Milijonus gyventojų Antrojo pasaulinio karo metais praradusios buvusios priešininkės ir jų lyderiai bando senajame žemyne formuoti proeuropietišką branduolį.
Vis dėlto, A.Merkel dienos valdžioje – suskaičiuotos, o E.Macroną gerokai susilpnino protestai šalies viduje. Todėl gali kilti grėsmė, kad kelis dešimtmečius besitęsusiame Europos vienybės projekte atsivers praraja.
Europos vienybei grėsmę kelia ir vidinės, ir išorinės jėgos. Štai Jungtinė Karalystė iš Europos Sąjungos turėtų pasitraukti šių metų kovo 29 dieną. Donaldo Trumpo administracija grasina muitais ir kvestionuoja Vašingtono įsipareigojimus NATO.
Populistinės Vengrijos ir Lenkijos vyriausybės pamina esminius liberalios demokratijos ir įstatymo viršenybės principus. Nuo jų neatsilieka Italija, tolstanti nuo tradicinių liberalių vertybių.
„Merkel ir Macronas siunčia stiprų signalą: tuo metu, kai Europoje vis labiau įsitvirtina nacionalizmas, jiedu atnaujina bendradarbiavimo ir vienybės įžadus“, – teigė Vokietijos tarptautinių santykių ir saugumo instituto analitikė Ronja Kempin.
R.Kempin: „Net jei jie negali sustabdyti „Brexit“ ar uždrausti populizmo, jie demonstruoja, kaip turėtų atrodyti ir veikti Europa.“
„Net jei jie negali sustabdyti „Brexit“ ar uždrausti populizmo, jie demonstruoja, kaip turėtų atrodyti ir veikti Europa“, – pridūrė ji.
„The New York Times“ rašo, kad ilgą laiką Vokietijos ir Prancūzijos draugystė buvo Europos Sąjungos stuburas. Tačiau kai kurios narės į glaudžius Paryžiaus ir Berlyno ryšius žvelgia įtariai.
Nors Vokietijos ir Prancūzijos bendradarbiavimas išlieka gyvybiškai svarbus žemyno ateičiai, kritikai mano, kad naujoji sutartis yra pakankamai silpnas „įžadų atnaujinimas“.
Be to, kyla grėsmė, kad ji supykdys mažesnes bloko nares, kurios jau dabar nepatenkintos tuo, ką laiko Vokietijos ir Prancūzijos prioritetų primetimu, ypač kalbant apie biudžetus ir migraciją.
Šios savaitės diplomatinis ginčas tarp Italijos ir Prancūzijos tokias baimes tik sustiprina. Savaitgalį Italijos vicepremjeras Luigi Di Mao, priklausantis populistinei partijai „Penkių žvaigždučių judėjimas“, paragino Europos Sąjungą skirti sankcijas Prancūzijai dėl jos Afrikoje vykdomos politikos, kuri, esą „skurdina tas vietas“ ir skatina migraciją.
Prancūzijos užsienio reikalų ministras į tokius kaltinimus atsakė išsikviesdamas Italijos ambasadorę Prancūzijoje Teresą Castaldo.
Įtakingas Italijos vidaus reikalų ministras Matteo Salvini įpylė žibalo į ugnį antradienį televizijos eteryje pareiškęs, kad „iš Macrono nepriims žmogiškumo ir kilnumo pamokų“.
„Tikiuosi, kad prancūzai sugebės atsikratyti tokio siaubingo prezidento“, – vėliau feisbuke pridūrė M.Salvini.
A.Merkel stabdo E.Macrono planus
A.Merkel ne kartą nuvylė E.Macroną – jos įgimtas atsargumas gesindavo aistringus Prancūzijos prezidento planus įgyvendinti reformas, ypač euro zonos šalyse.
Dauguma jo vizijų, įskaitant bendrą euro zonos biudžetą, niekuo apčiuopiamu taip ir nevirto. Vis dėlto, A.Merkel nori paremti E.Macroną ir jo įsipareigojimus Europai, ypač kai jis turi problemų namuose.
Abu lyderiai pripažino Europos laukiančius iššūkius ir kalbėjo apie juos kaip naujos sutarties pasirašymo priežastį.
„Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos praėjus 74 metams, dalykai, kuriuos laikėme savaime suprantamais, imami kvestionuoti. Todėl mums reikia, pirmiausia, Vokietijos ir Prancūzijos atsakomybės Europai patvirtinimo, visų antra, mūsų bendradarbiavimo persiorientavimo“, – prieš pasirašydama sutartį kalbėjo A.Merkel.
Naujoji sutartis apima pažadus gilinti ekonominę integraciją per „bendrą ekonominę zoną“, glaudžiau bendradarbiauti vykdant karinius pirkimus ir stiprinti koordinaciją siekiant pagerinti Europos sugebėjimą veikti savarankiškai. Tai apima bendrą gynybos paktą NATO narystės kontekste, planus įkurti bendrą gynybos ir saugumo tarybą.
Tiek E.Macronas, tiek A.Merkel ragino kurti Europos kariuomenę, kuri galėtų veikti viena tais atvejais, kai NATO nenori įsitraukti. Abiejų šalių lyderiai yra pasakę, kad Europa nebegali pasitikėti JAV taip, kaip anksčiau. Tokia idėja Vašingtone sukėlė pyktį ir nerimą, lydimą kelių paniekinančių Donaldo Trumpo pasisakymų tviteryje.
Macronas: „Europa mūsų žmonėms yra apsauginis skydas nuo naujų pasaulio audrų.“
„Europa mūsų žmonėms yra apsauginis skydas nuo naujų pasaulio audrų“, – tikino E.Macronas.
Naujojoje sutartyje rašoma, kad Paryžius ir Briuselis „artimai derins“ pozicijas Jungtinėse Tautose, kurių Saugumo Taryboje Prancūzija turi nuolatinę vietą. Vokietija, nepaisant dydžio, tokios vietos neturi daugiausia dėl istorinių priežasčių.
Be to, sutartyje pasižadėta bendradarbiauti siekiant padidinti atsinaujinančių energijos šaltinių skaičių abiejose Reino pusėse, laikytis įsipareigojimų 2015-ųjų Paryžiaus klimato kaitos susitarimui.
Sutartį lydėjo melagingi kaltinimai
Naująja sutartimi taip pat įsipareigota stiprinti abiejų šalių gyventojų ryšius per kultūrinius mainus ir kalbų pamokas, daug dėmesio skirti dvikalbystei pasienio regionuose. Be to, žadama pagerinti susisiekimą geležinkeliais ir kitą infrastruktūrą.
Būtent šie sutarties punktai atkreipė Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų ir populistų, siekiančių diskredituoti E.Macroną, dėmesį: jie prezidentą apkaltino parduodant šalies suverenumą.
Kraštutinių dešiniųjų partijos, anksčiau besivadinusios „Nacionalinis Frontas“, lyderė Marine Le Pen sutartį pavadino „išdavyste“. Ji tikino, kad susitarimas iš dalies perduos Prancūzijos Elzaso regioną Vokietijos „priežiūrai“.
Neilgai trukus E.Macrono biuras išplatino paneigimą to, ką pavadino „skandalinga melaginga informacija“.
Prancūzijoje kilusios diskusijos po sutarties pasirašymo atspindi baimes dėl pavojaus, kurį XXI amžiuje Berlyno ir Paryžiaus santykiai kelia Europai. Dalis Europos partnerių šių ryšių stiprybę suvokia ne kaip ES projekto variklį, o direktoratą.
„Senais laikais Vokietijos ir Prancūzijos draugystė buvo būtinas. Dabar ji taip pat kelia baimę, ypač Rytų fronte“, – mano Vokietijos Marshallo fondo Europos programos direktorius Janas Techau.
Pasak J.Techau, nors dokumento stiprybė glūdi dvišaliuose elementuose, abejotina, kad tarptautiniai elementai kitoms bloko narėms įkvėps didesnę ištikimybę Europos Sąjungai.
„Lyderystės signalą reikia siųsti subtilesniu keliu“, – tikino jis.
