Atsargumas – vienas pagrindinių Vokietijos kanclerės A.Merkel politinio būdo bruožų, daug metų padedantis jai ilgainiui nustumti varžovus į paraštes.
Tokį jos stilių galiausiai pradėta kritikuoti – esą kanclerė, nesileisdama į diskusijas su savo oponentais, gramzdina Vokietiją į gilų miegą. Bet A.Merkel 2016-ųjų pabaigoje vis tiek buvo pakrikštyta „laisvojo pasaulio lydere“.
Tada Baracką Obamą Baltuosiuose rūmuose rengėsi pakeisti D.Trumpas, Jungtinė Karalystė jau buvo įsisukusi į ginčus dėl „Brexit“, o Prancūzija dar tik ruošėsi balsavimui prezidento rinkimuose, kurių viena favoričių buvo populistė Marine Le Pen.
Bet prabėgus metams galima konstatuoti, kad Vokietija, nors ir klesti, politine prasme pateko į tam tikrą aklavietę.
Taip, valdančiajai didžiajai koalicijai tereikia patvirtinimo parašais, bet derybos užsitęsė penkis mėnesius ir tapo viena giliausių A.Merkel krizių per 12 jos metų kanclerio poste. Nenuostabu, kad viltys, jog Vokietija užpildys galios vakuumą JAV atsitraukimo akivaizdoje, blėsta.
Aišku, įmanoma ir net tikėtina tai, kad Vokietija tokio vaidmens niekada nenorėjo. Yra apžvalgininkų, manančių, kad pasitraukti nuo prožektorių šviesos Berlynui net naudinga – vokiečiai esą netgi nenori jokios galios.
E.Macrono žygis į antraštes
Daugeliui žmonių Vašingtone, kuris jau nuo seno didžiuojasi esantis įtakingiausias miestas pasaulyje, toks vokiškas požiūris gali atrodyti keistas. Bet Berlyne, kuris pritvinkęs istorijos, galios ir lyderystės purtomasi.
Tik nedaug vokiečių mano, kad jų šalis turėtų prisiimti daugiau įtakos ir atsakomybės tarptautiniuose reikaluose. Atvirkščiai, 52 proc. respondentų Körberio fondo surengtoje apklausoje teigė, kad Vokietijai naudingiau laikytis ramiau.
Thorstenas Benneris: „Vokietijos reputacijai užsienyje labai gerai tai, kad Berlynui, regis, neteks prisiimti pagrindinio Europos lyderio vaidmens.“
Tokia nuostata – viena priežasčių, kodėl Vokietijos kariuomenė iki šiol nėra deramai finansuojama ir net iš esmės negali būti kur nors efektyviai dislokuojama kolektyvinės gynybos tikslais.
„Vokietijos reputacijai užsienyje labai gerai tai, kad Berlynui, regis, neteks prisiimti pagrindinio Europos lyderio vaidmens, – pripažino Berlyne įsikūrusio Pasaulinio viešosios politikos instituto direktorius Thorstenas Benneris. – Puiku, kad Prancūzija prisiima daugiau atsakomybių ir kad Emmanuelis Macronas gali spindėti.“
E.Macronas, vos išrinktas prezidentu, iš tikrųjų tiesiog nėrė į tarptautinės geopolitikos vandenis. Vokietijoje pernai vyko rinkimai, o po jų – ilgos derybos dėl koalicijos, Jungtinę Karalystę apėmę ginčai dėl „Brexit“.
Tad turbūt natūralu, kad būtent Prancūzijos vadovas pastaruoju metu yra ryškiausias veidas Europoje. Yra nuomonių, esą šis buvęs investicinis bankininkas gali tapti de facto laisvojo pasaulio lyderiu.
Pikti lenkų ir graikų žvilgsniai
Vokietijos kanclerės paaukštinimas iki pasaulinės politikos superžvaigždės – bent jau tarptautinėje žiniasklaidoje – daug ką Europoje tik suerzino. Senajame žemyne yra šalių, kurios jaučiasi Berlyno dusinamos.
Ir nors neseniai „Gallup“ surengta tarptautinė apklausa parodė, kad Vokietija – nebe JAV – yra „geriausia vertinama pasaulinė galia“, ši šalis vis dar labai nepopuliari kai kuriuose Europos kampeliuose, pavyzdžiui, Graikijoje ar Lenkijoje.
„Valstybės, kurių įsivaizdavimai apie Vokietiją tiesiogiai mus paveikia, pavyzdžiui, Lenkija ir Graikija, Berlyno atžvilgiu kur kas atsargesnės. Tarptautinėse apklausose yra daug respondentų iš šalių, kurios daug toliau nuo Vokietijos“, – tvirtino Th.Benneris.
Nors Vokietijos įtaka Europoje išties augo, Lenkijos valdančioji Teisės ir teisingumo partija ėmė skatinti antivokiškas nuotaikas – politikai Varšuvoje vis prabyla apie istorines nuoskaudas ir nacistinę okupaciją.
Savo ruožtu Graikijoje didžiąja dalimi A.Merkel vyriausybės inicijuotas šalies finansinio gelbėjimo planas, kuriame buvo įtvirtintos griežtos taupymo priemonės, buvo įvertintas kaip moderni vokiečių invazija.
Kuklesnės ambicijos naudingos visai ES
Būtent tai, kad Europoje į Vokietiją ne visada žvelgiama entuziastingai, ir parodė A.Merkel, kad geriau laikytis nuosaikiau. Savaitraštis „The Economist“ prieš praėjusio rugsėjo rinkimus pastebėjo: „Vokietiją labiausiai sulaiko tai, kad ši šalis labiau nei kitos priklauso nuo daugiašalės tvarkos.“
Žvelgiant į platesnį kontekstą, ES vienybė jau kurį laiką kenčia nuo, mažesnių šalių požiūriu, nesąžiningo galių paskirstymo.
Vokietija ir kitos didžiosios Bendrijos narės yra prisiėmusios didžiausią finansinę naštą, valstybės Vidurio ir Rytų Europoje dažnai skundžiasi, kad Berlynas verčia jas laikytis vokiškos linijos dėl, pavyzdžiui, migracijos ir krizės euro zonoje.
Tokių šalių lyderių manymu, būtent A.Merkel sprendimai paskatino populistinių judėjimų sužydėjimą. Tad galbūt dominavimo nesiekianti Vokietija ir būtų geriausias būdas Europai vėl atrasti bendrą balsą.
