų mėnesių, kai jis apie tai užsiminė per mūsų pokalbį.
Iš Bankovajos gatvės grupė nuvyko į šiaurę, prie sugriuvusio tilto, žymėjusio fronto liniją miesto pakraštyje. Tai buvo pirmas kartas, kai V.Zelenskis iš arti pamatė kovų padarinius. Jis stebėjosi, kokio dydžio krateris liko po sprogimo kelyje. Kai jie sustojo pasikalbėti su ukrainiečių kariais kontrolės punkte, V.Zelenskio asmens sargybiniai, pasak jo, „vos neišprotėjo“. Prezidentas neturėjo jokios neatidėliotinos priežasties būti taip arti rusų pozicijų. Jis sako, kad tiesiog norėjo pažvelgti ir pasikalbėti su fronto linijos žmonėmis.
Po kelių dienų V.Zelenskis išvyko į kelionę, kurią padėjėjai vadina „kelione su barščiais“. Netoli miesto pakraščio esančiame kontrolės punkte prezidentas sutiko žmogų, kuris kasdien kariams atnešdavo šviežią puodą barščių. Jie stovėjo ten, priešo snaiperių ir artilerijos taikiklyje, ir valgė dubenėlį sriubos su duona, kalbėdamiesi apie Sovietų Sąjungą ir tai, kuo rusai tapo po jos žlugimo.
„Jis man pasakojo, kaip nekenčia rusų, – prisimena V.Zelenskis. Tada virėjas nuėjo prie savo automobilio bagažinės ir išsitraukė keletą medalių, kuriuos buvo pelnęs tarnaudamas sovietų kariuomenėje. Pokalbis V.Zelenskiui paliko gilų įspūdį. „Atrodė, kad to ir reikėjo, – sako A.Jermakas. – Tiesiog kalbėtis su žmonėmis, kuriems dirbame.“
Tokios išvykos buvo retos. Nors dažnai gaudavo naujausią informaciją iš savo generolų ir duodavo jiems plačius nurodymus, V.Zelenskis neapsimetinėjo taktikos žinovu. Gynybos ministras retai būdavo šalia jo. Nebuvo ir nė vieno iš aukščiausių Ukrainos karinių vadų.
„Jis leidžia jiems kovoti“, – sako jo patarėjas kariniais klausimais O.Arestovyčius.
Dažnai žmonės klausia, kas yra V.Zelenskio kalbų rašytojas. Pagrindinis rašytojas yra jis. Jis dirba prie kiekvienos eilutės.
Jo dienos – tai vienas po kito einantys pareiškimai, susitikimai ir interviu, dažniausiai vykstantys per nešiojamojo kompiuterio arba telefono ekraną. Daug laiko užėmė mandagumo skambučiai, kaip antai vienas „Zoom“ pokalbis su aktoriais Mila Kunis ir Ashtonu Kutcheriu, kurie per „GoFundMe“ kampaniją rinko pinigus Ukrainai.
Prieš vakarinį kreipimąsi į tautą V.Zelenskis išdėstydavo temas pokalbiuose su savo darbuotojais. „Labai dažnai žmonės klausia, kas yra V.Zelenskio kalbų rašytojas, – sako patarėja komunikacijos klausimais Daša Zarivna. – Pagrindinis rašytojas yra jis. Jis dirba prie kiekvienos eilutės.“
Kaip pakeitė karas?
"Aš pasenau, pasenau nuo visos tos išminties, kurios niekada nenorėjau. Tai žinios apie žuvusių žmonių skaičių, rusų kareivių kankinimus. Štai tokia išmintis, - prisipažino V.Zelenskis "Time" žurnalistui. - Tiesą sakant, niekada neturėjau tikslo įgyti tokių žinių".
Paklaustas, ar dabar nesigaili, kad nusprendė kandidatuoti į Ukrainos prezidento postą ir palikti aktoriaus karjerą, jis atsako: "Nė sekundės." Jis nežino, kaip baigsis karas ir kokia bus jo vieta istorijoje. Tačiau jis žino, kad Ukrainai reikia karo laiko prezidento, ir būtent tokį vaidmenį jis ketina atlikti.