Nepadeda ir tai, kad pastaruoju metu Europos Sąjungą (ES) apėmusios vidinės krizės sulėtino Balkanų šalių integracijos procesą, turėjusį parodyti regiono lyderiams kelią sąžiningo valdymo link.
Albanija, Makedonija, Juodkalnija ir Serbija yra oficialios kandidatės tapti ES narėmis, tačiau šių šalių pareigūnai yra nusiteikę itin skeptiškai – nemano, kad jų vadovaujamos valstybės greitu metu prisijungs prie Bendrijos.
Todėl susilpnėjo paskata reformuoti korumpuotas politines sistemas, gilinančias visuomenės nepasitenkinimą ir kurstančias nacionalizmą.
Todėl susilpnėjo paskata reformuoti savo šalių korumpuotas politines sistemas, gilinančias visuomenės nepasitenkinimą ir kurstančias nacionalizmą.
Situaciją dar labiau pablogina Rusijos pastangos atgauti įtaką Balkanuose. Tokiu būdu ne tik iškyla vidinių problemų paaštrėjimo grėsmė, bet ir politiniam Balkanų elitui suteikiamas labai patogus pasiteisinimas dėl reformų nevykdymo.
Kitaip tariant, regionui kyla pavojus tapti naująja „pilkąja zona“: teritorija už ES ribų, itin pažeidžiama Maskvos įtakos ir galinčia žlugti iš vidaus. Tam, kad Balkanų ateitis būtų bent kiek šviesesnė, ES turėtų atnaujinti savo pastangas integruoti regioną, paskatinti lyderius kovoti su korupcija ir pademonstruoti eiliniams piliečiams, kokią naudą teikia reformos ir glaudesni ryšiai su Europa.
Įtampą keliantis sienų neatitikimas
Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kroatijoje, Kosove, Makedonijoje, Serbijoje bei Slovėnijoje dešimtajame dešimtmetyje vykę karai išlieka vienu tamsiausių Europos pokario istorijos puslapių. Daugiau nei 130 tūkst. žmonių mirė arba buvo nužudyti, milijonai turėjo palikti namus, į Europą sugrįžo koncentracijos stovyklos.
Kovas sustabdė įvairios diplomatinės ir karinės iniciatyvos, pavyzdžiui, NATO bombardavimo kampanija, 1999-aisiais padėjusi užbaigti karą Kosove.
Kai konfliktai nurimo, Vakarų vyriausybės pasiūlė ekonominių ir politinių reformų programą, padėsiančią sumažinti etninį suskirstymą ir geriau integruotis į euroatlantinę bendruomenę.
Kai konfliktai nurimo, Vakarų vyriausybės pasiūlė ekonominių ir politinių reformų programą, padėsiančią sumažinti etninį suskirstymą ir padėti geriau integruotis į euroatlantinę bendruomenę.
Ši strategija pasiteisino Kroatijos ir Slovėnijos atvejais – šalys į ES įstojo 2013-aisiais ir 2014-aisiais. Šiuo metu regione jos yra stabiliausios demokratijos su stipriausiomis viduriniosiomis klasėmis.
Piečiau integracijos bandymai buvo kiek mažiau sėkmingi. Tai ypač išryškėjo pastaraisiais metais, kai ES buvo užsiėmusi savo pačios problemomis – nuo 2008-ųjų ekonominės krizės iki didžiulio migrantų srauto, pakursčiusio populistinį nacionalizmą.
Tuo tarpu JAV, padėjusios tašką Kosovo konflikte, atsitraukė nuo regiono reikalų ir paliko Europą su jais tvarkytis vieną. Toks požiūris – problematiškas, kadangi Jugoslavijos iširimą lėmusios problemos dar nebuvo išspręstos.
Vienas pagrindinių struktūrinių iššūkių – neatitikimas tarp regiono sienų ir etninių populiacijų gyvenamųjų vietų. Labiausiai dėl šio neatitikimo kenčia serbai ir albanai.
Serbų įsitikinimas, kad buvusios Jugoslavijos sienos turi būti perbraižytos taip, kad visi serbai gyventų vienoje valstybėje, laikoma pagrindine dešimtajame dešimtmetyje vykusių karų priežastimi.
Toks serbų įsitikinimas pavojingas ir dabar: visų serbų sujungimas į vieną valstybę reikalautų keleto Vakarų Balkanų šalių suskaldymo, o tam jų vyriausybės ir ne serbų populiacijos neabejotinai priešintųsi. Jei reikėtų, jos neabejotinai pasitelktų jėgą.
Valstybėse, kuriose yra serbų mažumų, etninės daugumos grupės gali užsitikrinti visuomenės paramą kurstydamos nusiteikimą prieš serbus. Tokiu būdu Vakarų Balkanų šalys įsisuka į užburtą nacionalizmo ratą.
Serbai sudaro maždaug 30 proc. Bosnijos ir Hercegovinos populiacijos. Didžioji dalis jų gyvena Serbų Respublika (SR) vadinamoje šalies dalyje. Makedonijoje ir Kosove serbų gyvena mažiau, tačiau ir čia jie yra politiškai svarbūs.
XX amžiaus pabaigoje, kai Jugoslavijoje pradėjo tvyroti įtampa, kai kurie serbų aktyvistai iš SR iš šiaurinės Kosovo dalies pasisakė už nepriklausomybę ir prisijungimą prie Serbijos.
Vienas garsiausių šiandienių vadinamosios „Geresnės Serbijos“ šalininkų yra SR prezidentas Miloradas Dodikas, kuriam JAV vyriausybė šiemet skyrė sankcijas dėl bandymo pažeisti Deitono taikos sutartį. Jos pasirašymas 1995-aisiais užbaigė Bosnijos karą.
M.Dodikas ragino kitąmet surengti referendumą dėl SR atsiskyrimo nuo Bosnijos ir Hercegovinos. O bosnų ir kosoviečių pareigūnai apkaltino Serbijos vyriausybę, kad jų teritorijose gyvenančius serbus Belgradas rėmė ginklais ir kurstė nacionalizmą.
Nors nemažai albanų gyvena už Albanijos ribų, jie politiškai mažiau aktyvūs nei kitose valstybėse gyvenantys serbai.
Tiesa, po to, kai 2016-aisiais Makedonijos parlamento rinkimuose nė viena partija negavo daugumos, Albanijos vyriausybė tarpininkavo trijų etninių albanų partijų susitarimui: partijos nusprendė sudarysiančios valdančiąją koaliciją tuo atveju, jei šalies albanams bus suteiktos tam tikros nuolaidos. Pavyzdžiui, kad albanų kalba taptų viena iš oficialių Makedonijos kalbų.
Makedonijos prezidentas Gjorge'as Ivanovas ir ne albaniškos partijos į tokį pasiūlymą reagavo su įsiūčiu. Jie Albanijos tarpininkavimą vadino užsienio jėgų kišimusi į valstybės reikalus.
Savo ruožtu Albanijos ir Kosovo lyderiai pasmerkė Makedonijos pareigūnus už tai, kad šie atsisakė įgyvendinti albanų reikalavimus. Kosovo prezidentas Hashimas Thaci siūlė, kad „albanai Makedonijoje turėtų imti jų teisių likimą į savo rankas“.
Kodėl dabar?
Valstybių sienų ir etninių populiacijų gyvenamųjų vietų neatitikimas Balkanuose tikrai nėra nauja problema. Pastaruoju metu ji paaštrėjo todėl, kad regionų lyderiai, bandydami atitraukti rinkėjų dėmesį nuo šalies politinių ir ekonominių sunkumų, ėmė naudotis nacionalizmu.
Dauguma Vakarų Balkanų šalių susiduria su rimtomis ekonominėmis problemomis. Viena pagrindinių – nedarbas, ypač tarp jaunų žmonių. Bosnijoje ir Hercegovinoje jis siekia 68 proc., Kosove – 58 proc., Makedonijoje – 50 proc., Slovėnijoje – 17 proc.
Kai savo šalyje galimybių tiek mažai, jauni žmonės išvyksta į užsienį ir tokiu būdu dar labiau pablogina ilgalaikes regiono ekonomines perspektyvas. Tie, kurie lieka namuose, dažniausiai yra nusivylę ir pikti.
Kita metų metus Balkanus kamuojanti problema – korupcija. 2003-aisiais Juodkalnijos lyderiui Milo Djukanovičiui Italijos parlamento antimafijos komisija pateikė kaltinimus užsiimant kontrabanda tuo pat metu, kai jis ėjo premjero pareigas.
2015-aisiais Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos pranešimo projektas išrinko M.Djukanovičių „Metų žmogumi organizuotame nusikalstamume“. Makedonijos premjeras Nikola Gruevskis užėmė trečiąją vietą, o Albanijos valdančioji partija buvo apkaltinta ryšiais su nusikalstamu pasauliu.
Nuo karo buvusioje Jugoslavijoje pabaigos narystės ES nauda buvo pagrindinis stimulas skatinant Balkanų lyderius vykdyti reformas ir bendradarbiauti vieniems su kitais.
Kai bloką sukrėtė vidinės krizės, Balkanus apėmė suvokimas, kad integracija Europos Sąjungoje tolsta, todėl šalių lyderiai vis pasyviau imasi reformų ir bando bendradarbiauti.
Kai bloką sukrėtė vidinės krizės, Balkanus apėmė suvokimas, kad integracija Europos Sąjungoje tolsta, todėl šalių lyderiai vis pasyviau imasi reformų ir bandymų bendradarbiauti.
ES vis dar remia 2011-aisiais prasidėjusias derybas tarp Kosovo ir Serbijos, skirtas išspręsti praktines problemas, iškilusias Kosovui 2008-aisiais atsiskyrus nuo Serbijos.
Kosovo nepriklausomybės nepripažįstanti Serbija suvokia savo dalyvavimą derybose kaip „pradinį įnašą“ stojime į ES. Tačiau per pastaruosius keletą metų, kai narystė ES ėmė atrodyti kur kas mažiau tikėtina, derybų produktyvumas smuko.
Taip pat serbai ėmėsi provokacijų, pavyzdžiui, nudažė traukinį Serbijos vėliavos spalvomis, ant jo užrašė „Kosovas yra Serbija“ ir išsiuntė į Kosovo pasienį.
Auganti Rusijos įtaka
Nors ES išlieka įsipareigojusi integruoti Vakarų Balkanų valstybes, pastaraisiais metais procesas sulėtėjo. Suvokdami augančias antieuropietiškas nuotaikas ES šalyse, Bendrijos pareigūnai ir politikai ėmė atsargiau žvelgti į tolesnę ekspansiją.
Oficialios derybos dėl narystės su Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Kosovu bei Makedonija dar tik prasidės. ES atstovų pasisakymai apie regioną tapo labai mechaniški, Briuselis atidėjo regiono pažangos vertinimą iki 2018-ųjų.
Rusijos tikslas – susilpninti paramą demokratijai ir įdiegti idėją, kad Balkanuose gyvenantys slavų stačiatikiai save turėtų identifikuoti su „rusų pasauliu“, kurį Maskva siekia sukurti už šalies sienų ribų.
Kai ES atstūmė Balkanus, Rusija čia tapo kur kas aktyvesnė. Pasitelkdama ekonominę pagalbą, diplomatinę paramą ir tikslinę komunikaciją, Maskva bandė paveikti visuomenės ir elito nuomonę apie priklausymą euroatlantinei bendruomenei.
Rusijos tikslas – susilpninti paramą demokratijai ir įdiegti idėją, kad Balkanuose gyvenantys stačiatikiai save turėtų identifikuoti su „rusų pasauliu“, kurį Maskva siekia sukurti už šalies sienų ribų.
Rusijos politikai, įskaitant Vladimirą Putiną, dažnai lankosi tose Balkanų šalyse, kuriose daugumą sudaro stačiatikiai. Į šias šalis taip pat plūsta rusų investicijos, ypač energetikos ir infrastruktūros sektoriuose.
Panašiai kaip ir Rytų Ukrainoje, Maskva regione skleidžia prorusišką propagandą ir teikia paramą prieš ES nusiteikusiems politikams bei judėjimams. Pavyzdžiui, serbų ultranacionalistų grupuotei „Zavetnici“, kurios nariai 2016-aisiais pasidalijo nuotrauka su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu.
Be to, prieš Serbijoje 2017-ųjų balandį vykusius prezidento rinkimus Rusija pažadėjo šaliai teikti milijardų dolerių vertės ginklus. Kaip ir Serbija, Rusija nepripažįsta Kosovo nepriklausomybės.
Daug vietos ir užsienio stebėtojų tiki, kad Rusija slypėjo už nepavykusio perversmo, kurį Juodkalnijoje bandyta įvykdyti 2016-aisiais. Tai buvo daroma prieš pat NATO viršūnių susitikimą, kuriame Aljansas turėjo ratifikuoti Juodkalnijos narystę.
Juodkalnijos valdžia pateikė kaltinimus 14-ai žmonių, įskaitant du Rusijos piliečius, devynis serbus ir du prorusiškų pažiūrų Juodkalnijos aktyvistus.
Kaip augančios įtakos Makedonijoje ženklą kai kurie makedonai nurodo ir didėjantį Rusijos ambasados personalą Skopjė. Birželio pradžioje šalies žvalgybos tarnybos pareiškė, kad Rusija ir Serbija ilgai bandė remti prieš Vakarus nusiteikusius žurnalistus ir „izoliuoti Makedoniją nuo Vakarų įtakos“.
Nors Rusija akivaizdžiai siekia užkirsti kelią Balkanų šalių stojimui į ES ir NATO, regiono politikai taip pat turi priežasčių išpūsti Maskvos keliamą grėsmę.
Daugiausia dėl to, kad išlaikytų ES ir JAV paramą.
Nors Rusija akivaizdžiai siekia užkirsti kelią Balkanų šalių stojimui į ES ir NATO, regiono politikai taip pat turi priežasčių išpūsti Maskvos keliamą grėsmę.
Kai kurie stebėtojai mano, kad Juodkalnijoje perversmą bandė organizuoti ne prorusiškos jėgos, bet nusikalstamos grupuotės, o vyriausybė gerokai perdėjo krizės rimtumą.
Vis dėlto net ir prorusiškų pažiūrų politikai supranta, kad Maskva negali pasiūlyti tokios finansinės ir ekonominės naudos kaip Europa. Mažiau nei 10 proc. Serbijos užsienio prekybos vyksta su Rusija, o su Europos Sąjunga – net 64 proc.
Nors šiemet vykusių rinkimų metu V.Putinas atvirai demonstravo paramą Serbijos prezidentui Aleksandrui Vučičiui, pastarasis visada aiškiai pasisakė apie narystės ES svarbą.
Europos ateitis
Du pastaruosius dešimtmečius JAV ir Europos Sąjunga bandė Vakarų Balkanuose užtikrinti taiką. Tačiau kol kas regiono bendradarbiavimas su Vakarais nepadėjo pagerinti kasdienio vietinių gyvenimo.
Kartu su etninėmis mažumomis ir kaimyninėmis šalimis, Europa tapo patogiu atpirkimo ožiu politikams, siekiantiems nusimesti kaltę dėl regioną apėmusios stagnacijos.
Vis dėlto narystė ES lieka geriausiu būdu regione skatinti reformas ir bendradarbiavimą. Narystė NATO – taip pat labai svarbi, tačiau nereikėtų paversti jos prioritetu, kadangi priklausymas Aljansui neišspręstų svarbiausių Balkanų problemų.
ES remiasi bendro suverenumo ir atvirų sienų principu. ES įkūrėjai manė, kad būtent toks modelis padės įveikti baimę ir neapykantą, lėmusią, kad XX amžiuje Europą du kartus sukrėtė siaubingi karai.
Be to, siekiančios narystės šalys turi atitikti ES standartus dėl demokratiško valdymo, teisinės valstybės, žmogaus teisių apsaugos (įskaitant mažumų teises) ir į rinką orientuotos ekonominės politikos.
Šių sąlygų išpildymas ir prisijungimas prie ES padėtų Balkanų valstybėms apsisaugoti nuo nestabilumo, apėmusio pietrytinį Europos flangą.
Vakarų Balkanams sunkiai sekasi suvaldyti migrantų srautus ir kovoti su džihadistų radikalizacija. O kur dar pavojinga nacionalizmo, korupcijos ir Rusijos įtakos kombinacija?
Briuseliui reikia labiau pasistengti aiškinant integracijos naudą, o aukšto rango ES pareigūnai regione turėtų būti matomi tiek pat, kiek ir kolegos iš Rusijos.
Todėl būtina visas Vakarų Balkanų valstybes nukreipti formaliu, į ES vedančiu keliu. Reikia regiono šalis supažindinti su konkrečia nauda ir garantijomis, kurias jos gautų prisijungusios prie Bendrijos.
Briuselis turi dar labiau pasistengti aiškinant integracijos naudą, o aukšto rango ES pareigūnai regione turėtų būti matomi tiek pat, kiek ir kolegos iš Rusijos.
ES, siekdama glaudesnio narių bendradarbiavimo gynybos srityje, taip pat turėtų paversti Vakarų Balkanus vienu savo prioritetų.
Ypač daug dėmesio derėtų skirti Serbijai, kadangi nuo 1999-aisiais NATO vykdytos bombardavimo kampanijos šalies santykiai su Aljansu yra labai įtempti.
Be to, geresni santykiai su Serbija palengvintų bendradarbiavimą su Bosnija ir Hercegovina bei Kosovu – šalimis, kuriose gyvena didelės serbų bendruomenės.
Nors Briuselis stengiasi paversti Balkanų valstybes atsparesnėmis Rusijos įtakai, Vakarai, vien iš baimės pralaimėti Maskvai, neturėtų sumažinti reikalavimų skaidrumui ir reformoms.
Korupcija ir nesąžiningas valdymas yra pagrindinės regionui kylančios grėsmės, kurias pašalinus Rusija turėtų daug mažiau galimybių paveikti šalių lyderius. Padėti piliečiams kovoti su korupcija turėtų ne tik ES, bet ir Vašingtonas.
Galiausiai Vakarai turėtų skirti daugiau pastangų išspręsti vidinius regiono iššūkius, pavyzdžiui, Kosovo nepriklausomybės nepripažinimą, Makedonijos konfliktą su Graikija dėl jos pavadinimo, nelanksčią Bosnijos ir Hercegovinos konstitucinę struktūrą.
Per ilgai Vakarai nenorėjo spręsti šių problemų, leisdami joms ir toliau kelti grėsmę regiono stabilumui. JAV ir ES pagaliau turi Balkanų piliečiams įrodyti, kad taiki Europos ateitis yra įmanoma.
