V.Putinui paskelbus mobilizaciją, Pekine įsivyravo įtempta tyla.
Oficialioji spauda, išskyrus antivakarietiškos propagandos kanalą „Global Times“, daug nekalbėjo. CCTV televizijos žinių laidos pabaigoje tik paminėjo pranešimą. O Kinijos diplomatai vėl ragina palaikyti „dialogą“ ir įvesti „paliaubas“.
„Kinijos valdžios viršūnėse tvyro dvejonės, kaip ir kitą dieną po netikėtos invazijos į Ukrainą vasario 24 dieną, kuri nustebino raudonuosius strategus“, – rašo didžiausias Prancūzijos laikraštis „Le Figaro“.
Niujorke Kinijos užsienio reikalų ministras Wang Yi atsiribojo nuo Rusijos pozicijos ir pirmą kartą nuo karo pradžios susitikęs su savo kolega ukrainiečiu Dmytro Kuleba paragino gerbti „visų šalių teritorinį vientisumą“.
Susitikime su ES diplomatijos vadovu Josepu Borrellu kinų diplomatas pareiškė, kad Kinija nepritaria „masinio naikinimo ginklų“ naudojimui.
„Šie signalai išduoda, kad komunistinis režimas vis labiau nerimauja dėl savo sąjungininkės karinio avantiūrizmo“, – konstatuoja „Le Figaro“.
V.Putino branduolinis šantažas ypač neparankus stabilumo siekiančiam režimui prieš prasidedant svarbiam komunistų partijos suvažiavimui.
Kinijos vadovo Xi Jinpingo santykiai su V.Putinu ima vėsti, nors prieš karą Pekine jie kalbėjo apie neribotą partnerystę.
Per susitikimą Uzbekistano mieste Samarkande V.Putinas, užėmęs prašytojo poziciją, viešai pripažino, kad Xi turėjo „pagrįstų klausimų ir susirūpinimą“ dėl Ukrainos. Susitikimo metu buvo parengtas minimalus komunikatas, kurį Kinijos propaganda sumenkino. „Ši partnerystė turi ribas“, – sako Singapūro nacionalinio universiteto (NUS) tyrėjas Chen Gangas.
Xi Jinpingui reikia valdyti V.Putino keliamas rizikas, tačiau kartu išlaikyti partnerį, kuris kinams svarbus siekiant atsverti Amerikos įtaką Azijos ir Ramiojo vandenyno regione.
Taigi Kinijos posūkis nereiškia Pekino ir Maskvos ašies pabaigos. Tai greičiau niuansas, o ne esminis skirtumas. Kinija vis dar tikisi, kad ši Eurazijos partnerystė ilgainiui sutrukdys Jungtinių Valstijų strategijai, todėl nerimauja dėl Rusijos nesėkmių.
Kinijai nėra jokios galimybės „paleisti“ Kremliaus, nepakeičiamo autoritarinio sąjungininko ir svarbaus energijos tiekėjo, ilgalaikėje kovoje su Vakarais, kurių taikiklyje yra Taivanas, pažymi „Le Figaro“.
Nori statuso pripažinimo
Londono profesorius, knygų apie kylančias galias autorius Rohanas Mukherjee amerikiečių laikraštyje „Washington Post“ rašo, kad Kinijai ir Indijai rūpi ne vien ekonomika ir saugumas.
Joms taip pat svarbu gauti aukštesnį statusą tarptautinėje politikoje, kad būtų laikomos lygiavertėmis didžiosiomis valstybės, kurios nustato tarptautinę tvarką.
Taigi Kinija ir Indija šiandien ieško galimybių imtis lyderystės pasaulinėje tvarkoje, kurioje dominuoja JAV ir jos sąjungininkės.
Pavyzdžiui, Naujasis Delis siekia nuolatinės vietos JT Saugumo Taryboje. Indijos užsienio reikalų ministras 2020 metais pareiškė, kad Indija nusipelnė „deramo pripažinimo“ už savo indėlį į pasaulinę tvarką, ir paragino „reformuoto daugiašališkumo“.
Saugumo Tarybos narė Kinija siekia didesnio atstovavimo tarptautinėse finansų institucijose, tokiose kaip Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas ir Azijos plėtros bankas, kurių vadovų postus iki šiol užėmė tik Amerikos, Europos ir Japonijos piliečiai.
Iš tiesų, mokslininkai nustatė, kad nuo 1971 m., kai Kinija įstojo į Jungtines Tautas, aukščiausiojo lygio vadovų postus JT sistemoje užėmė daugiausia JAV, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Japonijos, Kanados ir Kanados piliečiai. O Kinijos, Indijos ir Rusijos piliečiai gerokai atsilieka.
Nusivylusi tuo Kinija 2014 metais įsteigė Azijos infrastruktūros investicijų banką. Kai JAV spaudė kitas šalis boikotuoti šią instituciją, Kinijos prekybos viceministras tarptautinę tvarką palygino su krepšinio žaidimu, kuriame „JAV nori nustatyti žaidimo trukmę, aikštelės dydį, krepšio aukštį ir visa kita taip, kad atitiktų jos poreikius“.
Kinija, Indija ir Rusija teikia pirmenybę „daugiapolinei“ santvarkai. Kol tarptautinė tvarka ir toliau neįtraukia Kinijos ir Indijos į didžiųjų valstybių klubą, jos turi mažai paskatų ginti taisykles ir institucijas, kurių jos nesukūrė ir dėl kurių jos nejaučia atsakomybės, rašo autorius.
Nuo Šaltojo karo pabaigos Kinija ir Indija kartu su Rusija nuosekliai deklaruoja, kad jos siekia „daugiapolės“ pasaulio tvarkos, kuri suteiktų joms daugiau įtakos sprendžiant pasaulio reikalus.
Kartu yra ribos, kiek toli Kinija ir Indija gali nueiti. Neseniai vykęs Šanchajaus bendradarbiavimo aukščiausiojo lygio susitikimas rodo, kad Rusijos draugai duoda atkirtį, kai sulaukia per didelio spaudimo.
„Poreikis apsaugoti savo savo ilgalaikius interesus ir sėkmingai pakeisti, bet ne sugriauti, tarptautinę tvarką, gali paskatinti abi šalis siekti sutramdyti Maskvą“, – rašo „Washington Post“.
