Kaip portale „The Moscow Times“ pastebi Maskvos Carnegie centro redaktoriaus pavaduotojas Maksimas Samorukovas, konflikto dėl Kosovo pabaigos nematyti.
Bet nemažai įvykių per pastaruosius pusantrų metų leidžia manyti, kad įmanomas jo sprendinys – nors dar seniai tokios galimybės negalėjo įsivaizduoti net drąsiausi optimistai.
Vakarai vilioja
Visų pirma, Briuselis pagaliau įvardijo tikslesnę datą, kada Serbija galėtų prisijungti prie Europos Sąjungos, – 2025 metus. Tai reiškia, kad šalies narystė Bendrijoje yra gana realistiška.
Tai taip pat reiškia, kad Belgradas žino, kokias sąlygas reikia įvykdyti norint įstoti į ES. Viena jų – konflikto dėl Kosovo išsprendimas.
Antra, Vakarų Balkanų regionas vėl ėmė traukti Europos ir transatlantinių institucijų dėmesį. Juodkalnija buvo priimta į NATO.
O Vakarų spaudimas, regis, daugiau ar mažiau išsprendė Graikijos ir Makedonijos ginčą dėl pastarosios valstybės pavadinimo.
Net Bosnija ir Hercegovina, vis dar paralyžiuojama etninių nesutarimų, atsidūrusi arčiau Aljanso – NATO priėmė šios šalies narystės veiksmų planą. Negana to, artėjančią vasarą prasidės derybos dėl galimo Albanijos prisijungimo prie ES.
V.Putino kultas Serbijoje
Per 11 metų nuo 2008-ųjų, kai Kosovas paskelbė nepriklausomybę, Serbijos lyderiai jau spėjo susigyveno su labai nelengva ir schizofreniška partneryste su Rusija.
Maskva dabar gali iš esmės vetuoti bet kokį pasiūlymą dėl susitaikymo su Kosovu ir taip pasirašyti politinės elito Belgrade mirties nuosprendį. Kodėl? Pravartu prisiminti, kas vyko.
Serbijos vadovybė anuomet buvo tiesiog įsiutusi, kad Vakarai Kosovo nepriklausomybę pripažino nepadarydama nė menkiausios nuolaidos Belgradui. Nenuostabu, kad šalies politikai prieglobsčio puolė ieškoti Rusijoje.
Norėdami parodyti rinkėjams, kad tikrai netylės ir nenurys itin karčios piliulės, Serbijos lyderiai demonstratyviai susisaistė su Rusija itin draugiškais ryšiais. Tokiose lenktynėse dėl to, kas didesni patriotai, klausimas, kokia bus tokios draugystės kaina, buvo pamirštas.
Daugybė neribotų liaupsių metų suformavo fanatišką Rusijos ir Vladimiro Putino kultą Serbijoje. Šioje šalyje V.Putinas jau daug metų yra populiariausias užsienio valstybės lyderis.
Jį teigiamai vertina net 80 proc. serbų – bet koks Serbijos politikas gali tik pavydėti. Be to, labai nemažai Serbijos miestų yra paskelbę V.Putino savo garbės piliečiu – jį lenkia tik buvęs komunistinės Jugoslavijos lyderis maršalas Josipas Brozas Tito.
A.Vučičius – Kremliaus įkaitas
Žinoma, V.Putino populiarumas erzina A.Vučičių, bet jis tokio narkotiko taip lengvai atsisakyti negali.
Kelis pastaruosius mėnesius šalies opozicija rengia protestus Belgrade ir reikalauja, kad vyriausybė nebespaustų laisvos žiniasklaidos, ištirtų politinius nužudymus ir surengtų laisvus rinkimus.
Šalia V.Putino A.Vučičius gali vadinti protestuotojus marginalais, o save vaizduoti kaip pasaulinio lygio politiku, žinomu ir remiamu užsienyje.
Problema tokia, kad laimėjimai užsienio politikoje A.Vučičiui išvirsta į rimtas vidaus problemas. Labai nemažai serbų mano, kad Rusija ir V.Putinas geriau gina Serbijos interesus nei šios šalies prezidentas.
Tai reiškia, kad jei A.Vučičius išdrįstų pripažinti Kosovą be Rusijos sutikimo, Kremlius galėtų lengvai sunaikinti jį kaip politiką. Maskvai tereiktų paskelbti, kad ji remia Serbijos žmones, o ne esą parsidavusį politinį elitą.
A.Vučičius tokią riziką puikiai supranta. Būtent dėl to jis rudenį nuvyko į Maskvą – kad išsiaiškintų, kaip Rusija reaguotų į galimą susitarimą dėl Kosovo.
Jei A.Vučičius išdrįstų pripažinti Kosovą be Rusijos sutikimo, Kremlius galėtų lengvai sunaikinti jį kaip politiką.
Panašu, kad Serbijos prezidentas grįžo nusivylęs. Kremlius nenusiteikęs remti susitarimo, nes iš to nieko nelaimėtų – atvirkščiai, prarastų įtaką regione.
Rusijos nepageidaujami scenarijai
Šiuo metu Serbijai Rusija sąjungininkė yra dėl to, kad ši šalis gali garantuoti, jog Kosovas nebus priimtas į Jungtines Tautas (JT) ir kitas tarptautines organizacijas.
Bet kai tik Belgradas pripažins Kosovo nepriklausomybę, serbams Rusijos veto JT Saugumo Taryboje taps nebeįdomus ir nebereikalingas – dvišalius santykius palaikys tik dujos, nafta ir istoriniai ryšiai.
Nieko gal ir baisaus, bet tokie pat dalykai – tik geranoriškumo mažiau – Rusiją sieja ir su kitomis Rytų Europos šalimis, bet jos nelaikomos Maskvos sąjungininkėmis.
O kodėl Rusija turėtų padėti serbams išspręsti Kosovo dilemą? Kad Serbija galėtų įstoti į ES ir tapti klubo, taikančio sankcijas Rusijai, dalimi? Kad rusams, atvykstantiems į Serbiją, reikėtų vizų? Kad Belgradas, paspaustas ES, sutraukytų dvišalius susitarimus dėl prekybos?
Kad Serbija suaktyvintų bendradarbiavimą su NATO ir apskritai taptų Vakarų dalimi? Visi šie scenarijai Rusijoje nepageidaujami – Kremlius siekia ir sieks išlaikyti dabartinę kryptį, kuri reiškia atsisakymą pripažinti Kosovą.
Svertas konfrontacijoje su Vakarais
Tai ir svarbiausia – pašaliniam stebėtojui Rusijos vykdomas pastangų išspręsti Kosovo krizę sabotažas atrodo kaip visapusiška parama Serbijai.
Patikinimai, kad Rusija niekada nenusisuks nuo Serbijos, gins ją nuo Vakarų spaudimo ir darys viską dėl jos teritorinio vientisumo – visa tai atrodo kaip nepalaužiamo draugiškumo serbų atžvilgiu ženklai.
Tačiau iš tiesų Serbijos vyriausybė nepaliaudama suka galvą, kaip nusikratyti tokios rusiškos paramos – juk Belgradas neturi manevrų derybose dėl Kosovo pripažinimo laisvės.
Serbijos lyderiai žino negalintys atrodyti menkesni šalies patriotai nei Kremlius. Rusija irgi tai žino ir svaidosi viešais pareiškimais, kurie verčia Belgradą užimti labiausiai užsispyrėliškas pozicijas.
Oficialiai Maskva skelbia, kad pripažins bet kokį sprendimą dėl Kosovo, kuris tenkins ir Serbiją. Rusija priduria, kad sprendimas turi būti priimtas remiantis JT 1244-osios rezoliucijos pagrindu.
Pašaliniam stebėtojui Rusijos vykdomas pastangų išspręsti Kosovo krizę sabotažas atrodo kaip visapusiška parama Serbijai.
Bet rezoliucijoje net nekalbama apie nepriklausomą Kosovą – tik apie regiono autonomiją ir savivaldą Serbijos viduje.
Dokumentas buvo priimtas prieš 20 metų, bet šiandien visi supranta, kad Kosovo sugrąžinimas Serbijai niekam nebereikalingas – ypač patiems serbams.
Ši problema – regioninė, o Rusijai, vėlgi labiau rūpi konfrontacija su Vakarais plačiąja prasme. Maskva naudoja Kosovą kaip svarbų argumentą aiškinimuose, kad Vakarai nesugeba vienašališkai išspręsti konfliktų – net Europoje.
Kad ir kaip įspūdingai Belgrade buvo priimtas V.Putinas, sunku įsivaizduoti, ką A.Vučičius galėtų pasiūlyti Rusijos prezidentui ir įtikinti jį paremti pastangas išspręsti konfliktą dėl Kosovo.
Čia jau Vašingtonas, o ne A.Vučičius, turėtų pateikti pasiūlymą. Pačiam A.Vučičiui likę du nemalonūs pasirinkimai – politinė savižudybė ir beprasmis, bet gana patogus status quo, nežinant, kaip išsivaizduoti iš dusinančio artimiausios sąjungininkės glėbio.
-
Serbija žygiuoja į ES už jos pinigus, bet rengia paradus V.Putinui
-
Analitikas J.Bugajskis: „Įmanoma, kad Serbija Kosovo nepriklausomybę pripažins anksčiau nei Maskva“
-
Žiniasklaida: Serbijoje sulaikytas vyras, planavęs nužudyti Vladimirą Putiną
-
Vladimiras Putinas kaltina Vakarus Balkanų destabilizavimu
-
Narystės ES siekiančią Serbiją V.Putinas kalbina dėtis prie Eurazijos sąjungos
