Priminė 6 metų senumo laišką
95-erių sulaukęs Josephas Aloisius Ratzingeris mirė šeštadienį, paskutinę praėjusių metų dieną.
„Su liūdesiu pranešu, kad popiežius emeritas Benediktas XVI mirė šiandien 9 val. 34 min. (10 val. 34 min. Lietuvos laiku) „Mater Ecclesiae“ vienuolyne Vatikane“, – paskelbė Vatikano atstovas spaudai Matteo Bruni.
Jau kitą dieną viename lietuviškame tinklalapyje pasirodė netrumpas tekstas pavadinimu „Vatikane mirė popiežius Benediktas XVI, kurį globalistinis elitas pašalino iš popiežiaus posto“.
Rašinyje pasakojama, esą 265-asis Romos Katalikų Bažnyčios vadovas „buvo pašalintas iš popiežiaus posto po globalistų elito įvykdyto perversmo, siekiant paskirti kraštutinių kairiųjų pažiūrų popiežių Pranciškų“.
„Perversmą Vatikane, siekdami nuversti konservatyvųjį popiežių Benediktą“ tariamai surengė filantropas George'as Sorosas, tuometis JAV prezidentas Barackas Obama bei šios šalies valstybės sekretorės pareigas iki 2013-ųjų pradžios ėjusi Hillary Clinton.
Taip esą teigia grupė katalikų lyderių, remdamiesi įvairių šaltinių, įskaitant „WikiLeaks“ elektroniniais laiškais, įrodymais – „konservatyvusis popiežius Benediktas iš tikrųjų atsistatydino ne savo iniciatyva, o buvo išstumtas iš Vatikano per perversmą, kurį tyrėjų grupė vadina „Katalikų pavasariu“.
Ši „katalikų lyderių grupė reikalauja oficialiai“ ištirti, kodėl „neįprastomis aplinkybėmis“ pasitraukė pontifikas. Minėti asmenys tariamai „pasitelkė Jungtinių Valstijų diplomatinį aparatą, politinius raumenis ir finansinę galią, kad priverstų, papirktų ir šantažuotų „pakeisti režimą“ Romos Katalikų Bažnyčioje“.
Rašinyje minimas H.Clinton patikėtinis Johnas Podesta, kuris dar 2011 m. elektroniniame laiške esą atskleidė kartu su kitais aktyvistais siekiąs įvykdyti „Katalikų pavasario“ revoliuciją.
Kaip 2016 m. skelbė konservatyvus JAV tinklalapis „LifeZette“, šiam asmeniui rašyta: „Turi įvykti „Katalikų pavasaris“, kurio metu patys katalikai reikalautų užbaigti viduramžių diktatūrą ir pradėti šiek tiek demokratijos bei pagarbos lyčių lygybei Katalikų Bažnyčioje“”.
J.Podesta, kaip rodo „Wikileaks“ nutekinti jo laiškai, atsakęs, kad jau ruošiamasi į Katalikų Bažnyčią įlieti progresyvios ideologijos. Benediktas XVI atsistatydino praėjus maždaug metams po šio susirašinėjimo.
Atviras laiškas tuomečiam JAV prezidentui Donaldui Trumpui, kuriuo remiamasi lietuviškame tinklalapyje, buvo parašytas 2017 m. sausio 20 d.
Jį pasirašiusi „katalikų lyderių grupė“ buvo atsargon išėjęs JAV karininkas, katalikų tradicionalistų tinklalapio įkūrėjas, Amerikos teisininkų katalikų asociacijos prezidentas, tinklalapio Catholics4Trump.com atstovas ir iniciatyvos, pasisakančios už vaikų apsaugą nuo išnaudojimo bei prekybos jais, pradininkė.
Patarė gydytojas
Net jei JAV galėjo būti diskutuojama apie „pavasario“ Katalikų Bažnyčioje būtinybę, pokyčius jos vadovybėje nulėmė tam tikros aplinkybės.
Jau daugelį amžių popiežystę nutraukdavo tik mirtis. Pastarąjį kartą pats pasitraukė Grigalius XII, bet 1415 m. tai įvyko ne jo noru – pontifikas paliko postą, kad baigtųsi Bažnyčios skilimas.
Savo valia pasitraukė Celestinas V – paskutinis popiežius, išrinktas ne konklavoje. Įpėdinis Bonifacas VIII anuliavo visus jo paskelbtus dokumentus, išskyrus vieną – dėl galimybės atsistatydinti. 1294 m. gruodį, praėjus savaitei po jos įsigaliojimo, pontifikas taip ir padarė, aiškindamas, kad nori grįžti į kuklų ankstesnį gyvenimą. Netrukus Bonifacas VIII jį įkalino, baimindamasis antipopiežiaus atsiradimo.
Nors paskutiniaisiais popiežystės mėnesiais Benediktas XVI atrodė išsekęs, tikintieji vylėsi, kad jis nepaliks tarnystės iki paskutinių dienų. Žinia apie atsistatydinimą buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus.
Vatikano atstovas spaudai tėvas Federico Lombardi tuo metu tikino, kad net jam artimiausi žmonės nenutuokė apie pontifiko planus.
Tiesa, vyresnysis jo brolis Georgas, taip pat kunigas, užsiminė, kad gydytojas buvo pataręs garbaus amžiaus dvasininkui nebesileisti į transatlantines keliones, tad šis esą ne vieną mėnesį svarstė, kad reikėtų trauktis.
„Įpusėjus devintajai dešimčiai jis pajuto, kad amžius leidžia apie save žinoti ir kad po truputį nyksta gebėjimai, kuriuos jis galbūt turėjo ir kurių reikia norint tinkamai eiti šias pareigas”, – BBC kalbėjo G.Ratzingeris.
Be to, žiniasklaidos teigimu, Benediktas XVI buvo užsiminęs, kad mieliau pasitrauktų nei mirtų eidamas pareigas, kaip daugybė jo pirmtakų. Matęs šv. Jono Pauliaus II fizinį ir dvasinį silpnėjimą, jis ryžosi priimti istorinį sprendimą.
Tuo metu J.Ratzingeriui buvo 85-eri. Popiežiumi jis tapo 78-erių ir buvo vienas seniausių išrinktų pontifikų istorijoje. Tai, ne vien jo konservatyvumas, kai kuriems atrodė problema.
Nežinojo net artimiausia aplinka
Apie popiežiaus atsistatydinimą viešai buvo paskelbta 2013 m. vasario 11 d. Išvakarėse savo sprendimą jis pranešė kardinolų konsistorijai.
„Ne kartą patikrinęs savo sąžinę Dievo akivaizdoje įsitikinau, kad mano jėgos dėl garbaus amžiaus nebetinka deramai vykdyti Petro tarnystę, – lotyniškai kalbėjo jis. – Puikiai suprantu, kad ši tarnystė dėl savo esminio dvasinio pobūdžio turi būti vykdoma ne tik žodžiais ir darbais, bet ne mažiau – malda ir kančia.
Tačiau šiandienos pasaulyje, kuriame vyksta tiek daug greitų permainų ir kurį drebina tikėjimo gyvenimui labai svarbūs dalykai, norint valdyti šventojo Petro laivą bei skelbti Evangeliją, reikia ir dvasios, ir kūno jėgų, kurios per pastaruosius kelis mėnesius taip susilpnėjo, kad turėjau pripažinti savo nepajėgumą tinkamai vykdyti man patikėtą tarnystę.
Dėl šios priežasties, gerai suvokdamas šio veiksmo rimtumą, visiškai laisvai pareiškiu, kad atsisakau 2005 m. balandžio 19 d. kardinolų man patikėtos Romos vyskupo, Šventojo Petro įpėdinio tarnystės taip, kad nuo 2013 m. vasario 28 d. 20 val. Romos ir Šventojo Petro sostai bus laisvi, o konklavą naujam Aukščiausiajam Pontifikui išrinkti turės sušaukti tie, kurių kompetencijai tai priklauso.“
Žiniasklaidoje buvo pasirodę spekuliacijų, esą Benedikto XVI atsistatydinimas gali būti susijęs su slaptu Vatikano gėjų tinklu. Esą jis nusprendė pasitraukti dėl atskleisto homoseksualių kunigų tinklo ir šių dvasininkų šantažavimo.
Tai galėjo pasirodyti įtikima priežastis – į viešumą ėmus kilti istorijoms, kaip dvasininkai seksualiai išnaudojo vaikus, Benediktui XVI teko ne kartą atsiprašyti dėl Bažnyčios nesugebėjimo užkirsti tam kelią. Tai vyko net gimtojoje Vokietijoje, kur J.Ratzingeris keletą metų buvo Miuncheno arkivyskupas. Galima spėti, kad popiežius norėjo nuo to atitolti.
Bet nė viename oficialiame pranešime apie Benedikto atsistatydinimą nebuvo paminėta jokia kita priežastis – dvasininkų homoseksualūs santykiai, vaikų išnaudojimas, sąmokslas ar dar kas nors, vien senyvas amžius ir jo nulemta sveikatos būklė.
Balsavo šešis kartus
Pirmąjį per tūkstantmetį vokietį Šventojo Sosto vadovo poste pakeitė pirmasis argentinietis ir apskritai Amerikos žemynų bei Pietų pusrutulio atstovas, pirmasis jėzuitas ir pirmasis ne europietis nuo siro šv. Grigorijaus III, gyvenusio VIII a., laikų.
J.M.Bergoglio popiežiumi buvo išrinktas po dviejų savaičių – kovo 13-ąją, per penktą balsavimą 28 valandas užtrukusioje konklavoje. Šis pasirinkimas daugelį nustebino ne mažiau nei Benedikto XVI žingsnis – argentinietis iki pat kardinolų susirinkimo pradžios net kardinolų diskusijose už uždarų durų nebuvo minimas kaip tikėtinas būsimas pontifikas.
Buenos Airių arkivyskupas buvo senyvo amžiaus – jau 78 metų, o daugelis kardinolų tikino nebalsuosiantys už ką nors, vyresnį nei 70-ies. Kalbėta, kad jis buvo rimtas J.Ratzingerio konkurentas per ankstesnius rinkimus, bet nelaimėjo, tad esą vargiai galėjo vėl pretenduoti į popiežius.
Tiesa, likus porai dienų iki konklavos, J.M. Bergoglio lyg nujausdamas vieno Kanados kunigo, kuris tarpuvaldžiu buvo Vatikano atstovu spaudai, paprašęs už jį pasimelsti. Tačiau tikėtina, kad taip dvasininkas vylėsi aukštesnių jėgų pagalbos priimant teisingą sprendimą, ne imantis naujų pareigų.
Bet jau per pirmą balsavimą kovo 12-ąją, vienintelį tą dieną, argentinietis sulaukė 26 – netikėtai daug – balsų.
Šį procesą 2019 m. išleistoje knygoje „The Election of Pope Francis: An Inside Account of the Conclave That Changed History“ („Popiežiaus Pranciškaus išrinkimas: Konklavos, kuri pakeitė istoriją, ataskaita iš vidaus“) detaliai aprašė vienu geriausių Vatikano ekspertų laikomas JAV žurnalistas Gerardas O’Connellis.
Jis užsiminė apie Sankt Galeno (Šveicarijos miesto) grupę – progresyvius Europos kardinolus, kurie 1995-2006 m. periodiškai susitikdavo aptarti Bažnyčios padėtį. Konklavos išvakarėse jie ir kai kurie kiti esą įvertino, kad būtent J.M.Bergoglio, nors daug kam visai nežinomas, būtų geriausias kandidatas tapti popiežiumi.
Autoriaus teigimu, daugelis kitų šalių ir net kai kurie italai dairėsi popiežiaus, kuris galėtų ne tik vadovauti, bet ir įvesti tvarką Romos kurijoje, „apvalyti namus“, suteikti skaidrumo Vatikano finansams.
Kartu – būti ne iš Europos, pageidautina – iš Afrikos ar Lotynų Amerikos, kur gyvena daug katalikų. Būsimasis nugalėtojas atitiko abu kriterijus. Be to, jis buvo gimęs italų šeimoje, tad turėjo tvirtų ryšių ne tik su Europa, bet ir su Italija, iš kurios kilusi absoliuti dauguma (217 iš 266) popiežių.
Kardinolams imponavo ir kukli dvasininko laikysena per visą tarpuvaldį. Žiniasklaida jam neskyrė dėmesio – net 2005-aisiais, kai esą konkuravo su J.Ratzingeriu, argentinietis jo irgi nesiekė. Senyvas amžius, panašu, nebuvo lemiantis kriterijus – tai reiškė, kad popiežystė neužsitęs itin ilgai, be to, dvasininkas buvo neblogos sveikatos.
Per pirmą balsavimą, kai 23 kardinolai gavo bent po vieną balsą, argentinietį aplenkė italas Angelo Scola. Per antrą – jau kitą dieną – į priekį išsiveržė J.M.Bergoglio (45, vėliau – 56, 67 balsai). Tai dar nebuvo du trečdaliai, kaip reikalauja procedūra.
Kitas balsavimas pripažintas negaliojančiu, mat vienas kardinolas atsitiktinai atidavė du sulipusius biuletenius. Iškart buvo surengtas dar vienas, per kurį argentinietis surinko 85 balsus – gerokai daugiau nei reikiami 77.
Pranciškus yra prisipažinęs, kad netrukus po išrinkimo parašė atsistatydinimo prašymą, kad turėtų po ranka, jei prireiktų. Panašiai buvo padarę ir kai kurie ankstesni popiežiai, bet jie niekada nebuvo panaudoti.
Jis palaikė gerus santykius su Benediktu XVI, kuris gyveno Vatikane. Pastarasis, nors gerokai konservatyvesnių pažiūrų, esą nesikišo į liberalesnę įpėdinio tarnystę. „Yra tik vienas popiežius – Pranciškus“, – sakydavo jis.
Tai, kaip ir ankstesnio pontifiko atsistatydinimo bei dabartinio išrinkimo aplinkybės, rodo, kad Katalikų Bažnyčioje neįvyko išorės jėgų surengtas perversmas. Pokyčius nulėmė pats Benediktas XVI, o vėliau balsavimo būdu – kardinolai.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
