Rusijos televizijos laidų vedėjas, Kremliaus vyriausiasis propagandistas Dmitrijus Kiseliovas turi ką pasakyti apie pastarųjų savaičių laimėjimus. Pasak jo, Sirijos paliaubos, prasidėjusios vasario 27 d. ir įgyvendintos Rusijos bei Amerikos, buvo neabejotinai Rusijos pasiekimas. D.Kiseliovas teigia, kad Rusijos diplomatai bei šalies karinė galia įtikino amerikiečius bendradarbiauti su Rusija ir pamiršti apie savo amerikietiško išskirtinumo idėją.
D.Kiseliovo žodžiai nuskambėjo tarsi muzika Larisai Kirillovai, pensininkei iš Kursko. Taip, jos pensija, priešingai nei maisto kainos, nebedidėja. Taip, jos dukra neteko darbo. Tačiau jai Rusija vėl tapo didžiąja galia.
„Žinoma, situacija yra sudėtinga, mes esame apsupti priešų, bet išgyvensime šią krizę“, – sakė ji.
Kovo 13 d., vaikščiodamas palei rusų bazę Latakijoje, iš kurios Rusija vykdė operacijas Sirijoje, D. Kiseliovas džiaugėsi, kad gėris nugalėjo blogį ir kad tai pavyko pasiekti pasitelkus Rusijos karinę galią bei įžvalgą.
Kol amerikiečiai būna pakeliui, mes jau bandome užmegzti ryšius, maitiname žmones ir gydome juos, – kalbėjo propagandistas.
„Rusijos lėktuvai yra puikus ir didingi. Mūsų smūgiai yra tikslesni ir efektyvesni nei amerikiečių. Mes greičiau susitariame su opozicija ir skubiau pristatome humanitarinę pagalbą. Kol amerikiečiai būna pakeliui, mes jau bandome užmegzti ryšius, maitiname žmones ir gydome juos“, – kalbėjo propagandistas. Transliuojama žinutė būtų buvusi dar akivaizdesnė, jei fone būtų pasirodęs užrašas: „Misija įvykdyta“.
Kitą dieną, kaip Ženevoje prasidėjo taikos derybos, V.Putinas televizijos eteryje paskelbė apie Rusijos kariuomenės pasitraukimą iš Sirijos.
„Užduotis, skirta Gynybos ministerijai ir kariuomenei, yra įvykdyta“, – paskelbė Rusijos prezidentas. Po Rusijos įsikišimo sustiprėjo Basharo al-Assado pozicijos (tačiau ne tiek, kiek jis būtų norėjęs), Amerikos veiksmai pasirodė neefektyvūs, problematiškoji Turkija pastumta į nuošalę. Tačiau šiuos V. Putino pasiekimus lenkia dar vienas – svarbiausias – laimėjimas.
Kai rugsėjį Rusija pradėjo savo atakas, Barackas Obama įspėjo, kad Sirija nėra galingųjų valstybių šachmatų lenta. Priešingai nei B.Obama, V.Putinas situaciją Sirijoje įsivaizdavo kaip šachmatų lentą, jam šis žaidimas buvo itin svarbus.
Rusijos veiksmų Sirijoje pagrindinis tikslas nebuvo parama B.al-Assado režimui ar humanitarinės krizės sprendimas, V.Putinas siekė, kad Vakarai pastebėtų Rusiją kaip pasaulinę galią, lygiavertę žaidėją kitoje šachmatų lentos pusėje.
„Procesas siekiant įrodyti, kad esi galinga valstybė yra svarbiau nei pasiekti rezultatai“, – sakė žurnalo „Counterpoint“ redaktorė Maria Lipman.
Anot B.Obamos, V.Putino avantiūros Ukrainoje ir Sirijoje rodo, jog jis nesupranta, kaip tikrai galinga valstybė veikia užsienio politikoje.
„Tu esi tikrai galingas, kai gali gauti, ko nori, nenaudodamas jėgos“, – „Atlantic“ žurnalui sakė JAV prezidentas. Tačiau karinės jėgos naudojimas yra būtina priemonė vykdant Rusijos užsienio politiką ir stiprinant V.Putino pozicijas namuose. Tai nėra vien priemonė pasiekti tai, ko nori V.Putinas, tai yra ir savaiminis tikslas.
Vėl ir vėl Jalta
Pirmosios dvi V.Putino prezidentavimo kadencijos (2000–2008) pasižymėjo politine stabilizacija ir ekonominiu augimu. Trečioji kadencija, prasidėjusi 2012 m., neatnešė pasiekimų nei vienoje iš šių sričių. Priešingai, Rusijoje didėja politinė destabilizacija, o ekonomika praeitais metais susitraukė 4 proc. Dėl to stengiamasi, kad ši V. Putino prezidentavimo kadencija garsėtų pasiekimais karinėje srityje, o propagandą apie pasiekimus skleidžia tokie žmonės kaip D.Kiseliovas.
Siekiant sustiprinti šią politiką, Amerika turi būti vaizduojama ir kaip modernizacijos pavyzdys, ir kaip blogio šaltinis, kuriam reikia priešintis. Rusija – ir kaip laisva, ir kaip priešų apgulta valstybė.
Sovietinė komunistų partija valdė pagal principą, kad nė viena tarptautinė problema negali būti išspręsta be sovietų įsikišimo. V. Putino Rusijai trūksta sovietmečio karinės ir ekonominės galios, tačiau ji turi geostrateginių privalumų. Jis nori grįžti į Jaltos ir Potsdamo susitarimų laikus, kai Amerika, Sovietų Sąjunga ir D.Britanija pasidalino Europą į sovietų ir Vakarų įtakos zonas.
Rusijos žmonės to taip pat norėtų. Nuo pat V.Putino prezidentavimo pradžios visuomenė tikisi, kad jis atkurs Rusiją ir ji turės stiprias pozicijas kaip anuomet Sovietų Sąjunga. Pagal to meto apklausas, Rusijos gyventojams tai rūpėjo labiausiai.
Ne vien amerikiečiai laiko save išskirtine tauta, sovietmečio žmonės buvo įtikinti, kad jie turėjo ypatingą vietą pasaulyje ir jo istorijoje. Tačiau 1991 m. pusė Rusijos populiacijos pajuto, kad jų šalis pasiekė mirties tašką. Žiniasklaida skelbė, kad Rusija kentė nuo didžiausios savo istorijoje traumos.
V.Putinas 2000 m. suteikė visuomenei viltį, kad Rusijos galybė gali būti atkurta, todėl jie šalies prezidentui jaučia dėkingumą. 1996 m. 36 proc. rusų didžiavosi savo valstybės įtaka pasaulyje, 2015 m. pabaigoje šis rodiklis pakilo iki 68 proc. Per tą patį laikotarpį didžiavimasis karine galia išaugo nuo 40 iki 85 proc.
Levados tyrimų ir apklausų centro specialistas Levas Gudkovas įsitikinęs, kad rusų pasididžiavimo ir savivertės augimas yra neatskiriamas nuo antiamerikanizmo: „Rusijos kolektyvinis identitetas yra negatyvus: žmones vienija tik iš užsienio valstybių patiriama įsivaizduojama grėsmė.“ Nenorėdami ir negalėdami pakeisti Rusijos vidaus politikos, žmonės yra lengvai įtikinami nukreipti savo pyktį į Ameriką ir Vakarus. Anot L.Gudkovo, rusai primeta Amerikai savo valdančiosios klasės ydas: cinizmą, nepagarbą žmogaus teisėms, godumą ir korupciją.
Pasitelkdami šį požiūrį į Vakarus rusai atsikrato atsakomybės už savo blogus darbus ir prisiima aukos vaidmenį. Kremlinas iliustruoja Krymo aneksiją ir atakas Sirijoje kaip gynybą. Anot Rusijos propagandos, tai Amerika surežisavo perversmą Ukrainoje, kad atimtų ją iš Rusijos. Geriausia priemonė, siekiant sustabdyti Europos Sąjungos ir NATO plėtrą į Rytus, yra abiejų aljansų sugriovimas.
