Socialiniuose tinkluose cirkuliuoja du 1999 metų Europos Tarybos posėdžio metu V.Žirinovskio pasakytos kalbos variantai.
Vienas jų – kiek daugiau nei dviejų minučių trukmės, kuriame teigiama, kad NATO planuoja „bombarduoti Kijivą“ ir sieks netiesioginio karo su Rusija.
Ir ilgesnis bei pilnesnis, aštuonių minučių trukmės įrašas, kurio ištraukos atsidūrė trumpesniame filmuke.
Jį išplatino V.Žiriniovskio vadovauta Rusijos liberalų demokratų partija (LDPR), o įrašo dešiniajame kampe puikuojasi jos logotipas, kurio nėra sutrumpintame variante.
„Aš jums sakau, toliau jūs bombarduosite Kyjivą. Ir jūs bombarduosite Kyjivą, tai parašyta jūsų planuose. NATO planuose jau yra Kyjivo bombardavimas ir data jau yra. O jūs (žurnalistai) vis šypsotės, jūs vis dar naivūs kaip vaikai, jums atrodo, kad to nebus. O tai įvyks! Ir Baltijos šalys bus kitos eilėje!“ – 1999 metais pasakytoje ugningoje kalboje rėžė V.Žirinovskis.
Nežinia dėl ko kai kurie socialinių tinklų vartotojai mano, kad šio politiko žodžiai virto „išsipildžiusia pranašyste“ – NATO niekada nepuolė Ukrainos ir nebombardavo Kyjivo.
Vasario 24 dieną Ukrainą užpuolė Rusija. Agresija prasidėjo apšaudymais, o ryte Ukrainos sieną kirto Rusijos tankai.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kaimyninės šalies užpuolimą kreipimesi į žmones pavadino „karine operacija“.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis tuomet paragino pasaulį imtis priemonių Maskvos puolimui sustabdyti ir paskelbė nutraukiantis diplomatinius santykius su Rusija.
Gynybos aljansas
Pasak V.Žirinovskio, NATO pagrindinis tikslas – visiškas Rusijos sunaikinimas ir aljansas nenurims, kol Maskvoje nekabės NATO vėliavos.
„Čia, Europos centre, NATO neturi kitų planų, tik kariauti. Ir pagrindinis tikslas – karas su Rusija.
Tačiau tiesiogiai jie bijo, todėl bombarduos periferiją – Kaukazą, Balkanus, Artimuosius Rytus, Tolimuosius Rytus“, – vaizdo įraše kalbėjo Rusijos politikas.
NATO (North Atlantic Treaty Organization) yra nepriklausomų valstybių politinio ir karinio bendradarbiavimo gynybinė sąjunga.
Organizacijos narės įsipareigojusios saugoti laisvę, bendrą palikimą ir civilizaciją, vadovautis demokratijos, asmens laisvės ir įstatymo viršenybės principais, ginti viena kitą.
NATO yra įsipareigojusi ginčus spręsti taikiai. Jei diplomatinės pastangos yra bevaisės, ji turi karinę galią imtis krizių valdymo veiksmų.
Jie vykdomi pagal NATO steigimo sutarties kolektyvinės gynybos išlygą – Vašingtono sutarties 5 straipsnį – arba pagal Jungtinių Tautų mandatą, atskirą arba bendradarbiaujant su kitomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis.
Kiekvieną dieną šalys narės konsultuojasi ir priima sprendimus, susijusius su saugumo klausimais visuose lygmenyse ir įvairiose srityse.
„NATO sprendimas“ – tai visų 30 šalių narių kolektyvinės valios išraiška, nes visi sprendimai priimami remiantis susitarimu.
NATO aktyviai dalyvauja įvairiose krizių valdymo operacijose ir misijose, įskaitant civilines krizių valdymo operacijas.
NATO krizių valdymo operacijos vykdomos pagal Vašingtono sutarties 5 straipsnį arba pagal Jungtinių Tautų mandatą. Šis straipsnis nenumato puolimo, o tik kolektyvinę gynybą.
Penktasis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis numato, kad šalys narės susitaria, kad vienos ar kelių jų ginkluotas užpuolimas bus laikomas visų jų užpuolimu.
Iki šiol 5-asis NATO straipsnis buvo aktyvuotas vieną kartą – po JAV įvykusių rugsėjo 11-osios teroro išpuolių 2001-aisiais metais.
Tam, kad 5-asis straipsnis būtų aktyvuotas, reikalingas visų 30-ies NATO valstybių bendras sutarimas.
NATO 5-asis straipsnis gali būti aktyvuotas tuomet, kai yra užpuolama viena ar kelios Aljanso narės. Pavyzdžiui, jei Rusija savo agresiją nukreiptų į vieną iš NATO valstybių, tarp kurių yra ir Lietuva, atsakas būtų viso Aljanso.
Visgi net ir esant tokiam scenarijui, reikalingas bendras visų 30-ies valstybių sutarimas.
Su realybe prasilenkiantys teiginiai
Įraše skandalingasis Rusijos politikas gerokai perlenkė lazdą demonizuodamas Rusijos politinius priešininkus.
„Vakarai visuomet pradėdavo visus karus. Visi karai kildavo iš Europos. Niekada pasaulyje jokia šalis neužpuldavo kitos – visus karus provokuodavo Vakarai“, – tvirtino V.Žirinovskis.
Be to, kad pasaulio istorijoje buvo daugybė karinių konfliktų, kuriuose dabartinės Vakarų valstybės net nedalyvavo, kai kuriuos XXI amžiaus ginkluotus konfliktus sukėlė pati Rusija.
Nors Rusijoje gajus mitas, kad „Rusija niekada nieko neužpuolė“, tačiau istoriniai faktai rodo priešingai.
Kaip suskaičiavo istorikai, pradedant nuo XVI amžiaus vidurio, kai susikūrė Rusijos carystė, iki šių dienų Rusija dalyvavo daugiau nei 75 karuose ir ginkluotuose konfliktuose.
Kai kurie jų vyko jau po Sovietų Sąjungos griūties.
1992 metais Čečėnija nesutiko pasirašyti sutarties dėl priklausymo Rusijos Federacijai, todėl 1994 metais į jos teritoriją buvo įvesti Rusijos ginkluotųjų pajėgų ir Vidaus reikalų ministerijos daliniai.
Po atkaklių kovų Rusijos kariuomenė 1995.01.04 užėmė Grozną, 1995 pavasarį – Čečėnijos šiaurinę dalį, vasarą – ir didumą pietinės dalies.
Antrasis Čečėnijos karas prasidėjo 1999.10.04 į Čečėniją vėl įvedus Rusijos kariuomenę (oficialus pavadinimas Rusijoje – Antiteroristinė operacija Šiaurės Kaukaze). Karo pretekstu tapo kova su terorizmu.
Susitarimų nepaiso
Pagal antikos laikais susiformavusią tradiciją, olimpinės paliaubos skelbiamos likus savaitei iki olimpinių žaidynių pradžios ir tęsiasi dar savaitę po paralimpinių žaidynių pabaigos.
Tačiau Ukrainą užpuolusi Rusija šią taisyklę nuo SSRS griūties spėjo sulaužyti net tris kartus.
2008 metais vasaros olimpinių žaidynių, taip pat vykusių Pekine, atidarymo dieną Rusijos daliniai susirėmė su Sakartvelo kariuomene ginčijamoje Pietų Osetijos teritorijoje.
Vėliau puolimą rusai tęsė verždamiesi gilyn į Sakartvelą, vykdydami taip vadinamą „slenkančią okupaciją“.
Šešias dienas trukusio konflikto metu žuvo 850 žmonių, 192 tūkst. asmenų turėjo palikti savo namus.
Nutraukus ugnį, Rusija Sakartvelo pajėgas išstūmė iš dviejų nuo šalies teritorijos atsiskyrusių separatistinių provincijų – Pietų Osetijos ir Abchazijos.
Vien Pietų Osetijoje Maskva įkūrė 19 karinių bazių.
Sudarydama paliaubas Rusija sutiko išvesti pajėgas, tačiau to nepadarė. Vietoj to rusų kariai ar jų sąjungininkai šiose provincijose pastūmėjo separatistų kontroliuojamų teritorijų sienas giliau į Sakartvelą.
„Krymas mūsų“
2014-aisiais per Sočio žiemos žaidynes Rusija pradėjo Krymo okupaciją ir karą Rytų Ukrainoje.
2014.02.27 naktį Simferopolyje rusų desantininkai, atgabenti lėktuvais į Sevastopolį, persirengė uniformomis be skiriamųjų ženklų, užėmė parlamento ir vyriausybės rūmus ir iškėlė Rusijos vėliavas.
Jie pasiskelbė rusakalbių Krymo piliečių gynėjais savanoriais. Ukrainos valdžia šią akciją pavadino teroristiniu aktu.
Nors Krymo parlamento pastatas buvo užimtas ginkluotų žmonių, susirinkę deputatai balsavo ir nutarė rengti referendumą dėl atsiskyrimo nuo Ukrainos.
Krymo parlamentas, nesant kvorumui, 42 balsais išrinko Rusijos vienybės partijos lyderį Sergejų Aksionovą nauju Krymo autonominės respublikos vyriausybės pirmininku.
Kovo pirmosios popietę S.Aksionovas kreipėsi į V.Putiną su prašymu padėti užtikrinti Krymo gyventojų ramybę ir saugumą.
Kovo 18 dieną Rusijos prezidentas V.Putinas ir prorusiški Krymo autonominės respublikos vadovai pasirašė sutartį dėl Krymo ir Sevastopolio miesto prijungimo prie Rusijos.
Jau kitą dieną Rusijos kariai pradėjo masiškai šturmuoti ir grobti ukrainiečių bazes. Rusijos karių skaičius Krymo pusiasalyje pasiekė 19 tūkst.
Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja kovo pabaigoje patvirtino rezoliuciją 68/262, kuri skelbė, kad Krymo referendumas yra nelegitimus ir pusiasalio prijungimas prie Rusijos Federacijos yra neteisėtas.
Ukrainos parlamentas balandį priėmė rezoliuciją, kad Krymas yra laikinai Rusijos okupuota teritorija. Krymo aneksijos metu apie 10 tūkst. Krymo gyventojų tapo pabėgėliais.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Facebook“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.