Alepo miestą sprogimai pavertė griuvėsiais, per kuriuos dabar landžioja civiliai, slepiasi, miršta. Rusijos karo lėktuvai ir toliau žeria bombas, iš dangaus kaukia raketos, griaudi sprogimai.
Pasauliui toks vaizdas atrodo siaubingas. Juk Alepas yra vienas seniausiai apgyvendintų pasaulio miestų.
Tačiau dar visai neseniai tokį paveikslą buvo galima pamatyti Čečėnijos sostinėje Grozne.
„Foreign Policy“ rašo, kad norint suprasti Rusijos karinę strategiją Sirijoje, būtina išnagrinėti metodus, kuriuos V.Putinas panaudojo per Antrąjį Čečėnijos karą 1999-2000 metais. Nors tai yra labai skirtingi kariai, tačiau abu pabrėžia Rusijos prezidento požiūrį į kovą su sukilėliais: svarbiausia – žiaurumas.
„Visi karai yra baisūs, menas irgi gali būti baisus“, – straipsnio autoriui M.Galeotti prieš metus sakė vienas Rusijos pareigūnas, kai jiedu kalbėjosi apie Antrąjį Čečėnijos karą. Rusas nesureikšmino, kad per bombardavimus Grozne žuvo tūkstančiai žmonių, dešimtys tūkstančių tapo benamiais, milijonai pabėgo. Jungtinės Tautos šį miestą pavadino vienu iš labiausiai sužlugdytų.
Panašumų galima įžvelgti ir Sirijoje.
Rusijos armija tiek Grozne, tiek Alepe naudojo ne tik įprastą artileriją bei aviaciją. Abiejuose miestuose rusai šaudė ir sunkiąja liepsnosvaidine sistema TOS-1 „Buratinas“, kuri ginkluota trisdešimties vamzdžių salviniu reaktyviniu liepsnosvaidžiu. Tai bene antras pagal naikinamąją galią ginklas po branduolinio, kai kalbama apie žmonių naikinimą miesto gatvėse ir griuvėsiuose.
Krymo aneksija rodo, kad Rusija gali kariauti ir subtiliau, neiššovus nė šūvio. Tačiau kai kalbame ne apie teritorijos užėmimą, bet apie kovą su sukilėliais, kurių aukšta moralė yra pagrindinis ginklas, rusų strategija gali būti visiškai kitokia.
Rugsėjo mėnesį Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje JAV ambasadorė Samantha Powers sakė, kad „Rusija užsiima ne kova su terorizmu, bet barbarizmu“.
Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Borisas Johnsonas mano, kad šioje situacijoje yra pagrindo įtarti karo nusikaltimus.
Visa tai nubėga tarsi vanduo nuo meškos nugaros. Kremlius kategoriškai neigia savo nusikaltimus ir reikalauja „abejonių nekeliančių įrodymų“. Esą Vakarų žurnalistų reportažai ir sukilėlių padaryti vaizdai, kuriuose užfiksuoti civilių namų ir ligoninių bombardavimai, yra tik propaganda, siekiant mesti šešėlį ant valdžios institucijų ir pabloginti Rusijos santykius su pasauliu.
Kremliaus diplomatai ir vėl suka įprastus teiginius, kad kritikuojantys karo veiksmus Alepe yra teroristų rėmėjai. Dar daugiau, Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova pareiškė, kad JAV kaltinimai yra tik gera priemonė nukreipti dėmesį nuo to, kad „Baltieji rūmai gina „Islamo valstybę“.
Svarbiausia, kad Kremlius tiki, jog tokie pareiškimai yra sėkmingi, nes Vakarai taip pat elgiasi ciniškai ir linkę atsitraukti.
Galima daryti prielaidą, kad į racionalumą linkę Vakarai gali susitaikyti su bet kokiu Rusijos žiaurumu, jeigu tai padės išspręsti svarbesnes problemas Sirijoje. Tokias kaip „Islamo valstybė“.
Tokia prielaida turi pagrindo, nes Vakarų politikai greitai užmiršo Antrąjį Čečėnijos karą. Greitai užmiršo ir 2008 metais Rusijos sukeltą karinį konfliktą su Gruzija. Mažiau nei po metų Baltieji rūmai pasiūlė Kremliui perkrauti santykius.
Visgi, Krymo aneksija ir veiksmai Ukrainos rytuose sukėlė daugiau nei gilų susirūpinimą. Rusija sulaukė griežčiausių sankcijų, kurių Vakarai neatšaukė iki šiol.
Nepaisant akivaizdaus taktikos panašumo, V.Putinas neturi pagrindo manyti, kad Sirijoje galės pakartoti savo Čečėnijos kampaniją. Visų pirma, ši šalis yra gerokai didesnė, sukilėliai galingesni, labiau išsisklaidę. Antra, tarptautinė bendruomenė jau dabar rūsčiai žvelgia į Kremliaus veiksmus, tad didesnė įtampa gali turėti rimtų pasekmių.
Visgi, V.Putinas akivaizdžiai demonstruoja, kad savo namuose išmoko vieną pamoką – žiaurumas yra geriausias ginklas kovoje su maištininkais.
Tuo blogiau Sirijai.
