Visi visada prisimena žudikus. Kodėl Rusijos gyventojai vėl pamilo Staliną?

Pastaraisiais metais Rusijos gyventojų požiūris į Josifo Stalino asmenybę smarkiai pakito. Sociologinių apklausų duomenys rodo, kad stalininio režimo nusikaltimai, panašu, vis labiau užmirštami, tačiau pačiam J.Stalinui užmarštis negresia. Vis daugiau Rusijos gyventojų jį įvardija kaip „efektyvų vadybininką“ ir tvirtą vadovą, kuris galėtų akimirksniu išspręsti Rusijos problemas. Lenta.ru aiškinasi, kodėl taip atsitiko.
Josifo Stalino nusikaltimų stengiamasi neprisiminti.
Josifo Stalino nusikaltimų stengiamasi neprisiminti. / „Sputnik“/„Scanpix“ nuotr.

Paminklų J.Stalinui statymas ir memorialinių lentų atidenginėjimas Rusijoje įgauna jau epidemijos mastą. Ir šis procesas vyksta „iš apačios“, be nurodymų „iš viršaus“. Įvairiausių Rusijos Federacijos komunistų partijos (RFKP) organizacijų aktyvistai be jokių suderinimų su valdžia stato memorialus „tautų vadui“ Rusijos miestų gatvėse. Kai kuriuos miestų administracijos demontuoja, kiti taip ir lieka stovėti.

Tų, kurie nenori matyti įvairių ženklų, primenančių apie „tautų vado“ nesėkmes ir nusikaltimus, dar daugiau – 65 proc.

Sociologinių apklausų duomenimis, daugelis Rusijos piliečių ne tik nėra prieš paminklus J.Stalinui, bet ir atvirai palaiko tokias iniciatyvas. Liepą surengtos apklausos duomenys rodo, kad 62 proc. respondentų sutinka, jog paminklinės lentos, citatos, biustai ir paveikslai, šlovinantys J.Stalino pasiekimus, turi būti demonstruojami viešose vietose. Tų, kurie nenori matyti įvairių ženklų, primenančių apie „tautų vado“ nesėkmes ir nusikaltimus, dar daugiau – 65 proc.

Didžioji dalis apklausos dalyvių savo norą matyti memorialus J.Stalino garbei paaiškino tuo, kad „tai yra mūsų istorijos dalis ir mūsų vaikai turi apie ją žinoti.“

Bene pats skandalingiausias incidentas, susijęs su paminklu J.Stalinui, įvyko 2016 metais Surgute. Visuomeniniai aktyvistai iš organizacijos „Rusiška dvasia“ nusprendė pastatyti diktatoriaus biustą miesto šlovės memoriale prie amžinosios ugnies.

vk.com/bust_stalinu nuotr./Josifo Stalino biustas Surgute
vk.com/bust_stalinu nuotr./Josifo Stalino biustas Surgute

„Pinigus rinkome internete, sutelktinio finansavimo būdu – taip paprasčiau, nei ieškoti rėmėjų su ištiesta ranka. Mes stebėtinai greitai surinkome būtiną sumą – 270 tūkst. rublių (3 760 eurų)“, – sakė „Rusiškos dvasios“ skyriaus Chantų-Mansių autonominėje apygardoje pirmininkas Denisas Chanžinas. Biustas buvo pagamintas Šiaurės Osetijoje.

Greitai į šią organizaciją ėmė rašyti ir skambinti aktyvistai iš visos Rusijos, norėdami perimti patirtį. „Mes net parengėme instrukciją ir ėmėme ja dalytis, kaip efektyviai ir greitai galima viską padaryti“, – pasididžiuodamas pareiškė D.Chanžinas. Kai biustas buvo atgabentas į Surgutą, „Rusiškos dvasios“ nariai per mėnesį pastatė postamentą ir ant jo viršaus užkėlė paminklą.

Derybos su miesto valdžia dėl vietos biustui buvo inicijuotos dar renkant pinigus, tačiau susitarti nepavyko. „Jie mus ignoravo, tad mes nusprendėme pastatyti biustą, o po to pažiūrėti, kas iš to išeis“, – sakė D.Chanžinas. Galiausiai miesto administracijos atstovai susisiekė su aktyvistais ir paaiškino, kad jie nėra nusistatę prieš monumentą, jiems tik netinka vieta, kurioje jis buvo pastatytas.

Kam to reikia?

Rusijos žiniasklaida rašė, kad J.Stalino biustas Surgute buvo pastatytas netoli paminklo stalininių represijų aukoms, tačiau D.Chanžinas tai neigia. „Paminklo politinių represijų aukoms ten nebuvo, – tvirtina jis. – Mes šią vietą krantinėje pasirinkome dėl to, kad iš jos žmonės vykdavo į frontą kovoti už tėvynę, už Staliną Didžiojo tėvynės karo metu. Krantinėje, kažkur šone, kelerius metus buvo lentelė su užrašu „Čia bus pastatytas paminklas politinių represijų aukoms“, bet jos niekas nepastebėdavo. Mes net nežinojome, kad ji yra.“

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Paminklas Josifui Stalinui
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Paminklas Josifui Stalinui

„Ir tada jie pradeda klykauti“, – piktinasi D.Chanžinas. Kas tiek „jie“? Tai „liberalai, kurie prieš Staliną“, ir jų daug, nes Surgutas „liberalus miestas“, aiškina „Rusiškos dvasios“ skyriaus pirmininkas. Tokie žmonės, pasak D.Chanžino, skambino į miesto administraciją ir spaudė valdininkus, taškė dažais paminklą. Galiausiai biustas buvo demontuotas, nors, kaip tvirtina aktyvistas, pagal „Rusiškos dvasios“ surengtą apklausą, paminklo pastatymą palaikė 70 proc. Surguto gyventojų.

Dabar organizacija derasi su administracija dėl biusto atstatymo, tačiau derybos klimpsta. Vieni administracijos veikėjai neprieštarauja biusto pastatymui, o kiti, tarp jų ir miesto meras, griežtai prieš paminklą J.Stalinui. Paminklo likimą nuspręs visuomeninė taryba, specialiai suburta šios problemos sprendimui rasti.

Kam iš viso reikalingas toks memorialas? D.Chanžino nuomone, žmonės paprastai nesidomi istorija, „o čia pradeda galvoti, kas tai, kam pastatytas paminklas, pradeda ieškoti informacijos internete“. „Eina tėtis su vaiku ir sako „štai Stalinas“, pradeda pasakoti apie jį“, – aiškina aktyvistas.

amic.ru iliustr./Bažnytinis kalendorius su Josifo Stalino atvaizdu.
amic.ru iliustr./Bažnytinis kalendorius su Josifo Stalino atvaizdu.

J.Stalino asmenybės nevienareikšmiškumas D.Chanžino nebaugina. Pasak jo, jis tiki „močiučių ir senelių“, gyvenusių tuo metu ir teigiamai atsiliepiančių apie J.Staliną, pasakojimais. Jis sutinka, kad J.Stalinas padarė klaidų, bet kalba, kad jei tuo metu valdžioje būtų buvęs ne jis, o „koks nors Nikolajus II arba Gorbačiovas, mazgotės, tai mus būtų sutraiškę per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo“.

„Nugalėjome Antrajame pasauliniame kare, reikėjo per trumpiausią laiką atstatyti SSRS, nes atsirado naujų grėsmių, JAV jau norėjo užpulti, šalis nusilpusi, imk plikomis rankomis, – dėsto D.Chanžinas. – Be to, jie turėjo branduolinį ginklą. Vadas pavedė Berijai sukurti atominę bombą, ir viskas buvo atlikta per trumpą laiką. Niekas neužpuolė, mes dabar gyvename tik Stalino dėka.“

Visų nuopelnų neišvardinsi

Už ką gi šiuolaikiniai Rusijos gyventojai myli J.Staliną? Lenta.ru pakalbino teminių J.Stalinui skirtų puslapių autorius socialiniame tinkle „VKontakte“.

Jurijui Amelinui J.Stalinas – tai galinga, nepriklausoma ekonomika, atlyginimų augimas, kainų mažėjimas, rinkimų paslapties užtikrinimas, stabilus rublis, per 140 tūkst. kolektyvinių įmonių šalyje, meno klestėjimo periodas, galingas mokslas, gyventojų skaičiaus augimas, veiksmingi įstatymai, dėl kurių vagys sėdėjo kalėjimuose, profesionali diplomatija, „iki kurios mums šiandien kaip iki Mėnulio“.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Josifas Stalinas
AFP/„Scanpix“ nuotr./Josifas Stalinas

Andrejus Kovalcevas įsitikinęs, kad J.Stalino reikia Rusijai. Savo prosenelio, apdovanoto Šlovės ordinu ir penkis kartus sužeisto per karą, A.Kovalcevas prieš mirtį paklausė: „Ar Stalinas tironas?“. Šis atsakė, kad vadas buvo vertas generalisimo laipsnio. „Savo proseneliu didvyriu ir Rusijos patriotu aš tikiu visu 100 procentų!“ – sako A.Kovalcevas.

Andrejus Nazarenka žodžiais tapo genijaus portretą, vadindamas J.Staliną „unikalia asmenybe“. „Jis daug skaitydavo, turėjo gerą atmintį, gyveno asketiškai, buvo geras oratorius, vadovas ir strategas, sustygavo SSRS ekonomiką“, – tvirtina jis. Nuskamba dažnai girdima frazė: „Visų nuopelnų nė neišvardysi!“. Taip, jis pripažįsta, kad J.Stalino valdymo metu buvo šaudomi nekalti žmonės, bet akcentuoja, kad „karti visus šunis ant vieno žmogaus“ negalima – juk vietose siautėjo NKVD, o visas vado klaidas „su kaupu nusveria jo pasiekimai“.

„Aš teigiamai vertinu Stalino asmenybę, kai susimąstau, kodėl jis pasielgė vienaip ar kitaip, kokia buvo tuo metu situacija, kokios tų poelgių prielaidos. Vaizdžiai kalbant, aš mėginu įsivaizduoti save jo vietoje ir klausiu: o kaip būčiau pasielgęs aš pats?“ – mąsto Aleksandras Filimonenka. J.Stalino asmenybės prieštaringumas, jo manymu, egzistuoja tik tų, kurie „jo nepažįsta“ galvose. A.Filimonenkos nuomone, dėl to kalti „kiti žmonės“, neva įdėję šią informaciją į Rusijos gyventojų galvas.

„Scanpix“ nuotr./Nemaža dalis rusų idealizuoja Josifą Staliną ir jo režimą.
„Scanpix“ nuotr./Nemaža dalis rusų idealizuoja Josifą Staliną ir jo režimą.

Kaip susitarę, visi stalinistai, su kuriais bendravo lenta.ru, kalba apie tai, kad eidami pro J.Stalino paminklą savo mieste (jeigu toks bus pastatytas), jaus pasididžiavimą, bus įkvėpti naujiems darbams ir tiesiog džiaugsis. Nemažai iš jų yra ir už tai, kad Volgogradas vėl būtų pervadintas į Stalingradą.

Liaudies priešų priešas

Lenta.ru paprašė psichiatrą Viačeslavą Tarasovą, tyrinėjantį masinės sąmonės problemas, pakomentuoti pastarųjų sociologinių apklausų rezultatus ir faktą, kad Rusijos gyventojai vis labiau reiškia meilę J.Stalinui:

Visa tai – gyventojų reakcija į vietos valdžios valios trūkumą. Vietinė valdžia labai inertiška ir bevalė, o taip pat ir vagianti bei nesąžininga. Dėl to kyla socialinio protesto nuotaikos. Socialinio, turtinio ir psichoemocinio teisingumo trūkumas lemia tai, kad žmonės ilgisi stiprios valdžios rankos, kuri sutvarkytų šią betvarkę.

Kadangi istorijoje buvo žmogus, su kurio vardu visa tai siejama, Rusijos gyventojų žvilgsnis krypsta į jį. Mažai kas susimąsto, kiek vitrininis ar kinematografinis J.Stalino portretas atitinka realybę. Mes tikime ne žmogumi, o dirbtinai sukurtu jo įvaizdžiu. Dėl to ir stebimas toks didelis žmonių, norinčių savo miestuose pastatyti paminklus J.Stalinui, procentas. Tai didelį nerimą keliantis signalas ir mums visiems derėtų apie tai pamąstyti. Visų pirma tai reiškia stiprios valdžios, stiprios rankos poreikį. Kaip toli mus tai nuves – parodys laikas.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Stalinistė
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Stalinistė

65 proc. apklaustųjų taip pat nenori matyti jokių paminklinių ženklų, pasakojančių apie stalininio režimo klaidas ir nusikaltimus. Dėl to šį žmogų norima padaryti švaresnį ir šviesesnį. Stipriam ir valingam lyderiui pasirengę atleisti bet ką. Čia suveikia principas „tikslas pateisina priemones“, J.Stalino laikais transformavęsis į frazę „mišką kerta – skiedros lekia“. Jei viskas taip tęsis, galime sulaukti momento, kai ateis žmogus ir pasakys: „Aš išvaduoju jus nuo sąžinės chimeros, darykite viską nacijos labui.“ Visa tai istorijoje jau buvo, o kokios to pasekmės – puikiai žinoma.

Nors daugelis, teigiamai įvertinusių paminklų J.Stalinui statymą, kalbėjo, jog tai reikalinga tam, kad „jis yra mūsų istorijos dalis ir apie tai turi žinoti vaikai“, tikrus motyvus žmonės dažnai slepia. Negali juk žmogus sakyti: „Man viskas taip įkyrėjo, kad aš noriu stiprios valdžios, kuri pakartų ir sušaudytų visus grobstytojus, o tada aš garbinsiu vieną asmenį ir tapsiu laimingas.“ Tad jis kalba apie kažkokius to veikėjo nuopelnus, svarbius istorinius momentus ir pan.

Jei viskas taip tęsis, galime sulaukti momento, kai ateis žmogus ir pasakys: „Aš išvaduoju jus nuo sąžinės chimeros, darykite viską nacijos labui.“ Visa tai istorijoje jau buvo, o kokios to pasekmės – puikiai žinoma.

Iki tokios situacijos mes ėjome palaipsniui. Maždaug prieš penkerius metus apklausose imtas aktyviai minėti Leonidas Brežnevas. Beje, pozityviame kontekste. Vienos apklausos metu Rusijos gyventojai jį įvertino kaip geriausią SSRS vadovą per visą šalies egzistavimo laikotarpį. Dabar toliau vyksta požiūrių kaita. L.Brežnevo asmenyje gyventojai įvertino stabilumą, santykinai sotų ir ramų gyvenimą be teroro išpuolių ir socialinių sukrėtimų, bet dabar to jau maža. Užsitęsusios ekonominės krizės ir sugadintų santykių su kitomis šalimis fone ankstesnis modelis pasitraukė į antrą planą, užleisdamas vietą draugo Stalino modeliui.

Iš apklausų matyti, kad paminklų J.Stalinui statymo labiausiai nori jaunimas, ir tai yra paaiškinama. J.Stalinas buvo radikalas, kalbėjęs paprastai ir suprantamai. Jis buvo lozungų meistras. Karlo Marxo frazė „Kadrai lemia viską“ (arba modernizacijos periodu „Technika lemia viską“). „Viskas frontui, viskas pergalei“, „Nė žingsnio atgal!“ – jis mokėjo formuluoti tokius šūkius. Jo nebaigtos studijos dvasinėje seminarijoje leido jam rasti tinkamas formuluotes, kurios pasiekdavo didžiosios gyventojų dalies sąmonę.

O jaunimas visada yra radikalus, jam visada reikalingi šūkiai, labai paprasti atsakymai į pačius sudėtingiausius klausimus. Suvokimas, kad paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus nebūna, ateina su metais. Kai jauni žmonės mato istorinę asmenybę, neva duodavusią paprastus atsakymus, tai, suprantama, ji jiems ima kelti simpatiją. Tuo naudodavosi ir Adolfas Hitleris: „Kodėl Vokietijoje blogai? – Todėl, kad nėra gyvybinės erdvės, bet yra Versalio sutartis, komunistai ir žydai.“ Su J.Stalinu buvo panašiai: „Kas kaltas? – Trockistų ir zinovjevininkų blokas, liaudies priešai.“

O kas dėl paminklų, tai paminklas yra simbolis. Kodėl daugelis maskviečių vaikšto į Raudonąją aikštę? Ką, jie ten niekada nesilankė? Raudonoji aikštė – tai mūsų valstybės simbolis. Rubininės žvaigždės – jos galios simbolis. Mes einame į tuos simbolius pasižiūrėti, kad pajustumėme bendrumą su šita šalimi. Kaip sakė vienas mano pažįstamas, „Aleksandro sode (red. – parkas Kremliaus pašonėje) kitoks oras, ten jaučiamas valdžios, Rusijos galybės kvapas“. Tai metafora, bet ji netoli tiesos.

Rusijoje norima didelių darbų, visuomenė jaučia poreikį jiems. Paminklas J.Stalinui susieja žmogų su pergale Dižiajame tėvynės kare, su stalininėmis statybomis, su daugeliu kitų pasiekimų. O apie tai, kad visa tai lydėjo represijos, vargu, ar kas susimąstys. Apie aukas apskritai niekada negalvojama. Filme „Telefono būdelė“ yra puiki frazė: „Niekas niekada neprisimena aukų, visi visada prisimena žudikus.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis