Dienraštis „The Telegraph“ paskelbė ištraukas iš naujausios S.Shusterio knygos „The Showman: Inside the invasion that shook the world and made a leader from Volodymyr Zelensky“ („Šoumenas: žvilgsnis iš vidaus į įsiveržimą, kuris šokiravo pasaulį ir padarė Volodymyrą Zelenskį lyderiu“), kuri bus išleista sausio 23 d.
S.Shusteris rašo, kad pirmaisiais Rusijos invazijos metais prezidentas ir jo komanda leido jam didžiąją laiko dalį praleisti prezidentūroje ir iš arti stebėti prezidento bei jo komandos darbą.
„Kartais viskas atrodė beveik normalu, nepaisant sirenų. Juokaudavome ir gerdavome kavą, bet tai buvo ir nuovargio bei baimės metas“, – rašo jis.
Vasario 24-oji
S.Shusteris aprašo 2022 m. vasario 24 d. rytą Zelenskių namuose. Pirmieji sunerimo aviganis ir papūga. Pirmoji ponia sprogimus išgirdo apie 4.30 val. ryto. Kitame kambaryje ji rado savo vyrą, jau apsirengusį tamsiai pilku kostiumu.
„Jos sutrikęs žvilgsnis privertė Zelenskį ištarti vieną žodį: „Prasidėjo“, – rašo žurnalistas.
V.Zelenskis „iki paskutiniosios netikėjo, kad tai įvyks“, – rašoma knygoje. Rusijos invazijos išvakarėse Olena Zelenska pasižymėjo, kad reikia susikrauti lagaminą, bet to taip ir nepadarė – su vaikais ruošė namų darbus, vakarieniavo ir žiūrėjo televizorių.
„Jos vyras niekada nepasakė nieko, kas ją įtikintų, kad jiems gresia pavojus. Dažnai jis savo baimę maskuodavo juokais ir šypsenomis. Dabar iš jo akių ji suprato, kad viskas kur kas blogiau, nei tikėjosi. „Emociškai, – sakė ji vėliau, – jis buvo kaip gitaros styga.“ Jo nervai buvo įtempti iki ribos. Tačiau tą rytą ji nematė jokios baimės. „Jis buvo visiškai susikaupęs, susitelkęs“, – rašo S.Shusteris.
-
Baigėsi V.Zelenskio spaudos konferencija: niekas nežino, kada baigsis karas su Rusija
-
Nepalaužiamoji Ukraina: įvykiai, 2023-iaisiais suteikę vilties kare su Rusija
-
Rusijos smūgiai padarė didelės žalos išskirtinių drabužių gamyklai – jais rengiasi V.Zelenskis ir V.Zalužnas
-
Klausimai Ukrainos kariuomenėje: ar tu su V.Zalužnu, ar su V.Zelenskiu?
V.Zelenskio telefoną užplūdo skambučiai, tarp jų ir iš Vidaus reikalų ministerijos vadovo Deniso Monastyrskio, kuris „miegojo savo kabinete ir laukė puolio ženklų“. Prezidentas paklausė, kokią kryptį Rusija pasirinko atakai. „Visas“, – atsakė D.Monastyrskis. Po pauzės V.Zelenskis atsakė fraze, kurią D.Monastyrskis įsiminė ilgam: „Duok jiems atkirtį“.
Kaip rašo žurnalistas, „toks pasitikėjimas visada buvo viena iš stipriųjų Zelenskio pusių“, tačiau tą akimirką jis atrodė „besiribojantis su kliedesiu“ – jis žinojo, kad Ukrainai trūksta priemonių duoti atkirtį. Savo veiksmais prieš invaziją V.Zelenskis prisiėmė bent dalį kaltės dėl Ukrainos gynybos būklės – ištisas savaites jis menkino riziką ir „atmetė karo vadų patarimus sustiprinti sieną“.
Tos pačios dienos rytą kai kurie pareigūnai jau buvo susikrovę daiktus į automobilius ir pabėgo, rašo S.Shusteris. Keli Europos lyderiai pasisiūlė padėti V.Zelenskiui išvykti iš šalies. Jam tokie pasiūlymai atrodė kiek įžeidžiantys, tarsi sąjungininkai būtų jį nurašę. „Aš nuo to pavargau“, – sakė jis vėliau. Kiekviename pokalbyje jis stengėsi pasukti temą apie tai, ko reikia Ukrainai, – ginklus, ir susierzindavo, kai išgirsdavo naujų pasiūlymų padėti išvykti iš šalies atsakant į tai. „Atsiprašau, tai tiesiog blogas tonas“, – sakė jis.
S.Shusteris taip pat aprašo, kaip V.Zelenskis save drąsino: „Jie stebi. Tu esi simbolis. Turi elgtis taip, kaip turėtų elgtis valstybės vadovas“.
Kova dėl Hostomelio oro uosto
Likus kelioms savaitėms iki invazijos, CŽV direktorius Williamas Burnsas įspėjo Ukrainos vadovybę, kad Rusijos strategija priklauso nuo to, ar jai pavyks išlaipinti savo karius Hostomelio oro uoste šalia Kyjivo. V.Zelenskis, kaip rašo S.Shusteris, tuo abejojo, manydamas, kad Rusijos plane nebuvo numatyta pakankamai kariuomenės 4 mln. gyventojų turinčiam miestui užimti.
Pasak padėjėjų, kai V.Zelenskis pradėjo gauti pranešimus apie rusų puolimą oro uoste, jis įsiuto.
„Jis davė griežčiausius įsakymus. Nerodyti jokio gailestingumo. Panaudoti visus turimus ginklus, kad ten būtų sunaikinta viskas, kas rusiška“, – prisiminė vienas padėjėjas.
Tačiau Ukraina neturėjo pajėgų oro uostui ginti, o kai kariams baigėsi šaudmenys, jie buvo priversti trauktis. Tuo tarpu Europos vadovai surengė neeilinį aukščiausiojo lygio susitikimą, kad aptartų bausmę Rusijai. Vokietijos, Austrijos ir Vengrijos vadovai nenorėjo nutraukti ryšių su Rusijos bankų sistema, ir kurį laiką vyko ginčai, kol įsikišo V.Zelenskis.
Pasak žurnalisto, tą dieną prezidentas buvo išblyškęs, pavargęs ir su pirmąja „karo meto“ barzda. Jis nelabai tikėjo, kad sąjungininkai jį išgelbės, ir tai buvo pastebima. „Tai gali būti paskutinis kartas, kai matote mane gyvą“, – sakė jis. V.Zelenskis pareikalavo atsakyti, ar Ukrainai kada nors bus leista įstoti į Europos Sąjungą. S.Shusteris teigia, kad jo kalba, kuri truko ne ilgiau kaip penkias minutes, turėjo didesnį poveikį nei „mėnesių, jei ne metų, diskusijos apie Rusijos grėsmę“.
Mėnesiai bunkeryje
„Pirmosiomis dienomis aš visus žadinau. Neturėjau teisės miegoti, kol nežinojau, kokie ir iš kur smūgiai“, – pasakojo V.Zelenskis. 4.50 val. ryto jis jau prašė pateikti naujausią informaciją.
Kai kurie kanceliarijos nariai ėmė nerimauti dėl V.Zelenskio sveikatos – pasak vieno padėjėjo, jis „priminė vaikščiojantį lavoną“.
Kaip rašoma knygoje, prezidento kanceliarijos bunkeryje buvo mažai ką valgyti – saldumynai buvo dalijami per susirinkimus, o bendroje virtuvėje buvo laikomi mėsos konservai ir sudžiūvusi duona. Vienas ministras žurnalistui pasakojo, kad kelias dienas valgė tik šokoladą.
„Sunkiausios Zelenskiui buvo naktys. Jo lova buvo tokia, kad jis vos galėjo apsiversti. Jo telefono skambėjimas retai kada nutildavo.
Zelenskio veidas išblyško. Jis skundėsi, kad trūksta saulės šviesos ir gryno oro“, – rašo žurnalistas.
Kai kurie kanceliarijos nariai ėmė nerimauti dėl V.Zelenskio sveikatos – pasak vienos padėjėjos, jis „priminė vaikščiojantį lavoną“.
„Vieną rytą prezidentas sumurmėjo „labas rytas“. Aš net negalėjau atsakyti. Niekada nebuvau mačiusi tokios būklės žmogaus“, – prisiminė ji.
Vėliau Prezidento kanceliarijos bunkeryje rutina pagerėjo, rašo S.Shusteris. Pirmoji rytinė vaizdo konferencija buvo perkelta į 7 val. ryto, todėl V.Zelenskis turėjo laiko pusryčiauti – „visada kiaušinienę“. Darbuotojai pradėjo gauti karštą maistą. Kanceliarijoje net ir įsigaliojus draudimui buvo laikomos alkoholio atsargos, o V.Zelenskis retkarčiais „įpildavo taurę vyno padėjėjams, kurie kartu su juo valgydavo“.
Bunkeryje buvo hanteliai ir štangos, kurias V.Zelenskis „įprato kilnoti naktimis“. Vėliau ten buvo įrengtas pingpongo stalas, ir „tik nedaugelis žmonių galėjo jį įveikti“, rašo S.Shusteris. Kartais jis pakviesdavo savo darbuotojus pažiūrėti filmo – dažniausiai naujo Holivudo filmo. V.Zelenskis „nebegalėjo virškinti sovietinių komedijų“.
Naujas karo etapas
S.Shusteris rašo, kad V.Zelenskis pasikvietė jį į savo kabinetą pasikalbėti po mūšio dėl Donbaso pradžios, maždaug 55-ąją invazijos dieną. Žurnalistas pažymi, kad iš pradžių bendražygiai dažnai vadino V.Zelenskį Volodia ir jam įėjus į kambarį nepakildavo. Tuo metu jie jau buvo perėję prie oficialaus kreipinio Volodymyras Oleksandrovičius. Kanceliarijos darbuotojai, kareiviai ir vyresnieji padėjėjai „stovėjo pagal komandą ramiai, jo nebijodami, bet įsitempę“, kai prezidentas išėjo sutikti S.Shusterio.
Žurnalistas prisimena, kad rinkimų kampanijos pradžioje V.Zelenskis sakė, kaip svarbu neprarasti žmonių, „kurie tave supa... palaiko, pataria, kai suklysti“. S.Shusteris rašo, kad jam kilo klausimas, „ar kas nors vis dar atlieka šį vaidmenį“. Jis aprašo Ukrainos draudimą su Rusija susijusioms politinėms partijoms ir tai, kaip V.Zelenskis „suvedė sąskaitas“ su „savo buvusiu globėju“ oligarchu Ihoriu Kolomoiskiu ir Henadijumi Korbanu, iš kurių buvo atimta Ukrainos pilietybė.
Slaptas vizitas į Chersoną
Prezidentas atvyko į Chersoną netrukus po to, kai jis buvo išvaduotas iš rusų okupantų. S.Shusteris taip pat gavo Prezidento kanceliarijos kvietimą, kuriame nebuvo nurodytas kelionės tikslas.
Kaip pažymi žurnalistas, rusai galėjo palikti agentų, kurie galėjo bandyti nužudyti V.Zelenskį, be to, miestas buvo rusų artilerijos taikiklyje, o asmens sargybiniai iki pat išvykimo įtikinėjo prezidentą palaukti. Paklaustas, kodėl reikėjo vykti į Chersoną, V.Zelenskis atsakė, kad „viskas dėl žmonių“.
Jie jau devynis mėnesius yra okupuoti. Taip, jie turėjo dvi dienas euforijos. Netrukus juos ištiks depresija.
„Jie jau devynis mėnesius yra okupuoti. Taip, jie turėjo dvi dienas euforijos. Netrukus juos ištiks depresija“, – sakė jis.
S.Shusteris aprašo pirmąjį prezidento sustojimą Chersone, aikštėje, kurioje miesto gyventojai šventė jo išlaisvinimą.
„Sprogimai tęsėsi, bet Zelenskis, stovintis šalia savo „Land Cruiser“, neatrodė susirūpinęs. Kaip įprasta, jis atsisakė užsidėti šalmą ar neperšaunamąją liemenę. Vienu metu pasigirdo šūksniai „Šlovė Ukrainai!“. Zelenskis, savo sargybinių nusivylimui, nuėjo pasveikinti minios, kuri veržėsi į priekį... Vieno iš sargybinių, kuris apžiūrinėjo minią ir ieškojo grėsmių, akyse buvo matyti siaubas. Zelenskis nusišypsojo ir mostelėjo ranka“, – rašoma knygoje.
Pasak S.Shusterio, jo nuomonė apie tai, „koks yra Zelenskis“, kaip žmonės dažnai jo klausdavo, laikui bėgant keitėsi, kaip ir V.Zelenskio charakteris. Žurnalistas rašo, kad rinkimų kampanijos metu jis jam atrodė „naivus apžavėtoju, besiruošiančiu patekti į cinikų, oligarchų ir banditų pasaulį, kurie ne veltui jį laikė lengvu grobiu“. Iki 2019 m. pabaigos didžioji dalis to „nekaltumo“ buvo dingusi, „tačiau valdžia jo dar nebuvo užgrūdinusi“, teigia S.Shusteris.
Jis rašo, kad labiausiai prezidento charakteris pasikeitė per pirmuosius karo mėnesius.
Užsispyręs, pasitikintis savimi, kerštingas, tiesmukas, drąsus iki beatodairiškumo ir negailestingas tiems, kurie stojo jam skersai kelio.
„Užsispyręs, pasitikintis savimi, kerštingas, tiesmukas, drąsus iki beatodairiškumo ir negailestingas tiems, kurie stojo jam skersai kelio, jis nukreipė savo tautos pyktį ir atsparumą ir tikslingai išreiškė jį pasauliui. Tačiau būtent šoumeno savybės, kurias jis išlavino per 20 metų trukusią aktoriaus karjerą, padarė Zelenskį tokį veiksmingą šiame kare“, – rašo knygos autorius.
Jis teigia, kad privačiai kai kurie V.Zelenskio draugai ir kanceliarijos darbuotojai prisipažino, jog „buvo šokiruoti naujojo prezidento „aš“.
S.Shusteris rašo, kad jis nežino, „ar Zelenskiui užteks išminties ir santūrumo atsisakyti savo nepaprastų karo meto galių“. Jis taip pat prisimena kitą susitikimą su prezidentu Vašingtone prieš pat 2022 m. Kalėdas, per pirmąją V.Zelenskio kelionę į užsienį nuo invazijos pradžios.
Žurnalistas sako, kad tada jis užfiksavo V.Zelenskį Kapitolijuje.
„Galbūt kažkur, tikriausiai akių srityje, jo bruožus vis dar gaivino jaunas komikas Zelenskis. Bet man buvo sunku įžvelgti kokį nors jo pėdsaką. Jo lengva judesių maniera neišlaikė įsiveržimo naštos. Jo eisena atrodė švininė, o pečiai sustingę, tarsi buldogo, einančio į mūšį. Karas dar nebuvo pasibaigęs, net arti to nebuvo. Tačiau jo centre buvęs vyras buvo baigęs savo virsmą į karo laiko lyderį“, – rašo S.Shusteris.
