Labiausiai nusiminimą keliantis Venesuelos agonijos aspektas yra jos izoliacija. Europos ir JAV diplomatai suplūdo į Ukrainą, Barackas Obama su Vladimiru Putinu kalbasi telefonu, o Venesuelos krizę pasaulis ignoruoja.
Joks pasiuntinys neaplankė Karakaso per pastarąsias kelias savaites, nepriklausomai nuo to, kad valdžios ir opozicijos surėmimai gatvėse įsišėlo. Vienintelis, prabilęs apie galimybę aplankyti Karakasą, buvo 89 metų Jimmy'is Carteris, užsiminęs, kad tą padaryti gali balandį.
Venesuela nesirūpinama ne todėl, kad 26 mln. gyventojų turinti valstybė yra nereikšminga. Ji yra ketvirtoji naftos tiekėja JAV, remia Kubos ekonomiką ir turi sienas su Karibais bei Kolumbija. Ji yra svarbiausias narkotikų tranzito taškas. Venesuelos krizė galėtų destabilizuoti visą JAV vidinio kiemo regioną.
Pašaliečių vaidmuo čia yra aiškus. Venesuela skyla į du polius: Hugo Chavezo pasekėjus ir opoziciją, kuri, vadovaujama studentų, pradėjo barikaduoti Karakaso ir kitų miestų gatves. Galimybių susitarti abi pusės turi ne daugiau nei turėjo Ukrainos konfliktuojančios pusės.
Tačiau kažkoks sutarimas yra būtinas. Jeigu nebus imtasi drastiškų priemonių Venesuelos ekonomikai stabilizuoti, valstybė greitai negalės susimokėti už maistą, kurio dauguma yra importuojama. Kiti rinkimai Venesueloje vyks 2015 metais ir rinkimų urna konflikto neišspręs.
Prieš 20 metų ad hoc kaimyninių valstybių prezidentų ir užsienio reikalų ministrų grupė galėjo tikėtis tarpininko vaidmens. Prieš tuziną metų Amerikos Valstybių Organizacija mėnesių mėnesius derėjosi dėl taikos pakto tarp Chavezo vyriausybės ir oponentų, tačiau palaipsniui režimas tiesiog nustojo jį gerbti.
Vienintelis, prabilęs apie galimybę aplankyti Karakasą, buvo 89 metų Jimmy'is Carteris, užsiminęs, kad tą padaryti gali balandį.
Tai, kad dabar nėra dedama jokių pastangų į Venesuelos krizės sprendimo būdų paiešką, rodo, kaip smarkiai Chavezo era pakeitė Lotynų Ameriką. JAV neteko beveik visų įtakos svertų. Daugiausia JAV į krizę atsakė nuo jos atsitraukdama.
Venesuelos kaimynės susiskirstė į dvi stovyklas. Tokios valstybės kaip Kolumbija, Meksika ir Peru, kurios prieštarauja chavizmui, laikosi atstumo, įtariai žiūrėdamos į kovą su režimu, žinomu dėl savo karingumo.
Labiau prijaučiančios valstybės, pirmiausia Brazilija, atsisako kištis.
„Brazilija nekalba apie jokios valstybės vidaus padėtį“, – neseniai pareiškė Brazilijos prezidentė Dilma Rousseff.
Žinoma, tai nėra tiesa. Kai kairysis Hondūro prezidentas buvo pašalintas iš posto, Brazilija inicijavo Hondūro pašalinimą iš Amerikos Valstybių Organizacijos. Kai Paragvajus apkalta nušalino prezidentą 2012 metais, D.Rousseff privertė Paragvajų pasitraukti iš Mercosur prekybos bloko.
Priežastis, kodėl Brazilija nesikiša į Venesuelos reikalus, yra ideologinė – įsikišimas galimas tik tuo atveju, jeigu tai naudinga kairiesiems.
Panama yra vienintelė valstybė, pasiryžusi mesti iššūki Chavezo pasekėjams. Praėjusią savaitę ji pradėjo reikalauti specialaus Amerikos Valstybių Organizacijos susitikimo. Tačiau Venesuelos ambasadorius sugebėjo atidėti balsavimą dėl susitikimo. Ir, panašu, Brazilijai prieštaraujant, progreso nebus.
Ar krizė Venesueloje nuslops savaime? JAV pareigūnai tikisi, kad pirmasis Lotynų Amerikos popiežius tars savo žodį. Praėjusią savaitę popiežius Pranciškus Vatikane neįprastai ilgai ir nuoširdžiai kalbėjo, prašydamas atviro ir nuoširdaus dialogo Venesueloje.
