Pasak studijos, kuri vadinasi „Strateginės perspektyvos 2040“, Vakarų tvarka gali žlugti iki 2040-ųjų. Šią studiją turėjo galimybę pamatyti „Der Spiegel“. Dokumente aptariamas blogiausias scenarijus, kuriame ES pradeda irti, o Vokietija privalo „reaguoti“. Tarptautinė tvarka po „dešimtmečius trukusio nestabilumo“ galutinai pakrinka, vertybių sistema tampa nebeaktuali, o globalizacijos procesas sustoja.
„ES plėtra nebevyksta, dalis valstybių narių nusprendžia atsiskirti nuo Sąjungos, o Europa kaip darinys praranda savo pasaulinį konkurencingumą, – teigiama dokumente. – Pasaulis, kuriame trūksta tvarkos ir vis drąsiau viršų ima chaosas ir polinkis į konfliktines situacijas, dramatiškai pakeičia saugumo situaciją tiek Vokietijoje, tiek Europoje.“
Kitame scenarijuje, pavadintame „Vakarai prieš Rytus“, dalis ES narių iš Rytų įšaldo savo integraciją, o kitos prisijungia prie Rytų bloko. „Daugiapolės konkurencijos“ scenarijuje kalbama apie naują ekstremizmo bangą ir kelių ES partnerių bandymą sekti Rusijos taikomu politiniu modeliu.
Dokumente neužsiimama prognozėmis. Ekspertai pabrėžia, kad svarstytini ir 2040 metais įmanomi visi scenarijai, o juos aprašyti padėjo Federalinė ginkluotųjų pajėgų planavimo tarnyba.
Optimizmui pagrindo per mažai, tačiau nebūtinai laukia katastrofa
V.Keršanskas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu Seime kelių parlamentarų iniciatyva siūlomas dokumentas, aprašantis Lietuvos poziciją dėl ES ateities. Jame naiviai teigiama, kad pastarųjų 60 metų Europos integracija leidžia drąsiai svarstyti, kaip Europa judės ateinančius 60 metų.
„Šis Vokietijoje išviešintas dokumentas parodo, kad rimta analizė net 20 metų į priekį negali neįvertinti visų įmanomų alternatyvų, nes politiniai procesai nepasižymi lengvai prognozuojama logika ar atsikartojančiomis tendencijoms. Juk mažai kas dar prieš kelerius metus tikėjo, kad realiai vidinė britų konservatorių kova tarp dviejų stovyklų (palaikančių ES narystę ir siekiančių išstojimo) virs „Brexit“. Tad svarstant tokios reikšmės dokumentą, kaip Lietuvos pozicija ES atžvilgiu, yra per daug neatsargu neįvertinti visų galimų alternatyvų ir vadovautis tik norais grįstu mąstymu“, – kalba V.Keršanskas.
Kita vertus, pasak jo, 1981-aisiais turbūt niekas galėjo numatyti, kad po 23 metų Lietuva, tuomet okupuota vis dar nebraškančios SSRS, taps ES nare.
„Turbūt net ir optimistiniai scenarijai to nenumatė, todėl tokio tolimo laikotarpio prognozes vertinu kaip tam tikrą intelektualinę mankštą, o ne rimtą diskusijų objektą. Nors šiandieninė ES išties išgyvena rimtus iššūkius, kol kas ji suvokiama kaip visoms jos narėms nešanti naudą, todėl yra saugotina struktūra.
Kitas klausimas, ar tie sprendimai, kuriuos šiandien siūlo ES institucijų ir įtakingiausių valstybių lyderiai, išties veda prie ES problemų sprendimo, ar kaip tik gali jas pagilinti. Mano nuomone, ES reforma privalo būti visų, pabrėžiu – visų jos narių bendro sutarimo rezultatas, todėl buldozeriu stumti Prancūzijos, Vokietijos ir Europos Komisijos siūlomą, tačiau Višegrado šalių atmetamą variantą neatrodo perspektyvu“, – tikina pašnekovas.
Savo ruožtu Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė sako, kad yra tikimybė turėti stipresnę Europą, tačiau tam reikia įdėti pastangų.
„Problema ta, kad mes nematome visų scenarijų, be tų blogųjų scenarijų nematome pozityviųjų. Paprastai ekspertai vertina ir tų scenarijų tikimybę, tačiau tikimybė nevertinta arba nėra viešos informacijos apie ją.
Tai, kad Europa kliba, ką parodė ir „Brexit“, esama didesnių įtampų Rytų Europoje, egzistuoja agresyvios Rusijos užsienio politikos veiksnys, nėra naujiena. Tačiau nemanau, kad „Brexit“ sukurs sniego gniūžtės efektą, ypač jei Europa šį trumpąjį laikotarpį po „Brexit“ išnaudos parodydama savo stiprybę ir vienybę, atliks svarbias reformas, kurios dar labiau integruotų valstybes nares, parodytų integracijos naudą. Tuomet kaip tik galime turėti stipresnę Europą“, – sako R.Urbonaitė.
Kaip Rytų Europa gali paskuti Rusijos vykdomos politikos keliu?
„Daugiapolės konkurencijos“ scenarijuje, numatytame Vokietijos karinių pajėgų, kalbama apie „naują ekstremizmo bangą ir kelių ES partnerių bandymą sekti Rusijos taikomu politiniu modeliu“.
Politologas V.Keršanskas sako, kad norėtųsi daugiau informacijos apie tai, kas turima omenyje, kalbant apie ES partnerių bandymą sekti Rusijos taikomu politiniu modeliu, tačiau pirmiausiai pašnekovas sako tai galintis sieti su autoritarinių režimų įsigalėjimu Rytų Europoje.
„Vakarų Europa reiškia susirūpinimą dėl tam tikrų tendencijų. Tačiau, turint mintyje, kad tai – ilgalaikis 23 metų scenarijus, klausimas – ar pati liberalioji demokratija išliks vyraujančia forma. Matome tam tikrų sisteminių problemų, radikalių jėgų Vakarų Europoje augimą, ir tai nėra vien Rytų Europos tendencija.
Aš nesiečiau to scenarijaus su bandymu parodyti, kad Rytų Europa gali judėti Rusijos keliu, tampant Kremliui palanku regionu, palaikant Rusijos politiką ar juolab save modeliuojant kaip išoriškai agresyvias valstybes. Aš siečiau tai su kintančiomis tendencijomis požiūryje į vidaus valdymą. Tačiau manau, kad liberalios demokratijos šalininkų tos tendencijos ne visai teisingai sutapatinamos su tendencijomis Rusijoje, nes tiek priežastys, tiek pasekmės yra visai kitokios“, – kalba V.Keršanskas.
Pasak R.Urbonaitės, Vokietijos karinių pajėgų keliamame scenarijuje esantys pastebėjimai esą susiję su didėjančio nacionalizmo tendencijomis, kurios vertinamos kaip tam tikra rizika. Rusijoje, pasak jos, taip pat jaučiama nacionalizmo banga.
„Rytų Europa yra pavojingoje zonoje, nes ji visuomet labai stipriai yra Rusijos interesų zonoje. Rusija turi instrumentų, kaip paveikti politinius, ekonominius procesus, užsiima korupcijos eksportu. Tai – realūs iššūkiai ir problemos, turbūt todėl ir keliamas tas scenarijus.
Į tai atsakyti galima gilesne ir labiau apgalvota integracija, tų valstybių įtraukimu. Kritikuojama Vengrija juk raginio britus nesitraukti, tad negalime sakyti, kad viskas ten į vienus vartus. Galų gale šiose valstybėse vyksta rinkimai, valdžios keičiasi. Rytų ir Vakarų dichotomija Europoje nėra nauja, tačiau labai daug kas priklauso nuo Vakarų pozicijos, nes jei ta pozicija – ignoravimo, žiūrėjimo iš aukšto, tai sukuria nereikalingas įtampas. Tačiau tai galima išspręsti. Taigi nepaišyčiau Europai labai juodų scenarijų, nors ji turi įsisenėjusių iššūkių“, – teigia R.Urbonaitė
