Iš Sirijos kilęs amerikietis ortopedijos chirurgas namuose Mičigano valstijoje apsipirkinėjo kartu su savo vaiku. Staiga telefone išgirdo pranešimą apie gautą žinutę „WhatsApp“ programėlėje, kuria galima susirašinėti slapta: paaugliui peršauta koja, ir kulka perskrodė jo blauzdikaulį. Suskaldytas kaulas jo odą perdūrė kaip žeberklas. Nors tądien chirurgui buvo laisvadienis, žinios negalėjo ignoruoti – jis yra sudėtingų kaulų operacijų ekspertas, čia buvo jo sritis.
Suprasti akimirksniu
- Madajos miestas laikomas Sirijos režimo pajėgų apsuptyje daugiau nei metus
- 40 tūkst. gyventojų mieste vieninteliai su medicina susiję žmonės – veterinaras ir pirmakursis odontologijos studentas
- Gydytojai iš JAV per „WhatsApp“ programėlę jiems padeda 24 valandas per parą
- Iššūkis milžiniškas – Madajoje trūksta įrangos, vaistų, o miesto gydytojams – medicinos žinių
Tačiau šis atvejis nebuvo įprastas. Sužeistasis medikų pagalbos laukė daugiau nei už 9,5 tūkst. kilometrų laikinoje medicinos klinikoje Madajoje – Sirijos mieste, maždaug už 45 km nuo Damasko. Nuo klinikos iki Damasko ligoninės – vos 45 minutės kelio, bet šis atstumas – tarsi į kitą pasaulio galą. Madają kontroliuoja sukilėliai – islamistų grupė „Ahrar al Sham“. Miestą nuo praėjusių metų liepos apsuptyje laiko „Hezbollah“, kuri kaunasi Sirijos režimo pusėje. „Hezbollah“ nieko neišleidžia iš miesto. Vietiniai sako, kad vienas jų kovotojas ir pašovė paauglį.
Tądien Madajos klinikoje, kaip ir beveik visada, budėjo tik dviese: 25-erių vyras, kuris buvo odontologijos pirmakursis, kai 2011 m. Sirijoje prasidėjo pilietinis karas, ir į penktą dešimtį įžengęs veterinaras. Peršauto paauglio koja pradėjo gangrenuoti, ir odontologijos studentas žinutėmis chirurgo Mičigane klausinėjo, ką jam daryti. Chirurgas jam nedelsdamas paskambino ir instruktavo, kokių veiksmų imtis: iškart suleisti antibiotikų, išplauti žaizdą, nuimti kiek galima daugiau nebegyvo audinio ir sutvirtinti koją.
„Bet kurį kitą skambutį būčiau ignoravęs“, – „The Atlantic“ rugpjūčio pradžioje prisipažino chirurgas. Bet jis žinojo, kad odontologijos studentas neturėjo, kur daugiau kreiptis. Jis yra vienintelis ortopedijos chirurgas „Madajos medicinos konsultantų“ grupėje, kurią sudaro daugiau kaip du tuzinai gydytojų (dauguma jų kilę iš Sirijos), besispecializuojantys pediatrijoje, akušerijoje ir pulmonologijoje (plaučių ir kvėpavimo ligos).
Virtualiai jie susitinka „WhatsApp“ pokalbių kambaryje, kuriame visą parą padedama Madajos klinikai. Daugelis „The Atlantic“ kalbintų medikų prašė neatskleisti jų tapatybės, nes bijo taip galintis sukelti grėsmę Sirijoje esantiems giminaičiams.
Sirijoje daugiau nei pusė milijonų žmonių gyvena apsuptyje. Didžiąją daugumą laiko apsupę režimo kariai, ir civilių išgyvenimas priklauso nuo gydytojų, slaugų ir medicinos studentų, kurie taip pat yra įstrigę tame pačiame apsuptame mieste – pagalbos iš kitur dažniausiai nėra kaip gauti.
Tokiose klinikose kaip Madajoje medicininė patirtis yra retas dalykas, ir nuotolinė pagalba dažnai yra vienintelis būdas, kaip padėti sunkiems ligoniams.
„Hezbollah“ daugiau nei metus besitęsiančią Madajos blokadą užtikrina tankiai išdėliotais patikros punktais ir minų laukais. Taip jie nuo šalies ir nuo viso pasaulio laiko atskirtus apie 40 tūkst. civilių. Miesto nuo gegužės mėnesio nepasiekė nė viena humanitarinė siunta. Iš miesto išleidžiami tik labai sunkiai sužeistieji ar sergantys. Bet tai reikalauja sudėtingų derybų su sukilėliais kitose Sirijos dalyse, būna vykdomi apsikeitimai žmonėmis.
Tokios sąlygos – sunki našta dviem likusiems kasdien ilgas pamainas dirbantiems medicinos darbuotojams. Nė vienas jų nebuvo nė kojos kaip medikas įkėlęs į ligoninę.
Tokios sąlygos – sunki našta dviem likusiems kasdien ilgas pamainas dirbantiems medicinos darbuotojams. Nė vienas jų nebuvo nė kojos kaip medikas įkėlęs į ligoninę. Daugiausia žinių turėjęs medicinos darbuotojas – slaugas anesteziologas praėjusių metų pavasarį sugebėjo pasprukti iš miesto – kai susilaukė grasinimų mirtimi.
Bet net ir apsuptis negali nutraukti interneto ryšio, kurį užtikrina visai netoli Madajos esantys mobiliojo ryšio bokštai. Vasario mėnesį pulmonologas iš Indianos valstijos, kuris yra užaugęs Madajoje, sugalvojo, kad pasinaudojant wi-fi ryšiu galima padėti apsuptiems žmonėms. Per 2016 metų žiemą Madajos maisto prekių parduotuvės buvo ištuštintos. Dešimtys žmonių mirė iš bado, o miesto klinika buvo perpildyta nusilpusiais iš bado. Augant žuvusiųjų skaičiui, pulmonologas desperatiškai mėgino padėti Madajos klinikai.
„Tai buvo vienintelis mano sugalvotas būdas, kaip padėti“, – sakė medikas. Sirijos–Amerikos medicinos draugija panašiai padeda ir kitose Sirijos dalyse, bet Madaja yra vienintelis apsuptas miestas, kuriame nėra nė vieno profesionalaus gydytojo. Kai anesteziologas pabėgo iš miesto, jis suprato, kad klinikai reikės daugiau pagalbos, nei jis vienas galėtų suteikti.
Gydytojas savo „Facebook“ paskyroje paskelbė SOS žinutę, prašydamas atsiliepti arabiškai kalbančius gydytojus ir prisijungti prie „WhatsApp“ pokalbių kambario, kuris ir tapo „Madajos medicinos konsultantai“. Per 24 valandas daugiau nei du tuzinai medikų prisijungė prie pagalbos šauksmo.
Odontologijos studentas prisiminė, kaip pirmą kartą medikai per „WhatsApp“ padėjo jam diagnozuoti ligą. Kitą dieną po to, kai pulmonologas jį pristatė grupei, į kliniką buvo atvežtas vaikas. Jo kūnas buvo ištinęs ir persikreipęs – tai liga, kylanti dėl didelio baltymų trūkumo. Pirmą kartą ji nustatyta per badą Vakarų Afrikoje 1935 m. Kad išgelbėtų vaiką Sirijoje, pediatras Čikagoje padėjo sugalvoti receptą iš daržovių baltymų, kuri palaipsniui padės vaikui.
Karas Madajos darbuotojus privertė daryti medicinos procedūras, kurių atlikti jie toli gražu nebuvo išmokę – gydė begales pacientų su šautinėmis žaizdomis, darė amputacijas, Cezario pjūvius, diagnozavo ligas nuo meningito iki vėžio.
„Mes buvome tokie dėkingi, kad šie gydytojai iš taip toli aukoja savo laiką tam, kad padėtų mums“, – sakė studentas.
Jau penkerius metus trunkantis pilietinis karas Madajos klinikos darbuotojus privertė daryti medicinos procedūras, kurių atlikti jie toli gražu nebuvo išmokę. Jie gydė begales pacientų su šautinėmis žaizdomis, darė amputacijas, Cezario pjūvius, diagnozavo ligas nuo meningito iki vėžio. „Mokiausi dirbdamas, – žurnalistui per „WhatsApp“ programėlę sakė studentas. – Dievui leidus aš kiek galiu padedu kuo daugiau žmonių.“
Tačiau net ir jų pastangoms yra ribos. Kasdien viena padedančių medikų grupės narė, Virdžinijos valstijoje gyvenanti vidaus ligų gydytoja, nuolat tikrina „WhatsApp“ – ir kai 4 ryto atsikelia pamaitinti savo naujagimės, ir per pietų pertrauką klinikoje. Ji jau kelias savaites mėgina padėti diagnozuoti ligą moteriai Madajoje. Sirė staiga neteko regėjimo, patiria haliucinacijas. Jeigu tokia pacientė įžengtų į kliniką pas ją, vidaus ligų gydytoja nedelsiant nurodytų atlikti magnetinio rezonanso tyrimą. Bet tokios galimybės Madajoje nėra, tad ji ir dar trys medikai mėgina nustatyti moters diagnozę empiriškai – išbandydami skirtingus medikamentus, kurių turima Madajos klinikoje, ir žiūrėdami, kurie padės.
Liepos mėnesį ji dviems Madajos klinikos darbuotojams padėjo atlikti Cezario pjūvį dvynių besilaukiančiai moteriai. Veterinaras nebijojo daryti šios operacijos, bet jis nežinojo, kaip padėti po dviejų kūdikių pagimdymo daug kraujo neteksiančiai moteriai. Vidaus ligų gydytoja nurodė, kad moteriai reikės kraujo perpylimo. Ji patarė odontologijos studentui kas 30 minučių moteriai perpilti tikslų kiekį kraujo. Pusvalandžio pertrauka yra būtina – per tą laiką reikia stebėti, ar motinai neatsiranda alerginės reakcijos į kraują.
Pagalba vyko padrikomis ir su klaidomis paskubomis rašomomis žinutėmis. Nors Madajos gydytojai kartais gali atsiųsti procedūrų nuotraukų ar vaizdo įrašų, internetas ten nėra geras – tiesiogiai transliuoti vaizdo neįmanoma, o ir skambučius galima priimti tik kartais.
Pacientams nėra kur eiti. Arba į kliniką, arba niekur.
Galų gale Cezario pjūvis pasisekė, naujagimiai ir motina sveiki išleisti namo. Bet jokia ekstremaliomis sąlygomis įgyta patirtis ir nuotolinė pagalba negali pakeisti formalaus mokymo. „Kartais, kai kalbu su jais, atrodo, kad kalbu su pirmakursiais medicinos studentais, – sakė vidaus ligų gydytoja. – Niekada nežinai, ką jie jau žino, o kas jiems bus nauja.“
Gydytoja Silvia Dallatomasina iš organizacijos „Gydytojai be sienų“ sakė, kad beveik visoje šalyje medicinos darbuotojai yra arba labai jauni, arba nepatyrę. Situacija ypač bloga Madajoje. „Nėra jokios antros klinikos, kuri galėtų padėti. Negali iš gretimos bendruomenės pasikviesti gydytojo, – sakė Valerie Szybala iš Sirijos Instituto, pelno nesiekiančios organizacijos, stebinčios apsiaustyje gyvenančias bendruomenes. – Pacientams nėra kur eiti. Arba į kliniką, arba niekur.“
Kartais pokalbių kambarys tikrai primena klasę. Kasdien joje po kelias valandas gydytojai aiškina Madajos praktikams apie skirtingus antibiotikus, arba apie tai, kaip analizuoti paciento šlapimą arba kaip atlikti operacijas be visų turimų reikmenų. Pavyzdžiui, ortopedijos chirurgas odontologijos studentą išmokė, kaip atlikti nedidelę rankos operaciją be nuskausminamųjų vaistų – užspaudžiant nervą rankoje ir laikinai apmarinant sužeistą pirštą. „Mes tampame vis profesionalesni, tikslesni, – sako studentas. – Išmokstame tokių dalykų, kurių niekada gyvenime tikriausiai nebūtume žinoję.“
„Dėkojame Dievui už šią grupę, – „The Atlantic“ sakė veterinaras po eilinės ilgos darbo dienos klinikoje. – Be jų mes turėtume daugiau klausimų nei atsakymų.“
Jeigu išgelbstime vieną gyvybę, tai tas pats, kas išgelbėtume visą žmoniją.
Daugeliui gydytojų šioje grupėje ši skaitmeninė jungtis su Madaja tapo gyvenimo dalimi, be kurios neįsivaizduoja nė dienos. Pulmonologas sako be perstojo tikrinantis programėlę – net ir vairuodamas. Nori būti tikras, kad kas nors visuomet atsakys į iškilusius klausimus Madajos klinikoje. „Negaliu atsiriboti, – sakė jis. – Mano siela yra pririšta ten.“
Ortopedijos chirurgas prisipažino, kad ilgą laiką negalėjo net žiūrėti reportažų apie karą Sirijoje – jį dusindavo bejėgiškumas. Nuo pat karo pradžios jis palaiko kontaktą su savo giminaičiais Alepe. Kai jo pusbroliai ir pusseserės kalbėdavo apie košmarus karo zonoje, jis sako galėjęs kartoti tik „Užjaučiu, užjaučiu“, jausti kaltę ir jaustis „paskutiniu šikniumi“. Nors jis neturi jokių asmeninių ryšių su Madaja, nuotolinė pagalba jos gyventojams jam padeda jausti solidarumą su tais, kurie kenčia Sirijoje, ir žinoti, kad jis bent kažkiek jiems padeda.
Vidaus ligų gydytoja gimė ir užaugo Damaske, bet į savo gimtąją Siriją negali grįžti ir pamatyti savo tėvų jau penkerius metus. „WhatsApp“ grupė, moters teigimu, jai suteikia portalą į gimtinę, retą galimybę padėti kenčiantiems. Ji brangina prisiminimus apie Madają – vaikystėje ji kartu su šeima ten vykdavo iš Damasko pirkti retų vaisių, kurie per sieną su Libija į Siriją būdavo atgabenami slapta.
Nuotolinės medicinos, žinoma, nepakaks, kad Madajos gyventojai išgyventų. Kai kurie pokalbiai su Madaja taip ir liūdnai nutrūksta suvokus, kad miesto veterinaras ir odontologijos studentas neturi reikiamų vaistų ar įrangos, arba kad jie negali atlikti būtinų operacijų – pavyzdžiui, operuoti smegenų. Tą suvokę gydytojai pažada tiesiog melstis už ligonį, ir pokalbių kambaryje stoja tyla.
Paklaustas, ar šios aklavietės neatgraso jų nuo pagalbos, pulmonologas perfrazavo Koraną: „Jeigu išgelbstime vieną gyvybę, tai tas pats, kas išgelbėtume visą žmoniją.“