V.Putinas rugsėjo 30 dieną Kremliuje pareiškė, kad Vakarai yra „šėtoniški“ ir atmeta „moralės normas“. Jis užsipuolė Vakarų liberalizmą, sakydamas, kad, priešingai nei Rusija, jie nusigręžė nuo „tradicinių“ ir „religinių“ vertybių.
Vienoje kalbos vietoje jis paklausė susirinkusių aukštų pareigūnų, ar jie nori, kad „vaikams būtų siūlomos lyties keitimo operacijos“, neva ši praktika yra plačiai paplitusi Vakaruose.
Spalio 27-ąją už karo nusikaltimus atsakingas Rusijos vadovas užsienio politikos konferencijoje pareiškė, esą „ura mažiausiai du Vakarai“ - vieni „tradicinių, daugiausia krikščioniškųjų vertybių“ ir kiti - „agresyvūs, kosmopolitiniai, neokolonijiniai, veikiantys kaip neoliberalaus elito ginklas“.
O Rusijos žemesnio rango propagandistai spalį garsiai kalbėjo apie įsivaizduojamą Ukrainos „satanizmą“.
Per du dešimtmečius valdžioje V.Putinas nuolat propagavo, jo teigimu, „tradicines vertybes“ ir slopino LGBTQ teises, priimdamas įvairius įstatymus ir remdamas ultrakonservatyvius judėjimus bei iniciatyvas.
Komunikacijos ekspertas dr. Mantas Martišius sako, kad V.Putino idėja atsigręžti į taip vadinamas tradicines vertybes turi du dėmenis.
„V.Putino nuomone, Vakaruose yra daug tradicinių vertybių šalininkų, bet jie užguiti, tad Rusija abstrakčiai, o V.Putinas konkrečiai gali tapti šių žmonių ruporu ir taip gauti politinių dividendų. Tai suveikė su Viktoru Orbanu. Abu tradicionalistai ir į pasaulį žiūri panašiai“, – 15min sakė M.Martišius.
„Antra – propagandoje svarbu būti su menama dauguma. Jei į Kremliaus propagandą pažiūrėtume globalia prizme, tai pamatytume, kad dauguma pasaulio valstybių ir jų visuomenių yra labiau tradicinių pažiūrų, o ne, pavyzdžiui, progresyvios. V.Putinas tapdamas tradicinių vertybių gynėjų bando patraukti tas šalis ir jų visuomenės į savo pusę.
Suveikia taip vadinamas savas–svetimas suskirstymas. Jei pažiūrėtume į JTO balsavimus ar šalis pritaikiusias dėl karo sankcijas Rusijai, tai pamatytume, kad Pietų Amerikos, Afrikos, daugelis Azijos valstybių neskuba smerkti Maskvos“, – teigė ekspertas
„Na žinoma, gali būti ir tai, kad jis nuoširdžiai tiki tuo, ką sako. Kaip ir tikėjo, kad 2022 metais gali pakartoti pergalingus 1945-uosius, o tenka kartoti 1941-uosius“, – kalbėjo M.Martišius.
Knygos apie V.Putiną autorius Michelis Eltchaninoffas laikraščiui „Le Figaro“ sakė, kad jo valdymas tradicionalistinį atspalvį įgijo 2013 metais.
„Tais metais, ir tai nėra atsitiktinumas, Prancūzija balsavo už santuoką visiems, o protestuotojai nešė plakatus Putinai, padėk mums“, – prisimena filosofas.
Nuo to laiko Kremliaus vadovas, atidžiai stebintis minties sroves Europoje, „mano, kad Senasis žemynas neigia savo šaknis, paskęsdamas ideologiniuose kivirčuose“, o tai visų pirma lemtų vadinamosios tradicinės šeimos, istorinės kultūros ir patriotizmo, kurie laikomi Rusijos visuomenės ramsčiais, pabaigą.
„Tai jų teisė, bet mes prašome jų nesikišti į Rusiją“, – sakė V. Putinas 2021 m. Valdajaus forume.
Visgi vienas iš svarbiausių V.Putino tikslų – kreiptis į pačius Vakarų gyventojus, siekiant destabilizuoti jų šalis.
Jis siekia „paspartinti tariamą Vakarų dezintegraciją ir pateisinti savo invaziją į Ukrainą, remdamasis parama Vakaruose, nesvarbu, ar tai būtų konservatoriai, ar nacionalistai“, – sako Michelis Eltchaninoffas, parašęs knygą „Leninas vaikščiojo Mėnulyje“.
Be to, remdamasis moraliniais ir religiniais argumentais, Rusijos prezidentas konsoliduoja šiuo klausimu jautrius federacijos regionus, pavyzdžiui, musulmoniškąją Čečėniją. Rusijos kariai Ukrainos mūšio lauke dažnai būna iš kaimo – tikriausiai Putinas tokiomis kalbomis kreipiasi daugiausia į kaimo žmones, o ne į Sankt Peterburgo ar Maskvos jaunimą.
Tačiau Vakarai ir Rusijos regionų gyventojai nėra vieninteliai, kuriems siunčiama V.Putino žinia. Rusijos vadovas, pasiskelbęs moralės gynėju, taikosi ir į tradicines visuomenes, kuriose vyrauja religija ir moralė.
Tarp šių šalių yra Pietryčių Azijos, Afrikos ir Artimųjų Rytų šalys, įskaitant Saudo Arabiją, kuri spalio 5 d. nusprendė sumažinti naftos gavybą. Šis sprendimas, kaip manoma, buvo naudingas Rusijai, finansuojančiai savo karą Ukrainoje.
Tokie skaičiavimai atitinka didžiuosius V.Putino imperinius siekius – atkurti Rusiją, kuri kultūriniu, ideologiniu ir kariniu požiūriu galėtų konkuruoti su Jungtinėmis Valstijomis. Puldamas Vakarų dekadansą, jis ruošia savo žmones karui, kurį jis laiko civilizaciniu, teigia „Le Figaro“.
Realybėje V.Putino žodžiai apie moralumą ir religiją yra toli nuo tikrovės.
Šalyje skyrybomis baigiasi daugiau kaip 60 proc. santuokų, bažnyčią lanko mažai žmonių, o rusų oligarchai be jokių skrupulų siunčia savo vaikus į mokyklą Jungtinėje Karalystėje arba vyksta į Europą lošti kazino ir mėgautis atostogomis.
