Abdullah, kuris, kaip manoma, yra gimęs 1924 metais, Saudo Arabiją kaip karalius valdė nuo 2006-ųjų, bet kaip regentas de facto tai darė ir dešimtmetį prieš tai. Valstybinė televizija anksti penktadienį pranešė, kad karalius Abdullah mirė.
Pergyvenęs du paskirtus įpėdinius, jo jaunesnius netikrus brolius Sultaną ir Nayefą, velionį karalių soste pakeičia princas Salmanas.
Naujasis karalius, kaip manoma, tikriausiai tęs Abdullah pradėtas pastangas, kad įtakingi konservatyvūs dvasininkai priimtų atsargias permainas, kuriomis siekiama suderinti islamo tradiciją ir modernios ekonomikos poreikius.
Karalius Abdullah gimė 1924 metais savo tėvo karaliaus Abdulazizo Ibn Saudo rūmuose, nurodė Saudo Arabijos ambasada Vašingtone. Saudo Arabijos sostinė Rijadas tais laikais buvo molinių plytų sienomis apjuostas mažas oazės miestas skurdžios, bet sparčiai augusios karalystės centre.
Iki 1995-ųjų, kai tuometiniam karaliui Fahdui patyrus insultą tapo regentu de facto, jis užsienio diplomatams buvo žinomas kaip pamaldus ir konservatyvus karališkosios šeimos atstovas, palaikantis stiprius ryšius su karalystės beduinų gentimis.
Tą reputaciją greit sugriovė jo, tuometinio princo, užsidegimas dėl reformų – jis bandė pažaboti savo didelės valdančiosios šeimos įpročius ir spręsti didelę jaunimo nedarbo problemą per ekonomikos liberalizavimą, kad būtų paskatintas privačiojo sektoriaus augimas.
Valstybė, su Dievo pagalba, toliau eina savo laipsnišku ir apgalvotu reformų keliu, – tuomet sakė jis.
Tačiau jo atsakas į „arabų pavasarį“ – griežtos saugumo priemonės šalies viduje, populistinės ekonominės priemonės ir kovinga užsienio politika – nuvylė kai kuriuos liberalius Saudo Arabijos gyventojus.
Po 2001 metų rugsėjo 11-osios atakų Jungtinėse Valstijose, kur 15 iš 19-os lėktuvų pagrobėjų buvo Saudo Arabijos piliečiai, ir „al Qaeda“ sprogdinimų kampanijos prieš vakariečius Saudo Arabijoje Abdullah susirėmė su konservatyviais dvasininkais, kurie mokyklose ir mečetėse skelbė netolerantišką islamistinę žinią.
„Valstybė, su Dievo pagalba, toliau eina savo laipsnišku ir apgalvotu reformų keliu“, – tuomet sakė jis, pažadėjęs ignoruoti ir konservatorius, raginančius laikytis „stagnacijos ir nejudamumo“, ir liberalus, siekiančius „šuolio į tamsą ir beatodairišką avantiūrą“.
Reformos buvo lėtos ir tik iš dalies sėkmingos, bet jos pakreipė Saudo Arabijos politikos dinamiką laipsniškų permainų link ir pavertė karalių Abdullah populiariu lyderiu vis jaunėjančioje visuomenėje, kurios 60 proc. narių dabar yra jaunesni nei 30-ies metų.
Tačiau karalystės politinę sistemą Abdullah paliko beveik nepaliestą.
Neskaitant įvestų rinkimų į miestų tarybas, kurios realiai turi nedaug galių, vienintelė didelė jo politinė reforma buvo valdančiosios šeimos tarybos įsteigimas siekiant karališkąjį paveldėjimą padaryti tvarkingesnį.
Arabų sukilimai
Kilus „arabų pavasariui“, karalius Abdullah griežtai nepritarė demokratijos šalininkų protestams kaimyninėse valstybėse ir tai atspindėjo Saudo Arabijos susirūpinimą, kad senų sąjungininkų žlugimas galėtų sukurti palankias progas varžovui regione Iranui ir, taip pat, islamistų tinklui „al Qaeda“.
Jo įsakymas skirti 110 mlrd. dolerių socialinėms išmokoms, naujiems būstams ir naujoms darbo vietoms padėjo Saudo Arabijoje užkirsti kelią bet kokiems reikšmingiems neramumams už demokratiją.
Pastaraisiais metais aktyvistai, kurie peticijomis reikalavo permainų, atsidūrė kalėjime, o politinės partijos ir viešos demonstracijos yra uždraustos.
Valdančiojoje šeimoje, kuri garsėja brangiai atsieinančiais ekscesais, Abdullah iš kitų išskyrė pomėgis ilsėtis savo stovykloje dykumoje, kai kiti princai tuo tarpu vasaras mėgsta leisti rūmuose prie Viduržemio jūros.
Vis dėlto net tarp tų Saudo Arabijos gyventojų, kurie ragino surengti „įniršio dieną“ ir protestuoti prieš demokratijos trūkumą, velionis karalius, kaip atrodo, išliko populiarus. Valdančiosios šeimos kritikai sakė, jog taip yra dėl jo vyriausybės dosnių išlaidų jo valdymo metais – laikotarpiu, kai buvo gaunamos itin didelės pajamos už naftą.
Valdančiojoje šeimoje, kuri garsėja brangiai atsieinančiais ekscesais, Abdullah iš kitų išskyrė pomėgis ilsėtis savo stovykloje dykumoje, kai kiti princai tuo tarpu vasaras mėgsta leisti rūmuose prie Viduržemio jūros.
Vienas pirmųjų jo, kaip karaliaus, darbų buvo apriboti išlaidas karališkajai šeimai. Jis pareikalavo princų pradėti apmokėti savo telefonų sąskaitas ir lėktuvų bilietus, o ne vertinti valstybės institucijas kaip asmenines paslaugų tarnybas.
Abdullah pastangos įveikti mikčiojimą, kuris, kaip spėjama, atsirado vaikystėje, kai jis kartą buvo nubaustas, dar labiau įtvirtino jo, kaip paprastų žmonių atstovo, įvaizdį.
Netrukus po to, kai tapo karaliumi, jis aplankė žmones, gyvenančius į lūšnas panašiomis sąlygomis ir tuo sulaukė pagyrų už pirmą viešą valstybės pripažinimą, kad skurdas egzistuoja.
Karalius Abdullah taip pat stengėsi gerinti moterų padėtį savo ultrakonservatyvioje valstybėje ir bandė suteikti joms geresnį švietimą bei įsidarbinimo perspektyvas.
Jis yra sakęs, kad moterims bus leidžiama dalyvauti 2015 metų municipaliniuose rinkimuose, kad jos bus parenkamos kaip narės į kitą Šuros tarybą – skiriamą instituciją, kuri patarinėja vyriausybei dėl naujų įstatymų.
Saudo Arabijoje moterims vis dar draudžiama vairuoti, jos vis dar turi gauti savo „globėjo“ – kurio nors šeimos vyro – pritarimą, jei nori dirbti, vykti į užsienį, atsidaryti sąskaitą banke ar, kai kuriais atvejais, pasidaryti operaciją.
Pastaraisiais metais karaliaus užsienio politika buvo vis labiau sutelkta į pastangas sulaikyti tai, ką ši sunitų monarchija laiko didėjančia šiitiško Irano įtaka Artimuosiuose Rytuose.
Ta politika savo piką pasiekė 2011 metų kovą, kai Saudo Arabija pasiuntė karius į Bahreiną paremti jo sunitų monarchijos per gyventojų daugumą sudarančių šiitų sukilimą.
Tas sprendimas nepatiko pačios Saudo Arabijos šiitų mažumai, bet daugelis šios islamo atšakos lyderių karalystėje sakė, kad Abdullah padarė daugiau nei jo pirmtakai mažindamas diskriminaciją.
Rijadas nuogąstavo, kad JAV invazija į Iraką 2003 metais jau pakeitė jėgų pasiskirstymą regione ir suteikė Iranui didesnę įtaką nuo Beiruto iki Bagdado.
Tą susirūpinimą sustiprino Irano branduolinė programa, kurios tikslas, kaip įtaria Vakarai, yra pasigaminti branduolinių ginklų.
Viename 2009 metų diplomatiniame pranešime, kurį paviešino „WikiLeaks“, cituojamas karaliaus Abdullah raginimas Jungtinėms Valstijoms „nukirsti gyvatei galvą“ atakuojant Iraną.
