Vykstant intensyviems debatams apie galimą karinę partnerystę su NATO, švedai susidūrė su klaidingos informacijos lavina socialiniuose tinkluose.
Kai kurie pasisakymai verčia smarkiai susirūpinti. Pavyzdžiui, teigiama, kad jei Švedija pasirašytų sutartį su NATO, jos teritorijoje slapta atsirastų branduoliniai ginklai.
Taip pat pranešama, kad NATO be švedų pritarimo turėtų teisę užpulti Rusiją iš Švedijos teritorijos. Kitur meluojama, kad NATO kariai turi neliečiamybę ir galėtų nebaudžiami prievartauti Švedijos moteris.
Nors visa tai yra netiesa, ši informacija pasiekė ir tradicines žiniasklaidos priemones.
Po šalį keliaujantis ir planuojamą partnerystę reklamuojantis gynybos ministras Peteris Hultqvistas buvo tiesiog užverstas klausimais apie melagingas istorijas.
Kaip dažniausiai tokiais atvejais nutinka, Švedijos pareigūnai nesugebėjo nustatyti tikslaus šios klaidingos informacijos šaltinio. Tačiau Amerikos ir Europos žvalgybos ekspertai pagrindine įtariamąja nurodo Rusiją.
Dezinformacijos skleidimas – ne naujiena
Trukdyti NATO plėtrai yra vienas pagrindinių Vladimiro Putino užsienio politikos tikslų – manoma, kad būtent dėl šios priežasties 2008 metais jis įsiveržė į Gruziją.
Atvirai konfrontuoti su NATO, ES ar JAV V.Putinui vis dar trukdo tiek karinės, tiek ekonominės galios stoka.
Kryme, Rytų Ukrainoje, o dabar ir Sirijoje V.Putinas didžiuojasi esą modernėjančia ir vis galingesne Rusijos kariuomene.
Tačiau atvirai konfrontuoti su NATO, Europos Sąjunga ar JAV V.Putinui vis dar trukdo tiek karinės, tiek ekonominės galios stoka.
Nenuostabu, kad buvo pasirinkta alternatyva: investuoti į „veponizuotos“ (angl. weaponized) informacijos programą. Jos tikslas – pasitelkiant įvairias priemones pasėti abejones tarpvalstybiniuose santykiuose ir skatinti nesantaiką valstybių vidaus politikoje.
Tokia strategija Rusijai ne naujiena – daug išteklių melagingų istorijų skleidimui buvo skiriama dar Šaltojo karo metu. Tuomet sovietai tai vadino „aktyviosiomis priemonėmis“ – apie jas kalbama ir dabar.
Pavyzdžiui, istorija, kad AIDS buvo CŽV projektas, atgarsių sulaukia iki šiol. Panašios priemonės taikomos ir dabar, tačiau tai atliekama didesniu mastu ir daug išmaniau.
Atsekti šaltinį sudėtinga
Sėkmingiausias dezinformacijos pavyzdys – 2014 metų pradžia, kai Rusija sugebėjo sukurti netikrumo jausmą dėl karių į Krymą įvedimo.
Tų pačių metų pavasarį Kremlius taip pat paskleidė galybę teorijų apie Ukrainos teritorijoje numušto Malaizijos „Boeing 777“ lėktuvo likimą.
Viena iš neįtikimiausių teorijų teigė, jog į lėktuvą nusitaikė Ukrainos kariai, manę, kad juo keliauja Rusijos prezidentas. Ši ir kitos istorijos bandė užglaistyti faktą, kad iš tiesų orlaivį pašovė prastai apmokyti sukilėliai, kurie naudojosi iš Rusijos gautomis raketomis.
Pati Maskva kaltinimus dezinformacijos skleidimu kategoriškai neigia ir laiko tai rusofobijos apraiškomis.
Nors temos gali skirtis, tikslas visąlaik tas pats: sukurti naratyvą, kurio esmė: „Pasitikėti negalima niekuo“.
Atsekti tikslius melagingos informacijos šaltinius sudėtinga, bet pastebimi tam tikri dėsningumai.
„Klaidinanti informacija atsiranda viename iš valstybinių ar privačių rusiškų portalų.
Tada ji tampa pagrindu kraštutines pažiūras deklaruojančių tinklalapių straipsniams. Šių svetainių skaitytojai dalinasi nuorodomis ir taip dezinformacija pasklinda“, – teigia Švedijos žurnalistas ir teisininkas Andersas Lindbergas.
Nors temos gali skirtis, tikslas visąlaik tas pats: sukurti siužetą, kurio esmė: „Pasitikėti negalima niekuo“.
Klaidinančios informacijos tiek daug, kad tiek NATO, tiek ES jau įsteigė specialias tarnybas, skirtas tokiai informacijai aptikti ir paneigti.
Rusijos taikinys – Europa
Informacijos „veponizacija“ yra labai svarbi Rusijos karinės doktrinos dalis.
„Nekarinių priemonių vaidmuo siekiant politinių ir strateginių tikslų išaugo, o daugeliu atveju jos tapo net efektyvesnės negu ginklai“, – dar 2013 metais rašė Rusijos generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas.
Pagrindinis Kremliaus dėmesys skiriamas Europai. Dėl augančio kraštutinės dešinės partijų populiarumo ir mažėjančios paramos ES auditorija dabar daug imlesnė konservatyviai, nacionalistinei ir autoritarinei retorikai.
Maskva ir pati prisideda prie šių procesų: pernai Europos Parlamentas apkaltino Rusiją radikalių Europos Sąjungos partijų finansavimu. 2014 metais Kremlius pratęsė 11,7 milijono JAV dolerių vertės paskolą kraštutinių dešiniųjų Nacionaliniam frontui Prancūzijoje.
Rusams labai gerai sekasi prisivilioti visus, kurie turi priekaištų liberaliai demokratijai. Pagrindinė Maskvos siunčiama žinutė – kad liberali demokratija yra korumpuota, chaotiška, o galiausiai ir nedemokratiška.
Kitas populiarus vaizdinys – tariamas ES šalių lyderių nesugebėjimą susitvarkyti su krizėms, ypač su pabėgėlių krize.
Vyksta informacinis karas
Vokietijoje itin susirūpinta, kai iš Rusijos kilusi 13-metė vokietė pranešė, kad ją neva išprievartavo imigrantai. Rusijos valstybinė televizija plačiai nušvietė šią istoriją – net kai Vokietijos policija išsiaiškino, kad ši istorija išgalvota.
Čekijoje straipsniai ES ir JAV vaizduojantys kaip blogio jėgas pasirodo daugiau nei 40-yje prorusiškų interneto svetainių.
Šią vasarą vykdyta apklausa rodo, kad 51 proc. čekų JAV vaidmenį Europoje vertino neigiamai, o teigiamą požiūrį į ES išreiškė tik 32 proc. apklaustųjų.
Rusai nori sudaryti įspūdį, kad Europos žemynas žlunga.
Tiesa, nors apklausos rezultatai signalizuoja, kad dezinformacija keičia viešąją nuomonę, ne visos Rusijos pastangos būna sėkmingos.
Pavyzdžiui, „Sputnik“ naujienų portalai skandinavų kalbomis nesulaukė didelio populiarumo ir buvo uždaryti nepraėjus nė metams.
Tiek „Sputnik“, tiek RT save laiko nepriklausomais, alternatyviais naujienų šaltiniais. Abu Vakarus vaizduoja kaip susiskaldžiusius, žiaurius, nestabilius ir užtvindytus pabėgėlių.
„Jie nori sudaryti įspūdį, kad Europos žemynas žlunga“, – teigė Švedijos gynybos ministras P.Hultqvistas.
Nesvarbu, kokia žinutė siunčiama – aišku, kad Rusija nori laimėti informacinį karą. Vienas populiariausių Rusijos televizijos žurnalistų ir „Sputnik” valdančios organizacijos vadovas Dmitrijus Kiseliovas mano, kad neutralios žiniasklaidos era baigėsi.
„Nukauti vieną kareivį dabar yra daug brangiau nei pasaulinių karų metais ar viduramžiais. Įtikinėjimo priemonės taip pat pabrango, tačiau jei sugebi žmogų palenkti į savo pusę, jo žudyti nebereikia“, – teigė D.Kiseliovas.
