Numatyti, kokius Rusijos veiksmus paskatins šie veiksniai ir suformuoti planą turėtų būti vienas iš pagrindinių Joe Bideno administracijos rūpesčių.
Yra bent dvi priežastys, kodėl V.Putinas šiandien greičiausiai mąsto apie panašius drąsius žingsnius. Vienas jų yra strateginis ir nuolatinis: šlovė jam pačiam ir jo Rusijai – abu dalykai jam labai rūpi.
Kitas motyvas yra taktinis: jis siekia prezidentauti visą gyvenimą – būti išrinktas šešerių metų kadencijai 2024-aisiais, kai jam bus 72 metai ir galbūt dar vienai – 2030-aisiais, kai tuo tarpu jo šalyje ekonomika ir pajamų lygis jau daugiau nei dešimtmetį nejuda iš vietos, o vis dar siaučianti COVID-19 pandemija paliko gilius randus.
Negana to, demokratiją palaikančio lyderio Aleksejaus Navalno areštas sukėlė protesto mitingų bangas daugiau nei 100 Rusijos miestų pirmą kartą nuo prieš V.Putiną nukreiptų demonstracijų, vykusių 2011-2012 metų žiemą.
Tie patys veiksniai – giliai įsitvirtinę įsitikinimai ir nuomonės, niūrios ekonominės perspektyvos ir poreikis kaip nors išsaugoti režimą – sutapo 2012 ir 2013 metais, kai V.Putinas padarė lemtingiausią savo politinio gyvenimo pasirinkimą.
Jis pasinaudojo Krymo „susigrąžinimo“ argumentu, kad nukreiptų visuomenės dėmesį nuo ekonominės pažangos ir pajamų augimo. Jie buvo tarsi kertiniai akmenys, kuriais buvo paremtas jo populiarumas, taigi ir jo režimo teisėtumas.
Tai buvo drąsus ir puikiai pavykęs politinis manevras. Vienintelės Rusijos nepriklausomos apklausos įmonės „Levada Center“ direktorius Levas Gudkovas naują V.Putino pretenziją į teisėtumą pavadino „patriotine mobilizacija“. Kitas žinomas Rusijos politinis sociologas Igoris Klyamkinas šį žingsnį apibūdino kaip „militarizuotą patriotizmą taikos metu“.
Planas suveikė. V.Putino mėnesinis populiarumo reitingas pakilo nuo vidutiniškai 65 procentų 2012-aisiais ir 2013-aisiais iki 81 procento 2014–2018 metais. Rusijos ekspertai tai pavadino „Krymo sutarimu“ – „emociniu pakilimu“, dėl kurio „rusai sutiko iškeisti savo geresnį gyvenimą į imperijos didybę.
Mes linkę kartoti tai, kas pavyko. Politologai tai vadina „priklausomybe nuo pasirinkto kelio“. V.Putinas, šiandien atsidūręs politiškai ir ekonomiškai sudėtingesnėje situacijoje nei 2012–2013 metais ir „Krymo sutarimui“ blankstant, gali bandyti pakartoti tai, kas jam praeityje labai gerai suveikė: trumpą pergalingą karą.
Dabar, minint septintąsias Krymo aneksijos metines, vėl atsiranda daug tų pačių faktorių, kurie anuomet paskatino Rusijos invaziją į Ukrainą.
V.Putinas buvo beveik nežinomas, kai 1999 metų rugpjūčio mėnesį buvo paskirtas ministru pirmininku, tačiau netrukus pelnė šalies gyventojų palankumą – pirmaisiais 2000 metų mėnesiais jo reitingai išaugo maždaug 80 procentų, kai jis pradėjo antrąjį Rusijos karą Čečėnijoje.
Aukščiausio visų laikų įvertinimo – 88 procentai 2008 metų rugsėjį – jis sulaukė po penkias dienas trukusio karo prieš Gruziją (tuo metu jis oficialiai buvo ministras pirmininkas, o Dmitrijų Medvedevą buvo pastatęs į savo vietą kaip prezidentą, bet visi žinojo, kas priima sprendimus.)
„Visuomenė įvykius interpretavo taip: tai – trečiojo pasaulinio karo pradžia ir mes laimime, – komentavo „Levada“ direktorius Aleksejus Levinsonas. – Nesvarbu, ką tiksliai užkariavome. Svarbiausia, kad mes JIEMS parodėme!“
Jei V.Putinas dabar panorėtų pradėti dar vieną trumpą, pergalingą karą, potencialių taikinių jam netrūks. Mažiausiai penkios kaimyninės šalys yra akivaizdžios kandidatės.
Trys iš jų – Sakartvelas, Moldova ir Ukraina – yra „įšaldytų konfliktų“ vietos – tuos konfliktus Rusijos kariuomenė ar jos įgaliotiniai gali lengvai atitirpdyti tų šalių viduje ar prie jų sienų.
Kita, Baltarusija, yra pusė oficialios „sąjunginės valstybės“ su Rusija. Penktojoje, Kazachstane, gyvena daugiau etninių rusų – 3,5 milijono – nei bet kurioje kitoje posovietinėje valstybėje, išskyrus Ukrainą, jų daugiausia yra šešiose šiaurinėse provincijose, kurios ribojasi su Rusija.
Kai Talibanas užvaldys Afganistaną ir pradės plėstis į Centrinės Azijos valstybes, tų provincijų aneksija gali būti pavaizduota kaip etninių Kazachstano rusų „gynimas“.
Tačiau šie penki galimi karai nebūtų pakankamai įspūdingi, kad patenkintų V.Putino ambicijas išpildyti „didžias idėjas“ ar atitiktų jo paties sau pasiskirtą misiją atkurti ir keršyti.
Šiuos kriterijus atitiktų greitas ir pergalingas durklo smūgis į rytinį NATO šoną – Estijos, Latvijos ir Lietuvos valstybes. Ar gali būti geresnis būdas patenkinti V.Putino troškimą susigrąžinti praeities šlovę ir saldžiau atkeršyti už mylimos sovietinės tėvynės žlugimą, nei žygdarbis, kurio net galinga Sovietų Sąjunga nesugebėjo įvykdyti?
Pergalė prieš aljansą, įkūnijantį demokratinių Vakarų solidarumą ir valią apsiginti? Dramatišką ir lemiamą kauliukų metimą, kuris pademonstruotų, kad NATO tėra trapus popierinis tigras?
