Beveik prieš 75-erius metus Vengrijos policija įsodino Roszą Heisler į traukinį, kartu su tūkstančiais kitų šalies žydų, ir išvežė nežinoma kryptimi.
„Važiavome susigrūdę penkias dienas, be maisto ar vandens, – prisimena ji. – Nežinojome, kur važiuojame. O tada atvykome į Aušvicą.“
R.Heisler motina ir senelis žuvo koncentracijos stovykloje. Ji pati su seserimi išgyveno, valgydamos bulvių lupenas.
Dabar 39 metų Rosza gyvena jaukiame bute Budapešte – mieste, kurį išdidžiai vadina namais. Tačiau ji neturi iliuzijų apie tai, kokį vaidmenį jos gimtoji šalis vaidino Holokauste. „Nematėme nė vieno vokiečių kareivio, kol nepasiekėme Aušvico, – sako ji. – Mus išvežė vengrai.“
Ji sako, kad Vengrija iki šiol nesugebėjo susitaikyti ir prisiimti atsakomybės už savo vaidmenį Antrojo pasaulinio karo metu vykdytą genocidą. Todėl ji – ir kiti Vengrijos žydai – skeptiškai vertina naująjį Holokausto muziejų, kuris statomas Budapešte ir mokesčių mokėtojams kainuos per 20 mln. eurų. Muziejaus pastatas buvo pabaigtas dar 2015 metais, tačiau dėl ginčų, kokią istoriją jis turėtų pateikti, atidarymas vis atidėliojamas.
Pasak R.Heisler, muziejaus statytojai nori nuplauti vengrų kaltę dėl žydų bendrapiliečių persekiojimo, parodyti juos „be kaltės“.
„Bet koks muziejus, kuris taip teigia, nesako tiesos“, – sako ji.
Neseniai Jeilio universiteto, Grinellio koledžo ir Europos progresyvaus judaizmo sąjungos tyrėjų atliktas tyrimas parodė, kad Holokausto revizionizmas itin suaktyvėjęs Vidurio ir Rytų Europoje, o Vengrijoje ypač.
Marcellis Kenesei, žydų kilmės vengras mokytojas, revizionizmą mato net ir Budapešto gatvėse.
Istorikai tvirtina, kad greičiausios žydų deportacijos Holokausto metu vyko Vengrijoje.
„Jei nueisi į Szabadsag aikštę – arba Laisvės aikštę – pamatysi paminklą, skirtą Antrojo pasaulinio karo aukoms, kuriame nacistinė Vokietija vaizduojama kaip vienintelė kaltininkė, o Vengrija – kaip nekaltas angelas“, – sako jis.
Šioje statuloje, pastatytoje prieš penkerius metus, Vengrija vaizduojama kaip arkangelas Gabrielius, kurį puola Vokietiją simbolizuojantis erelis.
Vengrijos žydų bendruomenės lyderiai paminklą kritikavo, tačiau nacionalistinė premjero Viktoro Orbano vyriausybė jį gynė. Viena iš gynėjų buvo ir Maria Schmidt, vyriausybę palaikanti istorikė, kuri ir sugalvojo naująjį Holokausto muziejų pavadinimu „Likimų namai“.
Muziejaus vardas žaidžia su romano „Be likimo“ pavadinimu – šio autorius yra Nobelio premijos laimėtojas Imre Kertészas, žydų kilmės vengrų rašytojas, išgyvenęs Holokaustą.
Muziejus stovi vietoje buvusios Jozsefravos geležinkelio stoties, iš kurios daugelis Vengrijos žydų buvo išvežti į mirties stovyklas. Virš įėjimo, tarp dviejų fasado bokštų, primenančių traukinio vagonus, kabo didžiulė Dovydo žvaigždė.
Istorikai tvirtina, kad greičiausios žydų deportacijos Holokausto metu vyko Vengrijoje. Šalies policija bendradarbiavo su vokiečiais ir 1944 m. gegužės 15–liepos 9 išsiuntė 437 tūkst. žydų į mirtį.
Tuo metu šalį valdė admirolas Miklósas Horthy, tapęs Vengrijos Karalystės regentu 1920 m. Jo režimas įvedė kvotas, kiek žydų buvo leidžiama studijuoti universitete, pirmasis toks precedentas tarpukario Europoje. Vėliau ribojimai išplėsti ir vidurinėms mokykloms. R.Heisler, kuri užaugo Vengrijos kaime, turėjo palikti mokyklą po aštuonių klasių.
„Mačiau, kaip mano nežydai klasiokai eina į mokyklą su savo odiniais portfeliais, dailiomis uniformomis, o aš ėjau siūti“, – ji yra pasakojusi žodinę istoriją rinkusiam istorikui.
M.Horthy režimas uždarė R.Heisler senelio acto fabriką, o jos tėvą išsiuntė į darbo stovyklą. Taip pat buvo priimti įstatymai, atėmę iš žydų piliečių teises, uždraudę mišrias santuokas ir apriboję, kokius darbus buvo leidžiama dirbti žydams.
„Visą gyvenimą buvau antisemitas“, – M.Horthy rašė savo ministrui pirmininkui 1940 m., tais pačiais metais, kai šalis prisijungė prie Vokietijos sąjungininkių.
R.Heisler prisimena, kad antisemitinės nuotaikos pasklido visoje Vengrijoje. Jos šeimos ėmė vengti kaimynai ir draugai.
„Pamenu, kaip berniukas, kurį įsimylėjau 15-os, kuris su manim šokdavo mokyklos šventėse, nustojo su manim kalbėti, – sako ji. – Taip pat ir vietinio policijos vado dukterys, kurios prieš tai nuolat ateidavo į svečius.“
Kai 1944 m. kovą naciai okupavo Vengriją, M. Horthy valdė „pagal vokiečių norus“, pasak vyriausiosios JAV Holokausto memorialinio muziejaus istorikės Elizabeth White.
Vengrų policija iškeldino R.Heisler ir jos šeimą iš namų ir privertė žygiuoti gatve geležinkelio stoties link. Ji pamena, kaip žmonės džiūgavo tai matydami.
„Jie šaukė antisemitinius įžeidimus ir mėtė į mus daiktus. Tie keli, kuriems mūsų buvo gaila, užsidarė langus ir užtraukė užuolaidas.“
Galiausiai naciai nušalino M.Horthy ir 1944 m. spalį į valdžią pasodino atvirai fašistinę Sukryžiuotų strėlių partiją, kuriai vadovavo Ferencas Szalasis, iki metų galo deportavęs dar tūkstančius žydų. Sukryžiuotųjų strėlių kariai nušovė 20 tūkst. žydų Dunojaus pakrantėje ir sumetė jų kūnus į upę.
Šiandien V.Orbano vyriausybę palaikantys istorikai dėl sunkiausių Holokausto nusikaltimų kaltina Sukryžiuotųjų strėlių režimą, tačiau stengiasi reabilituoti M.Horthy, kurį V.Orbanas yra pavadinęs „išskirtiniu vadovu“.
Prieš penkerius metus V.Orbano vyriausybė įsteigė „Veritas“ tyrimų institutą, kurio tikslas – tyrinėti „užmirštus istorinius laikotarpius ir ištaisyti tuos, kurie, mūsų manymu, buvo pateikti klaidingai“, pasak direktoriaus Sandoro Szakaly.
S.Szakaly tvirtina, kad M.Horthy greičiausiai nežinojo, kad 37 tūkst žydų, kuriuos suėmė ir išvežė jo policijos pajėgos, po 1944 m. kovo iškeliaus į mirties stovyklas.
„Kai M.Horthy sužinojo, kas vyksta, jis sustabdė deportacijas ir parašė laišką Hitleriui, kad tai nepriimtina“, – sako S.Szakaly.
Vis dėlto Holokaustą tyrinėjantis istorikas Laszlo Karsai iš Segedo universiteto sako, kad M.Horthy viską žinojo – tą įrodo istoriniai dokumentai.
„Jis buvo informuotas apie nacių „galutinį sprendimą“ žydų klausimui, – teigia L.Karsai. – O pagrindinis šitos baisios paslapties informatorius yra Hitleris, kuris 1943 m. balandį informavo M.Horthy, kad dirbti negalintys žydai turi būti nužudyti.“
L.Karsai įsitikinęs, kad šį faktą privalu įtraukti į Vengrijos Holokausto muziejaus ekspoziciją. Tačiau jis nededa daug vilčių, kad M.Schmidt, „Likimų namų“ sumanytoja, tą padarys.
„Maria Schmidt yra Holokausto revizionistė“, – sako jis.
Kaip įrodymą jis parodo „Teroro namus“, taip pat M.Schmidt sukurtą nepaprastai populiarų interaktyvų muziejų, kuriame pristatomi keturi Vengrijos komunistinio režimo dešimtmečiai.
Salėje, kurioje parodomas Sukryžiuotųjų strėlių režimo žiaurumas, niekur neminimi M.Horthy deportuoti žydai.
„Nei nuotraukos, nei žodžio apie šią masinę deportaciją, didžiausią ir greičiausią masinę deportaciją Holokausto istorijoje“, – sako istorikas.
Pati M.Schmidt 2014 m. parašytame straipsnyje „Likimų namų“ idėją vadina „meilės tarp Vengrijos žydų ir nežydų istorija“ ir tikisi, kad muziejus parodys „bendrą visų vengrų, žydų ir nežydų, likimą“ Antrojo pasaulinio karo metu.
Straipsnyje ji taip pat kaltina tam tikras „jėgas“ nesąžiningai primetant Vengrijai antisemitizmą ir fašizmą, kad „diskredituotų visą vengrų tautą“.
Ji taip pat yra sakiusi, kad naciai buvo ne blogesni už SSRS komunistus, ir palyginusi žydų deportacijas Holokausto metu su etninių mažumų išvežimu iš Vengrijos po Antrojo pasaulinio karo.
„Argi jie išgyveno ne tokią pačią asmeninę tragediją?“ – paklausė ji vienoje TV laidoje 2014 m.
Pasak L.Karsai, V.Orbano vyriausybė stengiasi sukurti herojišką Vengrijos tapatybę, taigi noro pažvelgti į tamsesnius tautos istorijos puslapius nėra.
„Jei kalbi apie vengrus kolaborantus, jei kalbi apie tai, kad Vengrijos žydų persekiojime dalyvavo keli šimtai tūkstančių žmonių, tave išvadina nusiteikusiu prieš Vengriją, – sako jis. – Dauguma žmonių nenori nieko girdėti apie vengrų kaltę, tik apie Vengriją kaip auką.“
Rugsėjo mėnesį V.Orbano vyriausybė perdavė „Likimų namus“ Jungtinei Vengrijos žydų kongregacijai. V.Orbano šalininkai dažnai pabrėžia, kad jis yra tvirtas Izraelio premjero Benjamino Netanyahu sąjungininkas.
Rabinas Solmo Koves, kuris vadovauja kongregacijai, teigia, kad Holokausto muziejui nedera kaltinti šalių, patyrusių nacių invaziją.
„Manau, kad Holokausto muziejaus tikslas – suteikti platformą apmąstyti praeitį tokiu būdu, kad žmonės galėtų žavėtis kai kuriais savo protėviais ir kai kuriais gerais jų pasirinkimais, pasimokyti iš jų ir išmokti moralines pamokas, kurios yra būtinos“, – sako jis.
Vengrijos valdžia yra sakiusi, kad muziejus galėtų atsidaryti gegužės mėnesį, per 75-ąsias žydų deportacijos į mirties stovyklas metines. Tačiau S.Koves mano, kad gali užtrukti ir ilgiau.
Jo kongregacija sudaro tik nedidelę šiandien Vengrijoje gyvenančių žydų – iš viso apie 100 tūkst. – dalį. Dauguma jų gyvena Budapešte, kuriame stovi didžiausia Europos sinagoga. Už kampo nuo sinagogos įsikūrusi Vengrijos žydų bendruomenių federacija, skėtinė organizacija, atstovaujanti daugumai šalies žydų. Jos direktorius Andras Heisleris yra Rozsos Heisler sūnus.
Jis sako, kad jam nepriimtina, jog bet kuri žydų organizacija kuruotų Holokausto muziejų. „Holokausto atmintis neturėtų būti žydų atsakomybė. Tai turėtų būti visos visuomenės atsakomybė“, – sako jis.
O istorija nėra derybų objektas.
„Negalime daryti jokių kompromisų, – sako jis. – Negalime priimti jokių bandymų išplauti istoriją. Negalime priimti istorijos keitimų – nes už viso to stovi mūsų seneliai, tėvai ir giminaičiai bei 600 tūkst. nužudytų žydų.“
