Tūkstančiai krikščionių iš viso pasaulio susirinko šventinei Palmių sekmadienio (Lietuvoje žinomo kaip Verbų sekmadienis) procesijai nuo Alyvuogių kalno iki Jeruzalės senamiesčio, minėdami Kristaus kelionę į šį miestą ant asiliuko.
„Tai – didžiausia dovana Šventosios Žemės krikščionims: rasti stiprybę draugėje“, – leidžiantis nuo kalvos žurnalistei sako į parankę įsikibusi bibliotekininkė iš Prancūzijos. Tradicinė Palmių sekmadienio procesija pradėjo Didžiosios savaitės religines apeigas suskaldytame, įtampos kankinamame mieste ir visame regione.
Velykos yra gražus laikas, tačiau nelengvas. Aplink mus – sienos, neteisybė, o tai veikia ir šventines nuotaikas.
„Velykos yra gražus laikas, tačiau nelengvas. Aplink mus – sienos, neteisybė, o tai veikia ir šventines nuotaikas, – interviu 15min sakė tėvas Ibrahimas Shomali’s, Šventosios Šeimos bažnyčios Ramalos mieste Vakarų Krante kunigas ir katalikiškos vidurinės mokyklos direktorius. – Tad Velykos yra sielos išsilaisvinimas, tačiau mūsų kūnai vis dar gyvena okupacijoje.“
Šios katalikų parapijos administracijos pastate kabo plakatas su popiežių atvaizdais, nuo šv. Petro iki Jono Pauliaus II. Priešais – panoraminė Jeruzalės nuotrauka su Al-Aksos mečete ir miesto simboliu Akmens kupolo šventove, viena svarbiausių islamo vietų. „Palestinoje turime keletą krikščioniškų bendruomenių ir paprastai švenčiame dvejas Velykas, – kalbėjo tėvas Ibrahimas. – Tačiau šiemet labai džiaugiamės galėdami švęsti visi kartu. Žmonės pavargo nuo susiskaldymo.“
Betliejuje ir aplinkiniuose kaimuose krikščionys šiandien sudaro kiek daugiau nei dešimtadalį gyventojų (apie 11 tūkst.), nors dar 1950 metais jų buvo 86 procentai. Ramaloje gyvena apie 10 tūkst. krikščionių, iš jų apie 6 tūkst. stačiatikių, 3 tūkst. katalikų ir 1 tūkst. protestantų bei liuteronų. Gazoje, anot vienintelės Palestinoje krikščioniškos televizijos „Nativity TV“ įkūrėjo Samiro Qumsieh’o, krikščionių teliko tūkstantis (iš dviejų milijonų palestiniečių).
Krikščionių vis mažėja
Visoje Palestinos-Izraelio teritorijoje krikščionių yra vos du procentai gyventojų, tarp jų maždaug 160 tūkst. Izraelio piliečių. Didžioji jų dalis gyvena šiaurinėje Galilėjoje ir didžiausiame šio regiono mieste Nazarete.
Tačiau krikščionių mažėja, emigracija kunigui kelia rūpestį. „Žmonės išvažiuoja dėl okupacijos, ieškodami normalaus, taikaus gyvenimo savo vaikams. Tačiau mūsų pareiga pasilikti šioje žemėje nepaisant visų sunkumų, nes krikščionybė yra ir mūsų identiteto, ir šios žemės dalis. Palyginti su žydais ir musulmonais, mūsų čia tiek nedaug – kas skleis Kristaus žinią, jei visi išvažiuosime?“, – kalbėjo dvasininkas.
Krikščionių Velykos šiemet sutampa su žydų Pesachu (balandžio 10-17 d.), viena svarbiausių judaizmo švenčių, kuri žymi Biblijoje užrašytą žydų išsivadavimą iš Egipto nelaisvės. Pagrindinis savaitės trukmės šventės akcentas yra Sederis – šventinė šeimos vakarienė, kurios metu patiekiami simbolines reikšmes turintys valgiai (pvz., karčios žolelės – vergovės sunkumams atminti).
Per Pesachą draudžiama valgyti duoną su raugu, leistini tik miltų ir vandens paplotėliai macai, nes skubėdami iš Egipto žydai nespėję užsirauginti duonos. Simboliškai tai suprantama ir kaip arogancijos (duona su mielėmis puri, dirbtinai iškelta) atsisakymas. Prieš prasidedant šventinei savaitei organizacija „Rabinai už žmogaus teises“ kartu su Izraelio karinių akademijų studentais suorganizavo simbolinę Sederio vakarienę šalies pietuose, netoli sienos su Egiptu, esančiame Holoto sulaikymo centre, kuriame valdžios malonės laukia keli tūkstančiai prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių iš Eritrėjos, Ugandos, Sudano, kitų šalių. Prieglobsčio Izraelyje prašo keliasdešimt tūkstančių įvairių religijų žmonių. Žmogaus teisių organizacijos smerkia netinkamas jų sulaikymo sąlygas.
Velykas kartu šiemet švenčia ir samariečiai, save vadinantys seniausia pasaulyje religine grupe. Kadaise galinga jų bendruomenė šiandien skaičiuoja vos 800 narių, kurių dalis gyvena prie Tel Avivo, o likę – ant Džerizimo kalno prie Nabluso miesto Vakarų Krante. Balandžio 10 dieną samariečiai tradiciškai aukojo avis, kiekviena šeima po vieną, kurias kepė žemėje iškeptose duobėse. Po savaitę trunkančių vizitų pas giminaičius auštant pirmadienio rytui samariečiai pradės maldų kupiną piligriminę kelionę ant kalno viršūnės, atkartodami išsilaisvinimo iš Egipto istoriją. Samariečiams Velykų metu taip pat galioja taisyklė valgyti tik neraugintą duoną.
Uždarė visus postus
Kaip ir per kiekvienas didžiąsias judaizmo šventes, Izraelio kariuomenė paskelbė uždaranti visus postus iš Vakarų Kranto ir Gazos. Įvažiuoti ir išvažiuoti iš šių teritorijų palestiniečiai gali tik „humanitariniais, medicininiais ir išskirtiniais atvejais“.
Tie „išskirtiniai“ atvejai – tai Palestinos krikščionys, Velykų proga norintys aplankyti Jeruzalę, o tam reikia Izraelio Gynybos ministerijos palaiminimo. Pasak tėvo Ibrahimo, šiemet Izraelis jo parapijos žmonėms išdavė netikėtai daug leidimų įvažiuoti į Jeruzalę. Be to, ir ilgesniam laikui: „Paprastai gaudavome 40 dienų, o šįkart leidimai galioja nuo vasario mėnesio iki birželio pabaigos, kai minėsime šv. Petro ir Pauliaus dieną.“ Ir nors yra šeimų, kurių kai kurie nariai – mama, tėtis arba sūnus – leidimo negavo ir negalės vykti kartu, tačiau, anot kunigo, tokių atvejų šiemet žymiai mažiau nei ankstesniais metais.
Aš esu kunigas, tačiau man, kaip ir kai kuriems mano parapijos žmonėms, neleidžiama aplankyti Jeruzalės.
Tačiau privilegija pasimelsti Šventuoju vadinamame mieste suteikta ne visiems.
„Aš esu kunigas, tačiau man, kaip ir kai kuriems mano parapijos žmonėms, neleidžiama aplankyti Jeruzalės“, – 15min teigė tėvas Jokūbas Khoury, graikų ortodoksų Kristaus atsimainymo bažnyčios dvasininkas.
Iš krikščioniško Taibės miestelio Vakarų Krante kilęs, Ramaloje gyvenantis kunigas sako jau trečius metus iš eilės per didžiąsias šventes nesilankantis Jeruzalėje, nes tam reikia specialaus Izraelio leidimo. Tačiau net ir su leidimu karinio punkto kirtimas yra žeminanti patirtis: „Kareiviai liepia nusirengti kunigo mantiją. Net ant kaklo kabantį kryžių privalau nusiimti ir atiduoti jiems patikrinti.“ Paklaustas, kodėl, jo nuomone, taip elgiamasi, jis nusišypsojo: „Okupacija.“ Draudimas Pesacho metu įvažiuoti į Izraelio teritoriją neigiamai veikia ne tik tikinčiuosius, bet ir dešimtis tūkstančių Vakarų Kranto palestiniečių, turinčių leidimus legaliai dirbti Izraelio teritorijoje. Jie praranda dalį savo darbo užmokesčio.
Kareiviai liepia nusirengti kunigo mantiją. Net ant kaklo kabantį kryžių privalau nusiimti ir atiduoti jiems patikrinti.
Jeruzalėje šventiniu laikotarpiu sustiprinta apsauga, ypač senamiestyje; patruliuoja 3,5 tūkst. pareigūnų – beveik dvigubai daugiau, nei įprastai. Tačiau šventinis laikotarpis krauju pažymėtas ne čia, o Egipte, kur Palmių sekmadienio sprogimai prie koptų bažnyčių Aleksandrijoje ir Nilo deltoje esančiame Tantos mieste nusinešė keliasdešimt gyvybių. Atsakomybę už atakas prisiėmė Islamo valstybė. Didžiausios Artimųjų Rytų krikščionių bendruomenės – Egipte jie sudaro maždaug 10 proc. šalies gyventojų – atstovai tai vertina kaip bandymus bauginti bei priešinti žmones religiniu pagrindu.
Šventiniu laikotarpiu Jeruzalėje tikimasi apie 150 tūkst. lankytojų iš viso pasaulio. Pasak Izraelio turizmo ministro Yarivo Levino, šių metų kovą į šalį įvažiavo 293 tūkst. turistų, 22 proc. daugiau nei pernai tą patį mėnesį. Šiemet Jeruzalė laukia dar daugiau religingų svečių, nes prieš pat Velykas užbaigti Kristaus kapo to paties vardo bazilikoje restauravimo darbai.
„Tai pirmas kartas per 200 metų, kai trys pagrindinės bažnyčios – [graikų] ortodoksų, pranciškonų ir armėnų – tarpusavyje susitarė sutvarkyti šventąjį kapą“, – žiniasklaidai sakė Issa Muslehas, Jeruzalės ortodoksų patriarchato atstovas spaudai.
Baziliką, vieną pagrindinių krikščionybėje šventųjų vietų, pagal 1853 m. status quo susitarimą dalijasi šešios krikščionių denominacijos: graikų ir armėnų ortodoksai, Romos katalikai, Egipto koptai, sirų ir Etiopijos bažnyčios. Jų tarpusavio nesutarimai ir kartais net atviros peštynės dėl konkrečių bazilikos vietų, maldos valandų ir kitų aspektų žymi ne tik siekį rūpintis šventąja vieta, bet ir galios nepasidalijimą (bazilikos raktas patikėtas musulmonų šeimai). Panaši situacija ir Kristaus gimimo bažnyčioje Betliejuje, kurią dalijasi armėnai bei graikai ortodoksai ir katalikai. Prieš kelerius metus per laikotarpį tarp katalikų ir stačiatikių Kalėdų bevalydami altorių kunigai susimušė šluotomis. Šiemet Betliejuje, kaip ir Jeruzalėje, visiems draugiškai susitarus baigiami restauracijos darbai, kurių bažnyčiai prakiurusiu stogu verkiant reikėjo.
Prekiautojai nesidžiaugia
Jeruzalės senamiesčio prekeiviams, kurių krautuvėlės nukrautos religiniais atributais – žvakėmis, Kristaus ir Mergelės Marijos atvaizdais, įvairiausiais suvenyrais – turistų srautai ir religinės šventės nei psichologinio, nei finansinio palengvėjimo neatneša. Prie Kristaus kapo bazilikos Didžiąją savaitę žmonių pakeliagubėja, tačiau prekeiviai tik gūžčioja pečiais: „Piligrimai eina ir eina, tačiau į vidų neužsuka, beveik nieko neperka.“
Viena iš priežasčių – būtent lankytojų gausybė ir ją reguliuojantys uniformuoti pareigūnai. Vienas kalbintas prekeivis pamoja ranka link Izraelio policininkų, kurie kontroliuoja minios srautą aplink baziliką.
„Jie žmones veja, kad tie tik niekur nesustotų. Pasimeldusiems bazilikoje neleidžia stoviniuoti, liepia atlaisvinti vietą kitiems, – pasakoja jis. – Tikėjomės rusų, graikų piligrimų antplūdžio, bet veltui. Dėl nuolatinės įtemptos situacijos mieste turistai iš užsienio arba išvis bijo atvažiuoti, arba atvažiavę tik aplanko savo šventąsias vietas ir skuba tolyn. Kai kurios suvenyrų krautuvės apskritai užsidaro, nes nebeišsilaiko. Kas, kad Velykos. Iš ko mums gyventi? Kasmet situacija tik blogyn.“
Kas, kad Velykos. Iš ko mums gyventi? Kasmet situacija tik blogyn.
Per Velykas Palestinoje tradiciškai renkamasi šeimos rate, šeštadienio vakarą dažomi kiaušiniai ir kepami sausainiai su datulėmis – šie simbolizuoja erškėčių vainiką, kančią ir nuodėmių atpirkimą. Į gatves džiaugsmingai procesijai išeina skautai su būgnais ir trimitais, rengiamos specialios mišios.
Anot stačiatikių dvasininko, Velykų prasmė – tai ateitis, pomirtinis gyvenimas. „Jei nebūtų Velykų, Kristus būtų tik gimęs Betliejuje, ir tiek. Tačiau Jis buvo prikaltas prie kryžiaus ir prisikėlė, o mums pažadėtas amžinasis gyvenimas po šio, žemiškojo, kurį privalome gyventi gerbdami vienas kitą nepaisant odos spalvos ar religijos, – kalbėjo tėvas Jokūbas. – Blogų žmonių pasitaiko ir tarp krikščionių, ir žydų, ir musulmonų. Užtat visi privalome stengtis, kad gėrio pasaulyje būtų daugiau.“ Jam pritarė ir tėvas Ibrahimas: „Tikroji religija – ar tai būtų islamas, judaizmas ar krikščionybė – yra meilė, ne žudymas.“
Paklaustas, ko linki savo parapijos žmonėms Velykų proga, jis atsakė: „Palestina trokšta taikos ir ramybės. Taip pat – padorios ekonominės situacijos, kad galėtume savo vaikams suteikti geresnį gyvenimą.“ O pasaulio krikščionims? „Nepamirškite, kad Kristus kentėjo, jūsų broliai ir seserys Egipte, Sirijoje, Irake, Palestinoje taip pat kenčia. Mums reikia jūsų paramos ir pagalbos, maldų. Atvykite aplankyti. Nepalikite mūsų vienų.“
Skirtingoms krikščionių denominacijoms Velykos tuo pat metu išpuola kas kelerius metus. 325 m.e.m. Nikėjos vyskupų taryba nusprendė, kad Kristaus prisikėlimas bus minimas pirmą sekmadienį po pavasario lygiadienio pilnaties, apytiksliai kovo 21 dieną. 1582 m. priėmus naująjį Grigalijaus kalendorių, juo pradėjo sekti katalikai, tačiau ortodoksų bažnyčios pasiliko prie senojo Julijaus kalendoriaus. Iš čia ir kyla skirtingas kasmetinės Velykų datos skaičiavimas.
