„Skirtumas nuo kitų krizių Afrikoje tas, kad šiuo metu konfliktai ir bevaldystė tvyro ne kažkur vidurio Afrikoje, bet ir Viduržemio jūros pakrantės šalyse – Libijoje, Sirijoje. Iš čia trumpesnis kelias į Europą, per šias valstybes traukia pabėgėliai iš daugelio kitų konfliktinių regionų“, – aiškina T. Janeliūnas.
J. Forbrigo teigimu, palyginti su tuo, kas buvo prieš tris dešimtis metų, šiandienos realijos yra dramatiškai kitokios. Anuomet, anot pašnekovo, globalizacija buvo tik beprasidedanti, tarptautiniai tinklai, informacijos srautai, transportas buvo pradinėje stadijoje.
J. Forbrigo teigimu, palyginti su tuo, kas buvo prieš tris dešimtis metų, šiandienos realijos yra dramatiškai kitokios.
„Religinis ir kitoks fundamentalizmas tuomet buvo mažesnė problema, terorizmas egzistavo atskirose šalyse, tačiau už jų ribų pernelyg neplito. Šiandieną konfliktų Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Azijoje esama nepalyginamai daugiau, jie pasižymi brutalesniu persekiojimu religiniais ir etniniais pagrindais, o tai lemia didesnius nei bet kada emigrantų srautus.
Šiandieną informacija apie tai, kaip atrodo gyvenimas kitur, yra lengviau pasiekiama, ir tai labiau skatina pagerinti savo gyvenimo sąlygas migruojant. Taip pat pagerėjo transporto sąlygos, pažengė tarpvalstybiniai prekybos žmonėmis tinklai. Tai istorinio vystymosi – Šaltojo karo pabaigos ir globalizacijos pasekmės, iš kurių Europa turėjo nepaprastai daug naudos. Tačiau tai sukuria ir tam tikrą atsakomybę Europai valdyti migraciją, spręsti pabėgėlių krizę“, – tikina J. Forbrigas.
Savo ruožtu V. Vobolevičius pažymi, kad ankstesniais laikais, kuomet Europoje įsikūrusių imigrantų buvo mažiau, nebuvo traukos faktoriaus: „Migruojančios tautos turi savo diasporas kitose šalyse, daugelis afrikiečių dabar turi savo diasporas Europoje. Jos ne vien tik pinigus siunčia namo, bet ir žinią, kad Europoje geriau gyventi. Diasporos gali padėti įsigyti bilietą į nelegalių vežėjų valtį, plukdančią į Europą.
Jei anksčiau buvo pirmieji bandymai, tai dabar susiformavo visas mechanizmas, sistema yra ištobulinta. Afrikoje stabilumo greitu laiku tikėtis vargu ar galima, o diasporos yra linkusios didėti, traukti imigrantus.“
Problemos sprendimas – trumpalaikis
Dėl išpuolių prieš pabėgėlius A. Merkel paragino ES sudaryti sąrašą saugių šalių, kuriose piliečiams nekyla smurto ir persekiojimo pavojus. T. Janeliūno manymu, tai utopiška idėja.
„Ksenofobija nėra kažkokių išskirtinių šalių bruožas, jos požymių galima aptikti visur, – kalba politologas. – Bet galbūt kurį laiką ir galima „atidėti“ problemą, nukreipiant pabėgėlius ten, kur rūpesčiai dėl imigrantų yra sąlygiškai mažesni.“
Visi pašnekovai sutinka – tai, kaip dabar pabėgėlių krizę bando spręsti Europa, tėra laikinas sprendimas. Ilgalaikėje perspektyvoje tai negelbės.
„Debatai dėl migracijos Vokietijoje yra painūs ir toli nuo patenkinamų sprendimų ar „receptų“. Nepaisant įvairių pareiškimų, A. Merkel kol kas nepateikė realios vizijos, kaip spręsti pabėgėlių krizę“, – teigia J. Forbrigas.
Pirmasis sprendimas – intensyviai įsitraukti į Šiaurės Afrikos valstybių tvarkos atkūrimą.
Savo ruožtu T. Janeliūnas pažymi, kad ES blaškosi tarp dviejų dilemų – demonstruoti humaniškumą ir priimti visus, kuriems reikia prieglobsčio, ir natūralaus noro išlaikyti savo gerovę „vietiniams“, o ne mažinti bendrą gerovės lygį visiems. „Čia trūksta racionalių sprendimų, nes klausimai labai jautrūs ir politizuoti“, – sako jis.
Pasak V. Vobolevičiaus, ilgalaikis sprendimas yra dvejopas. Įgyvendinti, pasak pašnekovo, turbūt teks ir viena, ir kita.
„Pirmasis sprendimas – intensyviai įsitraukti į Šiaurės Afrikos valstybių tvarkos atkūrimą.
Antra, Europa yra tvirtovė, čia gyvenimo lygis yra daug aukštesnis, stabilumas, saugumas yra garantuotas, tad norinčių į ją patekti bus daug, net gerėjant padėčiai Afrikoje. Todėl neišvengiamai teks taikyti apsaugos priemones. Negalime būti visiškai atviri pasauliui, nes tada neliks tos Europos, į kurią visi nori atvažiuoti“, – kalba pašnekovas.
