Teisybės dėlei, toli gražu nėra aišku, ar V.Putinas, kuris po dabartinės kadencijos prezidento poste toliau eiti šių pareigų po 2024 metų negali, apskritai nusiteikęs pasilikti pačioje valdžios vertikalės viršūnėje.
Vis dėlto akivaizdu, kad bent jau aplink prezidentą sujudimas tikrai jaučiamas – ką daryti? V.Putino režimo schemose pelningais ir įtakingais postais apsirūpinusi kleptokratinė nomenklatūra vis garsiau svarsto apie tai, kas laukia už horizonto – jau minėtų 2024-ųjų.
Pagalvės jau purtomos. Pavyzdžiui, Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius kalba apie iškalbingas kautynes Federalinės saugumo tarnybos (FSB) viduje – pastaraisiais mėnesiais sulaikyta keliolika banditizmą įvaldžiusių pareigūnų.
Vis dėlto garsiausiai šiuo metu kalbama apie galimas permainas Valstybės Dūmoje ir Rusijos Federacijos Konstitucijoje – pastaroji šalies istorijoje buvo keista tik kartą, kai prezidento kadencija buvo pailginta nuo 4 iki 6 metų.
Iki 2024 metų dar tikrai toli, o sprendimai Kremliuje paprastai priimami tik jau prispaudus laikui. Bet gali būti, kad V.Putinas, baigęs kadenciją, visai kaip 2008-aisiais, grįš į vyriausybę, o prezidento postas bus paverstas simboliniu.
V.Zorkino trigrašis
Svarstymai apie režimo planus įsibėgėjo praėjusiais metais, kai laikraštyje „Rossijskaja Gazeta“ buvo paskelbtas V.Zorkino komentaras.
Jis daugiau nei 4 tūkst. žodžių straipsnyje rašė apie Rusijos Konstitucijos trūkumus – balanso stabdžių ir atsvarų sistemoje stoką, šališkumą vykdomosios valdžios naudai, aiškumo dėl galių paskirstymo tarp prezidento ir vyriausybės nebuvimą.
Stebėtojai iškart sukluso: ką V.Zorkinas turįs omenyje? Juk ir pačiam V.Putinui, aišku, tylinčiam, iki šiol, regis, tiko sistema, kurioje visa pagrindinė valdžia sutelkta ne parlamente ir net ne vyriausybėje, o kone visagalėje prezidento administracijoje.
Vis dėlto tai ir yra esmė. Kadangi V.Putinas nuo 2024 metų būti prezidentu nebegalės (nebent išties riebiai ir galutinai nusispjautų į konstitucinės sąrangos fasadą), o išlaikyti valdžią ir galią tikriausiai norisi, tereikia pakeisti Konstituciją ir perkelti įtaką ten, kur baigęs kadenciją jis nuspręs atsidurti.
V.Putinas Rusiją beveik be pertraukų valdo jau nuo 1999 metų – ilgiau iš Maskvos savo laiku SSRS diktatoriaus kumščiu auklėjo tik Josifas Stalinas. Prie valdžios, žinoma, priprantama – ypač, jei valstybė savaip supranta demokratiją.
O pernai spalį, kai pasirodė minėtas V.Zorkino tekstas, nepriklausomas laikraščio „Novaja Gazeta“ skiltininkas Kirilas Martynovas įžvelgė pasiūlymų dėl konstitucinių pataisų pavojų – esą vis aktyviau žaidžiama su idėja sistemą sustatyti taip, kad V.Putino valdymo laikotarpis nenutrūktų.
V.Putinas Rusiją beveik be pertraukų valdo jau nuo 1999 metų – ilgiau iš Maskvos savo laiku SSRS diktatoriaus kumščiu auklėjo tik Josifas Stalinas.
„Kodėl jis būtent dabar pradėjo kalbėti apie pagrindinio įstatymo pakeitimo pliusus? Ar tikrai tik dėl to, kad Konstitucijai sueina 25 metai?“ – klausė K.Martynovas.
Paragino partiją „užsidaryti“
V.Zorkino komentaras pasirodė, buvo aptartas ir, rodos, primirštas – apžvalgininkams Rusijoje buvo ką veikti ir be diskusijų apie dar tolimą ateitį.
Tačiau praėjo devyni mėnesiai, ir užgimė naujų, kone identiškų svarstymų, puošiamų ir aktualiu kontekstu – per 13 pastarųjų metų žemiausiais V.Putino ir „Vieningosios Rusijos“ reitingais.
Kaip praėjusią savaitę parašė „Bloomberg“, Kremliaus koridoriuose pastaraisiais mėnesiais tikriausiai turėtų būti jaučiamas didelis galvos skausmas.
Juk tam, kad V.Putinas galėtų likti įtakingiausiu politiku Rusijoje po 2024 metų legaliai, tiesiog būtina, kad „Vieningoji Rusija“ Valstybės Dūmoje išlaikytų dviejų trečdalių daugumą. Tik taip būtų galima inicijuoti ir skelbti konstitucines pataisas.
Problema tokia, kad šiuo metu, iki rinkimų likus mažiau nei pusantrų metų, „Vieningosios Rusijos“ populiarumas ritasi nuo kalniuko ir tesiekia 32 proc. Valdančiosios partijos kandidatai netgi pralaimėjo kelis rinkimus regionuose.
Kremlių paprastai palaikantis dienraštis „Moskovskij komsomolec“ net paragino „nuodingą“ partiją užsidaryti.
Stebėtis galbūt ir nevertėtų – neseniai paskelbta, kad Rusijoje jau penktus metus iš eilės smuko algos, o apie demonstracijas pranešama ne tik Maskvoje, bet ir miestuose toli nuo gana progresyvios sostinės.
„Šiandien visų „Vieningosios Rusijos“ darbų ir iniciatyvų rezultatas vienas – protesto nuotaikų paūmėjimas šalyje. Regionuose žmonės vengia partijos kaip maro“, – neseniai parašė Kremlių paprastai palaikantis dienraštis „Moskovskij komsomolec“, net paraginęs „nuodingą“ partiją užsidaryti.
Ką daryti norint neprarasti dviejų trečdalių daugumos, o tuo pačiu – galimybės prireikus pakeisti Konstituciją? Anot „Bloomberg“ šaltinių Kremliuje, pakeisti rinkimų sistemą.
Į Valstybės Dūmą, kurioje yra 450 vietų, pusė deputatų šiuo metu išrenkami pagal partijų sąrašus. Kita pusė – vienmandatėse apygardose.
O pagal svarstomą scenarijų parlamentarai iš partijų sąrašų jau sudarytų tik 25 proc. visų deputatų. Kiti būtų renkami vienmandatėse apygardose, kur „Vieningosios Rusijos“ favoritai galėtų varžytis kaip formaliai nepriklausomi kandidatai – kad išvengtų prasto valdančiųjų įvaizdžio stigmos.
Tokie žaidimai „Vieningajai Rusijai“ jau padėjo 2016 metais. Partiją tada parėmė 54 proc. rinkėjų, bet trijų ketvirtadalių dauguma vis tiek buvo užsitikrinta, nes dalis kandidatų į rinkimus ėjo kaip nepriklausomi politikai.
Kremlius: idėja „verta aptarimo“
Pataisos jau galiotų per kitus parlamento rinkimus 2021-aisiais, o tai reiškia, kad V.Putinas visiškai kontroliuotų naująjį deputatų sambūrį dar likus trejiems metams iki jo kadencijos pabaigos.
Kas tada? Manevrų laisvė. 66-erių V.Putinas galėtų iš prezidento sosto persikraustyti į vyriausybę, kurios vadovui priėmus konstitucines pataisas jau būtų suteiktos didesnės galios. Premjeru jis galėtų dirbti kiek tik nori, o prezidentui liktų simbolinės funkcijos.
Parlamento kontrolės V.Putinui, jei jis nuspręs likti valdžioje, bet jau ne kaip prezidentas, neabejotinai reikės.
Aišku, dar tikrai neaišku, ar pačiam V.Putinui patiktų toks ėjimas. Galių perleidimas parlamentui kertasi su prezidentine sistema, kuri, kaip daug metų aiškino režimo ideologai, Rusijai labai tinka, sako Aleksejus Muchinas, Politinės informacijos centro Maskvoje vadovas.
Ir vis dėlto parlamento kontrolės V.Putinui, jei jis nuspręs likti valdžioje, bet jau ne kaip prezidentas, neabejotinai reikės.
Mat, tarkime, pastangos įtikinti Aliaksandrą Lukašenką galutinai įgyvendinti sąjunginės Rusijos ir Baltarusijos valstybės modelį ir paskirti V.Putiną naujojo darinio vadovu klimpsta – kalbama, kad Kremliuje abejojama, ar baltarusiai tokiam žingsniui nesipriešintų.
Nerealistišku vadinamas ir buvusio Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo, kuris pasitraukė, bet pasiliko atsakomybę už saugumo ir užsienio politiką, pavyzdys. Juk teoriškai naujasis Rusijos prezidentas vis tiek galėtų mesti iššūkį V.Putinui.
Netrukus pasirodė ir paties Valstybės Dūmos pirmininko, artimo V.Putino sąjungininko V.Volodino nuomonė.
„Vieningosios Rusijos“ atstovas leidinyje „Parlamentskaja Gazeta“ trečiadienį, visai kaip anksčiau V.Zorkinas, parašė, kad Rusijai reikia atstatyti balansą tarp leidžiamosios ir vykdomosios valdžių.
Anot V.Volodino, reiktų leisti Dūmos deputatams rinkti vyriausybės ministrus. Šiuo metu, parlamentas balsavimo pritaria skiriamam premjerui, kuris pats suburia kabinetą.
Žinoma, V.Volodinas labai atsargus, tad jo straipsnyje pažymima, kad siūlomi tik riboti pokyčiai, kurie esą nepakeistų galių balanso šalyje. Tačiau komentarai iš Kremliaus gana iškalbingi.
V.Putino atstovas Dmitrijus Peskovas 2018 metų kovą teigė, kad „nėra nė menkiausios priežasties manyti, kad Putinas ketina pakeisti Konstituciją pagal savo asmeninę politinę valią“.
Šiemet sausį Kremlius „neturėjo pozicijos“, bet štai trečiadienį D.Peskovas pareiškė, kad V.Volodino idėja verta aptarimo, nes ją pateikė vienas Rusijos valdžios lyderių.
Įsibėgėja nuožmi klanų kova
„Tai vienas svarstomų variantų, – 15min teigė garsus Rusijos ekspertas Markas Galeotti. – Nemanau, kad šiuo metu yra konkretus planas – svarstomos įvairios galimybės.“
Be to, kaip pabrėžė mokslininkas, V.Volodinas turi savo tikslų. Esą jis nori, kad parlamentas turėtų daugiau galios, o tokie straipsniai gali pritraukti Kremliaus palankumą.
„Juk šiaip nėra jokių įrodymų, kad Putinas pats jau yra nusprendęs, ką daryti 2024 metais – susirasti įpėdinį, pakeisti Konstituciją ir t.t.
Daugelį įvairių scenarijų į viešumą išmeta kiti, tikėdamiesi, kad prezidentui kuris nors planas patiks“, – pridūrė M.Galeotti.
Savo ruožtu M.Laurinavičius 15min dar praėjusiais metais sakė, kad prognozuoti Kremliaus veiksmus kol kas yra bergždžias reikalas.
„Manau, kad Rusijos režimas ir pats nežino nei to, kas bus, nei to, kaip bus. Tokie dalykai Rusijoje daromi paskutiniais mėnesiais, o dabar iki 2024-ųjų dar liko šešeri metai“, – tada kalbėjo analitikas.
M.Galeotti: „Daugelį įvairių scenarijų į viešumą išmeta kiti, tikėdamiesi, kad prezidentui kuris nors planas patiks.“
Dabar jo nuomonė panaši: „Niekas ten nenuspręsta ir niekas nežino, kaip bus. Labai daug kas – nebūtinai vien tik Volodinas – tikrina įvairias idėjas, o tuo pačiu kovoja dėl savo pačių įtakos. Tiesa, taip buvo ir yra visada.“
M.Laurinavičius priduria manantis, kad ir ši idėja dėl konstitucinių pataisų – „nebūtinai vien Volodino“, kurio įtaka esą dabar mažesnė nei anksčiau.
„Idėjas tikrina ir dėl įtakos kaunasi klanai. Viena kovos dalis išsilieja FSB pareigūnų areštais ir sunkiai įsivaizduojamų sumų radimu pas juos, kita – tokių idėjų kūrimu ir tikrinimu, trečia – galbūt dar kuo nors.
Man atrodo, kad būtent FSB viduje dabar vykstanti mirtina kova šiuo metu svarbesnė ir 2024-ųjų klausimui gali turėti daugiu įtakos“, – svarstė M.Laurinavičius, visgi pabrėžiantis, kad daryti „bet kokias išvadas dėl 2024 metų dar gerokai per anksti“.
Maskva šią liepą iš tiesų kunkuliuoja nuo pranešimų apie didžiulio masto korupciją FSB.
Dar balandį buvo suimti trys FSB „K“ departamento, tiriančio ekonominius nusikaltimus, pareigūnai, dabar pranešta ir apie keturių FSB agentų iš šios tarnybos specialiųjų pajėgų grupių „Alfa“ bei „Vympel“ areštą.
Remiantis vietos žiniasklaida, sąraše – jau 15 įtariamųjų, nors pati FSB yra patvirtinusi vos du areštus. Ir greičiausiai tokie įvykiai nėra stropių tyrėjų darbo vaisiai.
Maskvoje vieša paslaptis, kad tarpusavyje nuolat konkuruoja trys FSB grupuotės. Turtingiausią esą remia „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas, antrąją, kuri irgi nesiskundžia lėšų trūkumu, palaiko dar vienas ilgametis V.Putino patikėtinis Sergejus Čemezovas.
Trečioji pinigų daug neturi, bet yra užmezgusi tvirtą slaptų agentų tinklą ir džiaugiasi Užsienio žvalgybos tarnybos vadovo Sergejaus Naryškino užnugariu. Manoma, kad areštai susiję būtent su šių grupių kova dėl įtakos.
