Spalį vykusiuose Bavarijos regioniniuose rinkimuose Vokietijos socialdemokratai (SPD) gavo vos 9,7 proc. balsų, o nacionalinėse nuomonių apklausose nusileido ir populistinei partijai „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), ir žaliesiems.
Sekmadienį vykusiuose regioniniuose rinkimuose Heseno žemėje, pirminiais duomenimis, SPD sekėsi kiek geriau. Ji gavo 19,8 proc. balsų (tiek pat, kiek ir žalieji) ir aplenkė AfD, gavusią 13,1 proc. paramą. Tačiau džiaugtis nėra kuo: ir Hesene SPD palaikymas, lyginant su 2013 m., krito beveik 11 procentinių punktų, o visų mažesniųjų partijų – išaugo (AfD ir žaliųjų – net 9 procentiniais punktais).
S.Sierakowskio nuomone, SPD egzistencinės krizės jau nebegalima laikyti paprasta vienos partijos krize.
Mažieji „satelitai“ ima užgožti didžiąsias žvaigždes
Autorius primena, kad Krikščionių demokratų sąjunga-Krikščionių socialinė sąjunga (CDU-CSU) ir SPD nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo du pamatiniai Vokietijos politikos ramsčiai. Bet SPD populiarumui mažėjant vokiečiai pamažu pereina nuo faktiškai dvipartinės sistemos prie daugpartinės, kurioje nė viena partija neužims vyraujančios pozicijos.
Pokario konsensusas Vokietijoje žlunga visais esminiais klausimais: istorijos (požiūrio į Antrąjį pasaulinį karą), geopolitikos (požiūrio į Rusiją), ekonomikos (požiūrio į automobilių pramonę) ir etikos (požiūrio į pabėgėlius). Tai atspindi ir politinio lauko susiskaldymas.
Pasak S.Sierakowskio, Vokietijos rinkėjai tarė „ne“ ilgaamžei CDU-CSU ir SPD didžiajai koalicijai. „Mažosios partijos, anksčiau viso labo prisišliedavusios arba prie SPD, arba prie CDU-CSU, dabar, panašu, jau ima užgožti buvusias žvaigždes“, – rašo jis.
Negana to, „pažaliavo“ kadaise raudonuodavęs Miunchenas. Miestai, tradiciškai laikyti socialdemokratų tvirtovėmis, ėmė rodyti didesnį palankumą žaliesiems ir kitoms mažesnėms partijoms.
Autorius pastebi, jog SPD reikalus apsunkina ir tai, kad šios partijos pagrindinio elektorato demografinis pjūvis tolygus mirties nuosprendžiui. Vos 8 proc. SPD rinkėjų yra jaunesni nei 30 metų ir net 54 proc. – vyresni nei 60. Tuo metu tarp žaliųjų rėmėjų vyresni nei 60 m. rinkėjai tesudaro 24 proc. Jaunesnius naujuosius kairiuosius ir senstančius pokomunistus iš buvusios Rytų Vokietijos vis labiau traukia Vokietijos kairiųjų partija („Die Linke“).
Panika didžiosiose koalicijose – šansas antisisteminėms partijoms
Dvipartinė sistema užtikrina stabilumą ir nuspėjamumą, o jos griūtis gali paskatinti radikalias socialines permainas, perspėja S. Sierakowskis. Paprastai žlungant nusistovėjusiai sistemai iškyla antisisteminiai, dažniausiai populistiniai, judėjimai.
Nuo 2005 m. jau trijose didžiosios koalicijos vyriausybėse SPD valdžioje buvo mažesniosios partnerės teisėmis. Tad šią partiją imta sieti su nusistovėjusia tvarka, nors pati SPD ir negali tiesiogiai prisiimti ankstesnių vyriausybių nuopelnų.
Autorius primena, kad panašiai nutiko Austrijoje, kur 1971–1999 m. (išskyrus trumpą partrauką 1983–1986 m.) Socialdemokratų partija valdė drauge su Austrijos liaudies partija. Tokie ilgi didžiosios koalicijos valdymo laikotarpiai leido dešiniajai populistinei Austrijos laisvės partijai iškilti prisistatant permainų pranašais.
Kai didžiosios koalicijos susiduria su grėsme, jų nariai dažniausiai ima panikuoti, rašo S.Sierakowskis. Tie, kurie griežtai laikosi partinių linijų, praranda palaikymą, kaip nutiko Vokietijos kanclerei A.Merkel. Dėl to kiti ima kalbėti populistiniais šūkiais, kaip pastaraisiais mėnesiais ėmė elgtis CSU vadovas Horstas Seehoferis, o dar kiti ima šlietis prie naujų politinių platformų. Dėl to CSU narys Alexanderis Dobrindtas ėmė žadėti „konservatorių revoliuciją“, o buvęs SPD pirmininkas Martinas Schulzas populiarina ES federacijos idėją.
Kad ir kaip būtų, koalicijos partneriams ėmus judėti skirtingomis kryptimis, reikalai labai sparčiai pašlyja. Vis dėlto S.Sierakowskis atkreipia dėmesį, kad nors dabar SPD ir CDU palaikymas mažėja, jų idėjos tebėra populiarios. Autoriaus nuomone, pagrindinė šių partijų problema ne ta, kad joms trūksta minčių, bet kad joms stinga politinio patikimumo.
Patikimumo stoka susiformavo vakuumą, kurį skuba užpildyti kitos partijos. Bavarijoje žalieji pagerino pozicijas parėmę atvirų durų pabėgėliams politiką, kurią iš esmės pradėjo CDU ir SPD. Panašiai AfD perėmė antiimigracijos vėliavą iš CSU ir H. Seehoferio, kuris būdamas net ryžosi stoti į kovą su A.Merkel vyriausybe pats joje būdamas vidaus reikalų ministru. Visas Bavarijos rinkimuose gerai pasirodžiusias partijas, S.Sierakowskio nuomone, sieja tai, kad jų kandidatai bent jau nuosekliai laikosi savo nuostatų.
Pasekmes pajus visa Europa
Dėl šių pokyčių Vokietijai nėra ko džiūgauti, rašo S.Sierakowskis. Paprastai daugpartinės sistemos yra nestabilios ir mažiau nuspėjamos, todėl daugeliui Europos valstybių (naujausias pavyzdys – Latvija) visada sunkiai sekasi sudaryti valdančiąsias koalicijas. Autorius primena, kad tokiomis sąlygomis neretai pasitaiko itin keistų susitarimų, kaip antai koalicijų tarp kraštutinės kairės ir kraštutinės dešinės, kaip nutiko Graikijoje, Italijoje ir Slovakijoje.
Vokietijai belieka tikėtis, kad šalyje besiformuojanti daugpartinė sistema pristabdys AfD populiarėjimą, nes jos antisisteminė pozicija nebeatrodys tokia patraukli. Šis judėjimas tiesiog užims savo vietą dešiniajame pakraštyje kaip viena iš daugelio partijų. Ją ir toliau rems apie 10–20 proc. rinkėjų, bet tikėtis ko nors daugiau neverta.
Kita vertus, dėl daugpartinės sistemos gali išaugti susidomėjimas politika. Pavyzdžiui, šiame rinkimų cikle dalyvavo 72,4 proc. bavarų, palyginti su 63,6 proc. prieš penkerius metus.
Gali būti, kad ateityje Vokietijos laukia daug įvairių koalicijų. Pvz., nesunku įsivaizduoti vadinamąją Jamaikos koaliciją – susitarimą tarp CDU-CSU, Laisvųjų demokratų ir žaliųjų. Bet šis scenarijus greičiausiai baigtųsi politiniu paralyžiumi, nes konkuruojančių partijų politikai šioje koalicijoje nuolat vieni kitiems trukdytų ir bandytų įtikti rinkėjams. Be to valdant margai koalicijai susilpnėtų kancleris, kuris Vokietijoje tradiciškai pasižymi didele įtaka.
Visgi S.Sierakowskio nuomone, labiausiai tikėtina, kad žlugus CDU-CSU ir SPD dvivaldai susilpnės Vokietijos įtaka Europoje, nors ir nėra kas šią šalį pakeistų lyderės pozicijoje. Nusilpus SPD sumažės socialistų frakcija Europos Parlamente, todėl ir šioje institucijoje gali imti nykti dvipartinė sistema. Jei Europos liaudies partija ir Europos socialistų partija praras pamatinių ramsčių pozicijas, Europos Parlamentui bus sunku priimti net nereikšmingus sprendimus. „Klumpant Vokietijai ir SPD, sunkūs laikai ateina ir visai Europai“, – rašo S.Sierakowskis.
