Dalyviai, kurių sąrašą anglų kalba galima rasti čia, diskutavo laikydamiesi Karališkojo tarptautinių reikalų instituto taisyklės: viešinamos jų pavardės, tačiau jiems nepriskiriamos konkrečios citatos.
Diskusijos dalyviai spėjo, kad 64 metų amžiaus V.Putinas valdžioje gali išsilaikyti dar dešimtmetį ar ilgiau.
Tiesa, Kremliaus vadovas susiduria su tam tikrais iššūkiais: jis siekia išlaikyti valdžią šalyje, kurioje nėra demokratiškos legitimacijos ir modernizuotos ekonomikos klestėjimo.
Diskusijos dalyvių manymu, todėl V.Putinas bando pakenkti Vakarų institucijoms, jų visuomenėse pasėti nepasitenkinimą. Paprastai tai daroma ne siekiant padėti tam tikriems kandidatams nugalėti rinkimuose, o bandant parodyti, kad Vakarai – silpni ir nesugeba normaliai funkcionuoti.
Tam, kad išlaikytų rusus po autokratiniu padu, Kremliaus vadovui reikia parodyti, jog Berlyne, Londone ir Vašingtone egzistuojančių laisvių neverta pavydėti.
Diskusijos dalyvis: „Putinas bando paversti pasaulį saugesniu Rusijos autokratijai, todėl jis iš esmės turi diskredituoti demokratiją, o tą jis ir bando padaryti. Taip pat silpninti Vakarų institucijas – tą jis irgi bando padaryti.“
„Putinas bando paversti pasaulį saugesniu Rusijos autokratijai, todėl jis iš esmės turi diskredituoti demokratiją, o tą jis ir bando padaryti. Taip pat silpninti Vakarų institucijas – tą jis irgi bando padaryti“, – pridūrė kitas dalyvis.
Dalyviai sutarė, kad Rusija kartu su Šiaurės Korėja, Kinija ir terorizmu – Vakarams kylančios grėsmės.
Tačiau buvo bendrai sutarta, kad Rusija – didžiausia geopolitinė grėsmė. Keletas ekspertų sakė, kad Rusija Vakarams efektyviai paskelbė politinį karą, net jei Europa ir JAV to dar nesuprato.
„Rusija yra aktyvi, pavojinga ir staigi“, – sakė dalyvis.
„Rusija yra politinė grėsmė, prieš mūsų visuomenes naudojanti karo priemones, bandanti mus demoralizuoti ir suskaldyti, taip pat poliarizuoti mūsų politiką taip, kad nustotume bandyti užkirsti kelią šalių kolonizacijai taip, kaip nutiko Ukrainoje“, – pridūrė kitas ekspertas.
Septynios svarbiausios išvados
1. Ukraina – kovos tarp Rusijos ir Vakarų atramos taškas. Tai, ar Ukraina taps vasaline Rusijos valstybe, ar sėkmingai integruosis į Europą, Rusijai ir V.Putinui – egzistencinis klausimas, galintis padaryti įtaką Kremliaus vadovo teisėtumui ir valdymo ilgaamžiškumui.
„Rusija turi laimėti Ukrainą, kadangi Ukrainos europeizacija reiškia putinizmo pabaigą – ne Rusijos pabaigą, tačiau putinizmo pabaigą“, – sakė vienas iš diskusijos dalyvių.
2. V.Putino valdžia Rusijoje gali būti trapesnė, nei atrodo. Viena priežasčių – Vakarų skirtos ekonominės sankcijos, kenkiančios Rusijos verslininkams ir eiliniams piliečiams. Be to, Rusijos ekonomika priklauso nuo iškastinio kuro, o šiuo metu naftos kainos yra žemos ir, nepanašu, kad greitai pakils.
Diskusijos dalyvis: „Putinas nėra toks kvailas, kad norėtų tik tęsti savo oligarchinę ir neefektyvią ekonominę sistemą.“
Tam tikra prasme V.Putino legitimumas priklauso nuo ekonominės gerovės – Rusijos ekonominiai sunkumai jam kelia problemų. Diskusijos dalyvis sakė manąs, kad V.Putinas, jei kitąmet bus perrinktas, gali bandyti modernizuoti ekonomiką. Vis dėlto norint tai pasiekti reikėtų mažiau konfliktiškų santykių su Vakarais.
„Putinas nėra toks kvailas, kad norėtų tik tęsti savo oligarchinę ir neefektyvią ekonominę sistemą“, – sakė dalyvis. Anot jo, po kitų metų rinkimų atsiras „labai nedidelė viltis“, kad V.Putinas ir Vakarų tautos „perkraus“ santykius.
Tiesa, JAV ir Europos šalys turėtų dirbti drauge. „Tai – absoliučiai pirminė sąlyga“, – pridūrė diskusijoje dalyvavęs ekspertas.
3. JAV nesielgia tarsi laisvojo pasaulio lyderė ir tai yra problema. „NATO ir JT buvo sukurtos tam, kad JAV lyderystė būtų stipri... Ir jie to nesupranta. Jie to nesupranta jau kurį laiką“, – sakė diskusijoje dalyvavęs ekspertas.
Iš dalies dėl to kaltas atviras prezidento Donaldo Trumpo skepticizmas, nukreiptas į po Antrojo pasaulinio karo atsiradusį transatlantinį projektą – nuo NATO iki Europos Sąjungos (ES).
Vis dėlto kitas dalyvis pažymėjo, kad Europos šalys buvo nepatenkintos ir tuomet, kai prezidentas Barackas Obama, atrodė, santykius su jomis laikė antro svarbumo prioritetu.
„Strateginis klausimas, į kurį pasaulis dabar neabejotinai bando atsakyti, yra: „O, Dieve, kiek pažeidžiamas yra Amerikos įsipareigojimas demokratinėms vertybėms?“ Ir tai aidi visur“, – sakė dalyvis.
4. Pralaimime kibernetinėje erdvėje. „Mums nepavyksta rasti sprendimo, kaip atsakyti į kibernetines atakas“, – sakė dalyvis. Anot jo, Rusijos kibernetinės atakos parodė, kad „dešimtmečiais atsiliekame nuo kur kas labiau pažengusių grėsmių ir šiuo metu svarbiausia išsiaiškinti, kaip jas pasivyti“.
5. Nenusprendėme, kam tenka atsakomybė už kibernetinį saugumą. Ne tik pramonė turi problemų dėl kibernetinės gynybos. Vyriausybės taip pat bando suvokti, kas turi imtis vadovavimo: žvalgybos bendruomenė, karinės ar vidaus saugumo tarnybos.
Diskusijos dalyvis: „Jie mūsų sistemoje kurs abejones ir susiskaldymą, skatins bet kokį ekstremizmą, nesvarbu, ar tai baltųjų viršenybės propagavimas, ar, žinote, radikalūs kairieji.“
6. Informaciniame kare laimi Rusijos propaganda. Dalyviai pabrėžė skirtumą tarp Rusijos kibernetinių atakų, skirtų sabotažui, pavyzdžiui, paveikti rinkimų rezultatus ar išjungti elektrines, ir tų, kurios skirtos pasėti sumaištį ir prieštaravimus.
Vakarų vyriausybės gali atremti pirmąsias atakas, tačiau antrosios vis dar kelia joms grėsmę.
Vienas dalyvis priminė Rusijos bandymą Vokietijoje pakurstyti prieš imigrantus nukreiptus sentimentus. Tuomet pasirodė melaginga naujiena, neva arabų imigrantai išprievartavo rusų kilmės paauglę.
„Jie mūsų sistemoje kurs abejones ir susiskaldymą, skatins bet kokį ekstremizmą, nesvarbu, ar tai baltųjų viršenybės propagavimas, ar, žinote, radikalūs kairieji, – sakė dalyvis. – Jiems nerūpi, jiems tinka bet kas, kas žlugdo, kelia sumaištį, NATO ir ES viduje lemia netvarką.“
Ką reikia padaryti?
Dalyviai nurodė, kad Vakarams, norintiems apsisaugoti nuo Rusijos grėsmės, reikia padaryti šešis dalykus.
1. Saugoti Ukrainą, bent jau didžiąją jos dalį, nuo V.Putino. Ekspertai sutarė, kad Vakarai gali sutrukdyti V.Putinui puoselėdami europietišką demokratišką Ukrainą, net jei kai kurios šalies dalys, pavyzdžiui, Krymas, liks Rusijos rankose.
Europeizuota Ukraina pakenks V.Putino legitimumui Rusijos viduje, kels klausimą, kodėl Rusija turi autokratinę vyriausybę ir kleptokratišką ekonomiką, kai istoriškai ir kultūriškai artima Ukraina sėkmingai tapo vakarietiška.
„Rusijos sustabdymo ir potencialių pokyčių pagrindas yra Ukraina“, – tikino dalyvis.
2. Suteikti Ukrainai specialų statusą Europos Sąjungoje
Keletas dalyvių sutiko, kad ES Ukrainai turi suteikti specialų statusą, kadangi jos ekonomika dar labai toli nuo integracijos reikalavimų. Pagrindinė kliūtis, kurią reikia įveikti Kijevui, – korupcija.
Ukrainos paskelbimas ES partnere įrodytų Europos įsipareigojimus šaliai. Tai sustiprintų proeuropietiškus jos demokratus ir užkirstų kelią V.Putino pastangoms įtraukti Ukrainą į Rusijos orbitą.
3. Išlaikyti spaudimą ekonominėmis sankcijomis. Ekspertai sutiko, kad po 2014-ųjų Krymo okupacijos JAV ir ES Rusijai skirtos sankcijos pakenkė ekonomikai, išaugo pastangų destabilizuoti likusią Ukrainos dalį kaina.
Tiesa, diskusijos dalyviai įspėjo apie skilimą Vakarų koalicijoje ir teigė, kad Ukrainos likimas gali priklausyti nuo to, ar koalicija bus vieninga.
4. 2018-ųjų kovas – svarbiausias laikotarpis V.Putinui. Neabejojama, kad V.Putinas kitų metų kovą bus perrinktas prezidentu dar vienai šešerių metų trukmės kadencijai.
Ekspertai teigė, kad po Rusijos prezidento rinkimų Vakarai turėtų stebėti, ar V.Putinas siunčia noro bendradarbiauti signalus.
Jei Kremliaus vadovas nori modernizuoti Rusijos ekonomiką ir sumažinti jos priklausomybę nuo naftos, dujų ir anglies kasybos, naujos kadencijos pradžioje jis turės tam progą.
Ekspertai teigė, kad po Rusijos prezidento rinkimų Vakarai turėtų stebėti, ar V.Putinas siunčia noro bendradarbiauti signalus.
Be to, Vakarai turėtų būti pasiruošę į tokius signalus atsakyti. V.Putino ketinimus geriausiai atskleis tai, ar jis premjero pareigoms pasirinks modernizuoti ekonomiką galintį politiką.
5. Vyriausybės turi dalytis paslaptimis su privačiu sektoriumi. Vieno dalyvio teigimu, JAV nepakankamai informavo privačias kompanijas ir visuomenę apie kibernetines grėsmes. Priežastis – įstatymai, neleidžiantys dalytis žvalgybine informacija.
„Yra dalykų, kuriuos žino vyriausybė, tačiau mes jais nesidalijame su pramone. Tai mane varo iš proto, kadangi tuos dalykus pramonė turi žinoti tam, kad mus apsaugotų, – sakė dalyvis, omenyje turėdamas FTB tyrimą dėl Maskvoje įsikūrusios internetinio saugumo kompanijos.
– Jei mūsų vyriausybė dabar sako, kad neturėtumėme dirbti su tam tikra kompanija, kodėl negalėjo to pasakyti anksčiau?“
6. Reikia kibernetinės „higienos“ kampanijų. Eksperto manymu, minimali kibernetinė higiena, pavyzdžiui, slaptažodžių keitimas ar nespaudimas ant elektroninių laiškų priedų, galėtų užkirsti kelią 80–90 proc. žinomų kibernetinių atakų.
Diskusijos dalyvis: „Demaskavimas yra gynyba. Botų ir trolių demaskavimas su dideliu raudonu antspaudu „Rusijos propaganda“.“
„Kodėl vyriausybė neskatina tokios minimalios kibernetinės higienos. Juk turime reklamų, skatinančių plauti rankas. Kodėl to nedarome?“ – retoriškai klausė diskusijos dalyvis.
7. Su Rusijos dezinformacija kovoti pasitelkiant informaciją. Diskusijos dalyvio teigimu, NATO ir ES turėtų labiau stengtis aptikti, analizuoti ir atremti Rusijos dezinformaciją.
Tiek NATO, tiek ES jau turi mažas organizacijas, tačiau „joms skiriamas finansavimas galėtų būti penkis kartus didesnis, kad turėtumėme tam tikrą atramą prieš Rusijos dezinformaciją“.
„Demaskavimas yra gynyba. Botų ir trolių demaskavimas su dideliu raudonu antspaudu „Rusijos propaganda“, – pridūrė kitas ekspertas.
Košmariški scenarijai
Pokalbis pasibaigė prašymu kiekvienam dalyviui įvardyti, kokia JAV ir Europai kylanti grėsmė neleidžia jiems naktimis miegoti. Štai ką jie atsakė:
Diskusijos dalyvis: „Vakaruose pasireiškiantis politinis pasitikėjimo, pasitikėjimo savimi trūkumas.“
„Naktimis man neleidžia miegoti apsiskaičiavimo pavojus“, – sakė dalyvis.
„Vakaruose pasireiškiantis politinis pasitikėjimo, pasitikėjimo savimi trūkumas“, – teigė kitas.
„Didžiausia grėsmė, su kuria susiduriame – pasitikėjimo vienas kitu praradimas. Sutinku su tuo. Aš manau, kad tai – didžiausia grėsmė“, – antrino kitas diskusijoje dalyvavęs ekspertas.
„Mano košmaras... Tai tiesiog nerimas, kad naujoji (JAV) prezidento administracija atšauks daug darbo, kurį atlikome per pastaruosius 50 metų“, – tikino dalyvis.
