„Praėjus daugiau nei aštuoniems mėnesiams po to, kai Chersoną užėmė rusų kariai, miestas yra sunkus ir niūrus. Viskas sustingę. Po 15 valandos gatvėse nėra žmonių. Ryte jie išeina nusipirkti maisto produktų, o paskui sėdi namuose.
Chersoną plėšia rusai. Viskas išvežama: paminklai Suvorovui, Ušakovui, Potiomkinui ir Margelovui nuimti nuo postamentų; baržos, gaisrinės mašinos, greitosios pagalbos automobiliai ir biuro kėdės. Įsilaužiama į butus. Išimti net miesto rotušės langai. Vyksta visiškas organizuotas miesto apiplėšimas. Automobiliais grobis vežamas prie Dniepro upės, o iš ten valtimis gabenamas į kairįjį krantą.
Aš pripratau taip gyventi. Jaučiuosi filosofiškai.
Po miestą važinėja automobilis su garsiakalbiu, raginantis gyventojus palikti miestą, o naktį siunčiamos SMS žinutės. Tačiau daugelis mano draugų, kaip ir aš, liko. Mes perkame maisto ir saugome vandenį. Netikime priverstine evakuacija. Sakoma, kad žmonės išvežami į atokius Rusijos regionus, bet tai tik gandai.
Chersone beveik nėra interneto. Ryšys dingo, net Rusijos televizijos kanalai nutraukė transliacijas. Todėl ir sklando tiek daug gandų. Girdime Ukrainos artilerijos dvikovą su Rusija ir laukiame paleidimo.
Aš pripratau taip gyventi. Jaučiuosi filosofiškai.
Tam tikra prasme gyvenimo sąlygos yra normalios. Yra vanduo ir elektra, veikia šildymas, išvežamos šiukšlės. Yra maisto, bet maisto kainos kasdien kyla. Kai kurios parduotuvės ir ligoninės uždarytos. Nors medicinos įranga išvežta, feisbuke perskaičiau, kad pirmojo miesto gimdymo namų gydytojai padeda gimti kūdikiams. Kažkur radę seną ginekologinę kėdę, įrankius ir vaistus, jie dirba. Per karą irgi gimsta vaikai. Chersone liko trys vaistinės. Likusios buvo evakuotos. Man vaistų nereikia. Sveikata nesiskundžiu.
Pastaruosius kelis mėnesius ruošiau maistą žiemai. Kartais susitinku kolegas darbe, pažįstamus. Jei yra internetas, konsultuoju darbuotojus. Kartais nuvažiuoju į sodybą. Skaitau – daugiausia grožinę literatūrą ir memuarus – ir tobulinu kulinarinius įgūdžius. Praėjusį ketvirtadienį sutikau kolegą ir nuvažiavau į maisto prekių parduotuvę. Kol gaminau maistą, kalbėjausi su giminaičiais. Vakare dvi ar tris valandas skaičiau. Praėjusią savaitę pagaminau 11 litrų sulčių iš vynuogių, kurias nuskyniau sodyboje. Tai užtruko daugiau nei šešias valandas. Okupuotame mieste dienos bėga lėtai ir monotoniškai. Reikia rasti kuo užsiimti.
Nesijaučiu saugus. Rusų kareiviai gali sustabdyti tave gatvėje ir sulaikyti. Jie gali įsibrauti į tavo butą, jį apieškoti ir viską paimti. Mano bute jau buvo atlikta krata, o mus sulaikė sodyboje, kuri yra netoli Antonivkos geležinkelio tilto. Jie manė, kad esame ginklų laikytojai. Jie mane sumušė ir įmetė į kalėjimą. Jie atėmė mano daiktus – kuprinę, palapinę, pinigus, telefoną ir nešiojamąjį kompiuterį, tačiau nieko įkaltinamo nerado ir po dienos mane paleido namų arešto sąlygomis.
Dabar mieste tvyro chaosas. Vėl važiuosiu į sodybą, kad padėčiau draugui persikelti į dešinįjį krantą. Visiems, gyvenantiems sodybose, liepta išsikraustyti iki savaitės pabaigos.
Tie, kurie norėjo ir galėjo išvykti iš Chersono, išvyko. Bet mes neturėjome humanitarinių koridorių ir organizuotos evakuacijos į Ukrainos teritoriją. Išvykti buvo arba labai brangu, arba reikėjo nuosavo automobilio. Tie, kurie negalėjo sau leisti išvykti, liko Chersone.
Nesijaučiu saugus. Rusų kareiviai gali sustabdyti tave gatvėje ir sulaikyti. Jie gali įsibrauti į tavo butą, jį apieškoti ir viską paimti.
Visi mano proukrainietiškai nusiteikę pažįstami ignoravo Rusijos „evakuaciją“, kuria daugiausia naudojosi kolaborantai ir jų šeimos nariai, ir tie, kuriuos gąsdino melagingi pareiškimai, kad Ukraina susprogdins Kachovkos hidroelektrinę ir užpuls Chersoną. Tai kelionė į nežinią.
Manau, kad „evakuacija“ – tai savanoriškas gyventojų trėmimas. Naudojamas šantažas ir žmonių bauginimas. Žmonės buvo gabenami valtimis per Dnieprą, o paskui vežami autobusais. Mes nežinome, kur tie žmonės yra. Sklando įvairūs gandai.
Aš nesislapstau. Gyvenu savo bute. Nesu vienas. Su manimi gyvena mano katinas Hanteris. Yra šeimos „Telegram“ pokalbis, kuriame kiekvieną rytą visi „prisiduoda“ – man rašo iš Kyjivo, Černivcių, Bukarešto. Jei yra ryšys, aš su jais pasikalbu.
Dalijamės, kaip visi laikosi.
Dabar Chersone liko nedaug civilių. Manau, kad nuo 25 iki 30 procentų. Gyvenu daugiaaukščiame name, kuriame yra 260 butų. Vakare šviečia ne daugiau kaip 20 langų. Prieš karą Chersone gyveno apie 350 000 žmonių.
Manau, kad netrukus bus išlaisvinta rytinė šalies dalis ir Ukraina laimės. Aš ruošiuosi kovoti. Sukaupiau maisto ir vandens atsargų, pasiruošiau dujų degiklį. Prisipirkau ir medžiotojų maisto atsargų. Labai sunku laukti, bet aš tikiu išlaisvinimu. Manau, kad tai įvyks šį mėnesį.
Kai okupacija baigsis, svajoju pamatyti visus savo giminaičius ir draugus ir grįžti į ramų gyvenimą. Noriu dirbti, ilsėtis, keliauti.
Gyvenimas smarkiai pasikeitė po Rusijos invazijos. Okupuoto Chersono žmonėms dabar svarbiausia – išgyventi. Galvoju apie tai, kas bus po karo.
Kai okupacija baigsis, svajoju pamatyti visus savo giminaičius ir draugus ir grįžti į ramų gyvenimą. Noriu dirbti, ilsėtis, keliauti. Tikėjimas netrukus įvyksiančiu miesto išlaisvinimu mane palaiko.
Norime sukurti šeimos žemės ūkio bendrovę ir su žmona būtinai keliausime į Šv. Jokūbo kelią. Galbūt prie mūsų prisijungs ir dar kas nors. Planavome tai padaryti dar 2020 metais. Bet įvyko pandemija, paskui karas. XXI amžiuje tai sugeba tik kraujo ištroškę laukiniai. Jiems ne vieta civilizuotame pasaulyje.“
