– Kodėl Kremliui prisireikė apnuodyti Sergejų Skripalį? Tai – asmeninė ataka ar Maskvos žinutė režimo priešams?
– Deja, tai, kas nutiko Sergejui Skripaliui, visiškai nestebina. Žinome, kad pastaraisiais metais žmonės, kurie vienaip ar kitaip pasimaišė po Kremliaus režimo kojomis, buvo puolami, bauginami, įkalinami, patyrė spaudimą.
Kai kurie jų prarado gyvybes. Putino režimo kritikų mirtingumas – didžiulis. Žmogžudystės vyksta tiek Rusijos teritorijoje, tiek už jos ribų. Žinome bent keletą atvejų, kai žmonės buvo žudomi ir Jungtinėje Karalystėje, pavyzdžiui, Aleksandras Litvinenka bei Aleksandras Perepiličinas.
Ačiū Dievui, Skripalis išgyveno.
– Litvinenkos ir Perepiličino žmogžudysčių atvejais Jungtinė Karalystė nesiėmė realių veiksmų nubausti kaltuosius. Kas pasikeitė?
– Suvokiant Kremliuje esančių žmonių mąstymą, jokių veiksmų nesiėmimas yra kvietimas toliau tęsti atakas.
Pagaliau Britanijos vyriausybė sureagavo. Svarbiausia tos reakcijos dalis – praeitą savaitę priimtas Magnickio įstatymas.
Mes labai gerai žinome, kad Putino valdymo sistemos širdyje metų metus vyko fenomenali veidmainystė: tie patys žmonės, kurie Rusijoje pažeidžia ir puola esminius demokratijos bei įstatymo teisės principus, vyksta į Vakarus. Ten jie džiaugiasi privilegijomis ir apsauga, kurią suteikia demokratija ir įstatymo teisė
Mes labai gerai žinome, kad Putino valdymo sistemos širdyje metų metus vyko fenomenali veidmainystė: tie patys žmonės, kurie Rusijoje pažeidžia ir puola esminius demokratijos bei įstatymo teisės principus, vyksta į Vakarus. Ten jie džiaugiasi privilegijomis ir apsauga, kurią suteikia demokratija ir įstatymo teisė.
Ši veidmainystė privalo baigtis, nes asmenys, kurie vagia pinigus Rusijoje ir siekia juos išleisti Vakaruose, iš esmės Vakarų šalimis naudojasi kaip saugiais prieglobsčiais.
Leisdamos tai daryti, Vakarų šalys uždega žalią šviesą korupcijai. Jei savo teritorijoje priimi asmenis, kurie Rusijoje pažeidžia žmogaus teises ir užsiima korupcija, tam leidi vykti ir savo šalyje.
Noriu paminėti, kad Lietuva šiuo klausimu yra viena iš Europos Sąjungos lyderių. Šis procesas turi tęstis, ir tikiuosi, kad vis daugiau šalių prisijungs prie iniciatyvos. Būtina pasiųsti žinią, kad sukčiai ir žmogaus teisių pažeidėjai nėra laukiami.
– Jūs pats buvote du kartus apnuodytas, tačiau vis tiek kovojate su režimu. Iš kur ši drąsa?
– Visų pirma nemanau, kad tai – drąsa, greičiau užsispyrimas. Panašu, kad Dievas mane dėl kažkokių priežasčių norėjo pasilikti – matyt turiu nebaigtų darbų. Neturiu daug pasirinkimo variantų.
Rusija – mano šalis, ji man rūpi. Rusija XXI amžiuje nusipelnė geriau nei kleptokratinis autoritarinis režimas.
Jei tik stovėsime ir žiūrėsime, ką Rusijai daro Putino režimas, būsime jo bendrininkai. Aš nenoriu prisidėti prie savo šalies, prie jaunų žmonių ateities griovimo.
Jei tik stovėsime ir žiūrėsime, ką Rusijai daro Putino režimas, būsime jo bendrininkai. Aš nenoriu prisidėti prie savo šalies, prie jaunų žmonių ateities griovimo.
Mes turime veikti, opozicija privalo būti aktyvi. Mes turime ginti įstatymo teisę, laisvę ir demokratiją. Mes žinome, kad Rusijoje yra daugybė žmonių su tokiomis pat vertybėmis ir pažiūromis.
Kaip matėte, pastaraisiais metais dešimtys tūkstančių žmonių visoje šalyje išėjo į gatves, daugiausia – jaunimas. Ir tai yra labai daug vilties suteikiantis ženklas.
Kai, pavyzdžiui, Vilniuje protestuoji prieš vyriausybę, policija tave saugo. Kai Rusijoje protestuotoji prieš vyriausybę, policija tave sumuša ir sulaiko. Tave gali atleisti iš darbo, išmesti iš universiteto.
Vis dėlto tūkstančiai žmonių, nepaisydami šių grėsmių, išėjo į gatves. Tai, kad dauguma jų – jauni žmonės, Putinui kelia didelį nerimą. Tuo nereikia abejoti.
– Kritikai teigia, kad Navalnas neturi plano, nežino, ką daryti toliau. Kaip jis gali išlaikyti pilietinę visuomenę aktyvią?
– Noriu priminti, kad Navalnas nėra vienintelė ryški opozicijos figūra. Žinoma, jis vaidina labai svarbų vaidmenį, ir tai, ką jis daro – kovoja su korupcija – yra itin svarbu.
Yra ir kitų iškilių opozicionierių. Žinoma, stipriausias jų buvo Borisas Nemcovas, todėl jį ir nužudė. Vis dėlto šiandien dar turime Michailą Chodorkovskį, Dmitrijų Gudkovą, Levą Schlossbergą, Jevgenijų Roizmaną.
Nors turime daug iškilių opozicijos lyderių, mūsų tikslas nėra tiesiog pakeisti žmogų valdžios viršūnėje – pakeisti Putiną Navalnu, Chodorkovskiu ar kuo nors kitu. Mūsų tikslas nėra pakeisti blogą carą geru. Gero caro nebūna. Mes apskritai nenorime caro – norime pakeisti sistemą.
Nors turime daug iškilių opozicijos lyderių, mūsų tikslas nėra tiesiog pakeisti žmogų valdžios viršūnėje – pakeisti Putiną Navalnu, Chodorkovskiu ar kuo nors kitu. Mūsų tikslas nėra pakeisti blogą carą geru. Gero caro nebūna. Mes apskritai nenorime caro – norime pakeisti sistemą.
„Atviroji Rusija“ bando pasiruošti ateičiai po Putino, pereinamajam laikotarpiui. Iš Rusijos istorijos žinome, kad dideli politiniai pokyčiai mūsų šalyje įvyksta labai greitai. Pamenu, kaip totalitarinis sovietų režimas, vienas galingiausių totalitarinių režimų pasaulio istorijoje, žlugo per tris dienas.
Tačiau dažnai žmonės nėra pasiruošę tiems pokyčiams, todėl daroma daug klaidų. Todėl padedame apmokyti jaunąją pilietinės ir demokratinės visuomenės kartą, žmones, kurie bus atsakingi už pokyčius ateityje.
Nemanome, kad Rusijoje veiksminga turėti visą galią susigrobusį prezidentą. Todėl opozicija vis vieningiau sutaria, kad sistema, kuri pakeis Putiną, privalo būti parlamentinė. Sistema, kuri suteikia tikrą stabdžių ir atsvarų sistemą, leidžia formuoti koalicijas.
Moderni istorija įrodė, kad demokratijos apsaugojimui parlamentinės sistemos yra palankesnės nei prezidentinės.
– Oficialiai tai – paskutinė Putino kadencija. Ar galima tikėtis kokių nors pokyčių tiek vidaus, tiek užsienio politikoje?
– Nėra jokių priežasčių tikėtis pokyčių. Visa Putino veikla buvo neįtikėtinai nuosekli.
Kai 1999 m. Putinas tapo premjeru, pirmas dalykas, kurį jis padarė – Lubiankos aikštėje prie buvusios KGB būstinės (dabar čia veikia Federalinė saugumo tarnyba (FST) – red.) atidengė atminimo lentelę buvusiam KGB vadui Jurijui Andropovui.
Būtent Andropovas buvo atsakingas už disidentų persekiojimą, politinių priešų uždarymą į psichiatrines ligonines. Jis – vienas pagrindinių sovietų represijos simbolių, o Vladimiras Putinas pradėjo valdymą atidengdamas jo garbei skirtą memorialinę lentelę. Rusija – simbolių šalis. Jei kas nors būtų paklausęs, kuria kryptimi pasuks Putinas, tai būtų buvęs geriausias atsakymas.
Būtent Andropovas buvo atsakingas už disidentų persekiojimą, politinių priešų uždarymą į psichiatrines ligonines. Jis – vienas pagrindinių sovietų represijų simbolių, o Vladimiras Putinas pradėjo valdymą atidengdamas jo garbei skirtą memorialinę lentelę.
Rusija – simbolių šalis. Jei kas nors būtų paklausęs, kuria kryptimi pasuks Putinas, tai būtų buvęs geriausias atsakymas.
Matome, ką jis nuveikė Rusijoje: beveik išnaikino demokratines institucijas, pradėjo persekioti nepriklausomą žiniasklaidą ir politinę opoziciją, įkalino Chodorkovskį, nebeturime laisvų rinkimų.
Greitai šios vidaus represijos virto išorine agresija. Viena svarbiausių modernios Rusijos pamokų yra ta, kad vidaus ir užsienio politika yra itin susijusios. Todėl neverta tikėtis, kad vyriausybė, pažeidžianti savo piliečių teises ir įstatymus, gerbs tarptautines normas.
Vakarų lyderiai, kurie metų metus apsimetė nematantys Rusijos žiniasklaidos cenzūros, papirktų rinkimų ir vidinių represijų, vieną dieną atsikėlė ir išvydo pirmąją teritorinę aneksiją Europoje po Antrojo pasaulinio karo.
Viskas, ką darė Putinas, buvo labai nuoseklu. Todėl neverta tikėtis, kad jis imsis kažkokių pokyčių. Vis dėlto tai nereiškia, kad Rusijoje pokyčių nebus.
Tačiau tuos pokyčius atneš ne Putino režimas, o Rusijos visuomenė.
– Neseniai šalia Rusijos ambasados Vilniuje esantis skveras buvo pavadintas Boriso Nemcovo garbei. Atrodo, kad tai – nėra labai reikšmingas žingsnis, tačiau kodėl jis yra svarbus?
– Tai – labai reikšmingas žingsnis. Rusija – simbolių šalis, todėl tiek simboliai, tiek atmintis yra labai svarbu.
Pastaruosius trejus metus matėme, kaip Putino režimas tęsia kovą su Nemcovu net ir po jo mirties.
Rusijos vyriausybė bando užkirsti kelią bet kokiems bandymams pagerbti Nemcovą. Jie ignoravo bet kokius prašymus ar peticijas jo garbei pastatyti paminklą. Iš pradžių neleido ant jo namų Žemutiniame Naugarde atidengti memorialinės lentelės.
Be to, kelis kartus per mėnesį naktimis pareigūnai sunaikina neoficialų paminklą, stovintį ant tilto, kur buvo nužudytas Nemcovas. Įsivaizduokite: naktimis pareigūnai vagia gėles, išneša žvakes.
Mums buvo aiškiai parodyta, kad negalėsime Rusijoje pagerbti Rusijos politiko.
Todėl kreipėmės į laisvų šalių pareigūnus ir visuomenes, prašėme padaryti tai, ko mes patys negalime padaryti. Praeitą savaitę Vilnius tapo antrąja pasaulio sostine ir pirmąja Europos sostine, oficialiai pagerbusia Nemcovą.
Kai Vašingtone aikštė buvo pavadinta Nemcovo vardu, Maskvos savivaldybė pakeitė sprendimą ir leido bent jau ant (B.Nemcovo – red.) namo atidengti mažą atminimo lentelę. Manau, kad jie suvokė, kaip atrodo kontrastas, kai JAV pagerbia Rusijos valstybės veikėją, o Rusijoje neleidžiama to padaryti.
Man, kaip Rusijos piliečiui, negali būti nieko prorusiškiau, kaip pavadinti skverą prie Rusijos ambasados rusų politiko pavarde.
Kad ir ką šiandien apie tai mano žmonės Kremliuje, vieną dieną Rusijos valstybė didžiuosis ambasadomis Vašingtone, Vilniuje ir, tikiuosi, daugybėje kitų šalių, stovinčiomis gatvėse ir skveruose, pavadintuose puikaus rusų politiko pavarde.
