Rusijos valstybinis viešosios nuomonės tyrimų centras (VCIOM), žinoma, priklausantis valstybei, savųjų apklausų rezultatus skelbia vis dažniau, o jie V.Putinui nepalankūs.
Naujausias tyrimas, kuriuo matuotas visuomenės pasitikėjimas politikais, parodė, kad prezidentu pasitiki tik 32,8 proc. rusų. Žemesnio reitingo nebuvo jau daugiau nei 13 metų, o dar pernai gegužę rodiklis siekė 47 proc.
Vis dėlto tikroji naujiena yra net ne tai, kad mažėja V.Putino populiarumas, o tai, kaip dažnai VCIOM skelbia vis naujų apklausų rezultatus.
Normalioje Vakarų šalyje niekas pernelyg nesistebi, jei apklausų rezultatai skelbiami kone kasdien. Net Rusijoje apklausų rengimas yra įprasta politinio gyvenimo dalis.
Taip, vienos kompanijos labiau nepriklausomos nei kitos, tačiau į sociologinių tyrimų rezultatus dėmesys kreipiamas – net jei demokratinės institucijos valdant V.Putinui nusilpo.
Šiuo atveju įdomiausia tai, kad šias apklausas atlieka ir jų išvadas skelbia ne, pavyzdžiui, nepriklausomas Jurijaus Levados tyrimų centras, o Kremliui draugiškais specialistais išpuoštas VCIOM.
Panašu, kad šie sociologai bando pasakyti V.Putinui, jog situacija nėra gera. Jie skuba ir nori, kad prezidentas išgirstų pavojaus signalus. Bet ar prezidentas ką nors girdi?
Elito paramos dėjosi nenorįs
V.Putinas, populizmu pradėjęs užsiimti dar prieš tai, kai Vakaruose tapo madinga kalbėti apie populizmą, visada stengėsi, kad jo pusėje stovėtų vadinamoji „tylioji dauguma“.
Būtent į šiuos, suprask, „paprastus“ žmones jis atsisuko 2011 metais, kai Maskvos inteligentai įsiutę išėjo į gatves ir garsiai pareiškė, kad V.Putino sandoris su Dmitrijumi Medvedevu dėl apsimainymo prezidento ir premjero postais yra skandalingas.
Per tuometinius protestus valdančioji partija „Vieningoji Rusija“ autobusais gabeno žmones į Maskvą, kur jie buvo išsiuntinėti į krūvelę alternatyvių, V.Putiną palaikančių demonstracijų.
Skirtumas tarp išmanių maskviečių ir savotiško proletariato minių už kelių kilometrų buvo įspūdingas. O toks ir buvo tikslas – juk reiktų kalbėti apie gudrią viešųjų ryšių operaciją.
V.Putino šalininkai didžiąja dalimi buvo skurdesni kolegijų studentai iš Pamaskvės. TV žiūrovams jie tapo vizualiniu signalu, kad V.Putiną palaiko paprasti rusai ir kad jam nereikia intelektualų, profesorių, kūrybinės klasės paramos.
„Aš esu teisėtas liaudies balsas“, – tarytum sakė V.Putinas – ir kukliai opozicijai Rusijoje, ir Vakarams.
Ši tylioji dauguma pasveikino Krymo aneksiją, po kurios prezidento reitingai šovė į viršų ir kone pramušė stogą. Ir būtent į šią tyliąją daugumą atsirėmė V.Putinas, kai į jo režimą ėmė skrieti ES ir JAV sankcijų strėlės.
Geopolitiniai žaidimai žmonėms nusibodo?
Tačiau vis dėlto kaip tik nuo tokių paprastų žmonių praėjusiais metais nutolo V.Putinas.
Kaip pastebėjo Maskvos Carnegie centro ekspertas Aleksandras Baunovas, Rusijos prezidentas savo viešuose pasisakymuose beveik nebemini žodžio „stabilumas“, kuris šiaip jau yra kone viso jo valdymo simbolis.
Pernai gegužę, pasirašydamas prezidentinį įsaką dėl būsimų tikslų, V.Putinas stabilumą dokumente paminėjo tik kartą ir tik punkte dėl ekonomikos. Vėliau, jau per tradicinį klausimų ir atsakymų maratoną, apie stabilumą jis irgi užsiminė tik sykį.
Rusijos lyderis, regis, nesugeba pagerinti savo įvaizdžio šalies žmonių akyse – kad ir ką darytų.
Prezidentas dabar turi ginčytis su gamyklos Primorjėje darbininkais (diskusijos nuorašas buvo ištrintas iš Kremliaus tinklalapio) ir ginti itin nepopuliarią pensijų reformą.
Tuo metu premijos valstybinių korporacijų vadovams tik didėja. V.Putinas atrodo išvargęs, net demoralizuotas.
To paties Maskvos Carnegie centro atstovas Andrejus Kolesnikovas sausio viduryje atkreipė dėmesį, kad V.Putino reitingai – kaip jau minėta, prasti – stovi vietoje tris pastaruosius mėnesius.
Rusijos lyderis, regis, nesugeba pagerinti savo įvaizdžio šalies žmonių akyse – kad ir ką darytų. Nesuveikė net Ukrainos laivų Kerčės sąsiauryje užpuolimas pernai lapkritį – revanšistinių nuotaikų pagyvėjimas neužfiksuotas.
Ar gali būti, kad problemos tikrai rimtos? V.Putino valdomoje Rusijoje iki šiol galiojo unikalus nerašytas socialinis kontraktas, pagal kurį daugelis rinkėjų rėmė režimą vien už siekį grąžinti šaliai geopolitinę didybę.
V.Putinas galėjo ir pulti Ukrainą, ir siųsti pajėgas į Siriją, ir kovoti su Vakarų sankcijomis. Infliacija, algų, užsienio investicijų mažėjimas, kapitalo sprukimas iš šalies – aukštiems reitingams netrukdė niekas.
„Tarytum Rusijos visuomenė buvo įtikinta, kad geresnė ateitis lūkuriuoja už kampo – tereikia toliau tikėti galios Rusijai grąžinimo projektu“, – rašo „Echo Moskvy“ ir „The American Interest“ apžvalgininkė Karina Orlova.
Kritika – ir iš Kremliui palankios spaudos
Jai panašu, kad V.Putino rėmėjai išgyvena tai, ką 2011-aisiais jautė Maskvos liberalai. Jų galbūt naivūs ir perdėti lūkesčiai, kad antroji D.Medvedevo kadencija prezidento poste reikš kažką išties nauja, buvo tikri, tačiau buvo sutriuškinti į šipulius.
Situacija nėra visiškai analogiška, bet tikrai panaši. Iki šiol V.Putinas gebėdavo perkelti atsakomybę už nepopuliarius valdžios sprendimus premjerui D.Medvedevui.
Atsakomosios sankcijos – maisto importo draudimas? Tai premjero sprendimas, visada pabrėžia V.Putino atstovas Dmitrijus Peskovas. Pridėtinės vertės mokesčio padidinimas, kuris įsigaliojo šiais metais? Taip vėlgi nutarė ne Kremlius, o ministrų kabinetas.
Bet A.Kolesnikovas tvirtina, kad tokia taktika nebeveikia. Rusai į V.Putiną nebežvelgia kaip į carą – dabar jis jau virtęs vyriausiuoju biurokratu, laikomu atsakingu už žmonių nemėgiamus sprendimus.
Jei A.Kolesnikovas teisus, svarbūs jau kitos apklausos rezultatai. J.Levados centro duomenimis, 53 proc. rusų norėtų, kad vyriausybė atsistatydintų – 20 proc. punktų daugiau nei prieš mėnesį. Apklaustieji nepatenkinti kylančiomis kainomis ir mažėjančiu uždarbiu.
Normalioje valstybėje politikai dėl prastėjančių reitingų bando kažką keisti. Tačiau kadangi kalbama apie Rusiją, net nežinia, ar šių tyrimų išvados pasiekia V.Putiną – galbūt būtent todėl VCIOM vis dažniau trimituoja, kad prezidento populiarumas slopsta.
Aišku, reikia pastebėti ir tai, kad V.Putinas nemėgsta situacijų, kai galima pagalvoti, jog jis pasiduoda spaudimui – jis niekada neatšaukia savo sprendimų.
Rusai net juokauja, kad opozicionieriaus Aleksejaus Navalno antikorupciniai tyrimai patiems nešvariausiems prezidento aplinkos nariams net tapo puikia neliečiamumo garantija – V.Putinas tikrai neprisivers kažką keisti, nes taip susidarytų silpnumo įspūdis.
Todėl ir D.Medvedevo kėdė kol kas saugi. Tiesa, ne tik dėl įvaizdžio – manoma, kad būtent jis vis dar yra labiausiai tikėtinas V.Putino įpėdinis, visų pirma, dėl begalinės ištikimybės prezidentui.
Kita vertus, padėties rimtumo nuvertinti negalima. Net su Kremliumi susijęs laikraštis „Moskovskij Komsomolec“ neseniai pavadino vieną rašinį taip: „Kada tikėtis vyriausybės atsistatydinimo“.
Straipsnio autorius drąsiai rašo, kad „Ukraina ir Trumpas“ nebeveikia kaip blaškantys veiksniai – gyvenimo kokybė prastėja, o valdžia nesugeba jos pagerinti.
„Fasadą pakeisti neužteks. Turi pasikeisti valstybės politika, o sprendimus turi priimti ir vykdyti nauja efektyvi valdžios komanda“, – konstatuojama rašinyje.
-
V.Putinas užsimojo „modernizuoti“ visuomenę, bet rusai iš ateities nesitiki nieko gero
-
Markas Galeotti: „Vladimiras Putinas tampa savo paties karikatūra“
-
Skurdo alinamos Rusijos lyderis V.Putinas turi problemą – D.Medvedevą ir jo vyriausybę
-
Parodomasis senatoriaus areštas ir juodasis humoras Maskvoje: kam naudingas spektaklis?
