Sigmaras Gabrielis užkopė į Vokietijos politikos olimpą. Antradienį jis buvo paskirtas federaliniu ūkio ir energetikos ministru bei Vokietijos vicekancleriu. Tai – karjeros viršūnė politikui, kuris pradėjo kaip socialdemokratų „atstovas pop kultūrai ir pop diskursui“, už ką užsitarnavo pravardę „Siggi Pop“.
Tačiau šiandien iš Žemutinės Saksonijos kilęs mokytojas – vienas įtakingiausių žmonių Vokietijoje. Nuo 2009-ųjų jis vadovauja Socialdemokratų partijai (SPD) – išmintingai, energingai ir kartais nekantriai. Nepaisant vidinių susiskladymų ir mažėjančio narių skaičiaus, jis sugebėjo įkvėpti ir suvienyti juos bendram darbui.
O nuveikti buvo ką. 2009-ųjų rinkimuose partija patyrė visišką fiasko, jos surinktų balsų dalis smuko nuo 34 proc. iki 23 proc. Buvęs aplinkos ministras tada nusivylusių bendrapartiečių ūpą bandė pakelti tvirta kalba partijos suvažiavime Dresdene. „Mes turime eiti į gyvenimą, – kalbėjo jis socialdemokratams. – Turime eiti ten, kur yra sunkaus darbo. Nes tik ten yra gyvenimas.“
Padrąsintas partijos delegatų, išrinkusių jį partijos lyderiu, paramos jis pažadėjo grąžinti socialdemokratams jų buvusią įtaką. Tačiau iš pradžių laukė ketveri metai opozicijoje.
Tuo metu S.Gabrielis ėmėsi reformuoti partijąiš vidaus. Jis paleido jos valdymo komitetą ir vietoje jo išplėtė vykdomąjį komitetą bei vadovavo eiliniams partijos suvažiavimams. Jis naudojosi savo autoritetu, ypač po rugsėjį vykusių parlamento rinkimų, kai tvirtai pasisakė už derybas dėl koalicijos su krikščioniais demokratais.
Vis dėlto galutinį sprendimą dėl prisijungimo prie A.Merkel vyriausybės jis patiems partijos nariams.
S.Gabrielis buvo perrinktas vadovauti savo partijai iškart po rugsėjį vykusių Bundestago rinkimų. Kurie ir šįkart kairiesiems nebuvo sėkmingi. Iš maždaug 600 suvažiavime dalyvavusių delegatų už jį balsavo 83,6 proc. – aštuoniais procentais mažiau nei prieš dvejus metus. S.Gabrielis padėkojo už „sąžiningus rezultatus“.
Prieš balsavimą jis partijos suvažiavimui pristatė blaivią ir griežtą veiklos ataskaitą. Aptardamas Bundestago rinkimų rezultatus, jis nebandė gražinti situacijos: „Aš prisiimu politinę atsakomybę už mūsų rinkimų rezultatus.“
Pasak S.Gabrielio, socialdemokratams koją pakišo pasitikėjimo trūkumas. Vokietijos žmonėms stabili ekonomika pasirodė svarbiau už socialdemokratinį socialinio teisingumo idealą. Tad, sakė jis, partija turi sustiprinti savo ekonominę programos dalį.
2013-ųjų rugsėjį vykusiuose rinkimuose socialdemokratų rezultatai buvo antri pagal blogumą per visą partijos istoriją. Pasitikėjimą ja išreiškė tik 25,7 proc. rinkėjų. Kritikai kalbėjo, kad pats S.Gabrielis pakišo koją Peerui Steinbrückui – kurį SPD iškėlė savo kandidatu į kanclerius – keliomis neapgalvotomis pastabomis ir nesuderintais pareiškimais.
Vokietijos žmonėms stabili ekonomika pasirodė svarbiau už socialdemokratinį socialinio teisingumo idealą. Tad, sakė S.Gabrielis, partija turi sustiprinti savo ekonominę programos dalį.
Pavyzdžiui, pačiame rinkimų kampanijos įkarštyje jis užsiminė apie pasiūlymą apriboti greitį Vokietijos autobanuose – tačiau bailiai nuo pasiūlymo atsitraukė, vos tik pasigirdo protestai. Jis netgi skleidė abejones P.Steinbrücko kandidatūra, kas galėjo visiškai sužlugdyti šio kampaniją.
Tačiau per pastarąjį partijos suvažiavimą Leipcige nesimatė jokių nedarnos ženklų.
S.Gabrielis sakė, kad jo draugystės su P.Steinbrücku tokia rinkimų kampanija nė kiek nesugadino. Kalbėdamas apie partijos kandidatą į kanclerius jis pridūrė: „Jūs tiesiog puikus vyrukas.“
S.Gabrieliui pavyko tokiu būdu pelnyti kolegų palankumą. Nepaisant kandoko būdo, jis yra vienas populiariausių politikų, nors žurnalistams dažnai užkliūna jo irzlumas ir kantrybės trūkumas. Prieš keletą savaičių viename televizijos interviu, paklaustas apie SPD narių balsavimą, jis sureagavo ypač ūmiai ir apkaltino laidos vedėją Mariettą Slomką „nesąmonių“ skleidimu.
Kai socialdemokratai ir krikščionys demokratai susitarė dėl koalicijos sutarties, S.Gabrielis ją pateikė visų partijos narių teismui – tai neįprastas ir rizikingas žingsnis, nes dauguma socialdemokratų labai neigiamai žiūri į koaliciją su dešiniaisiais. Pastarąjį kartą, 2005-2009 metais, didžioji koalicija jiems kainavo populiarumą ir pralaimėtus rinkimus.
Rizikavo ir pats S.Gabrielis – jei jo partijos nariai būtų atmetę koalicijos sutartį, jam pačiam būtų tekę atsistatydinti iš SPD lyderio pareigų.
Vis dėlto rizika pasirodė pamatuota – šeštadienį vykusiame balsavime beveik 257 tūkst. SPD narių balsavo "už" koaliciją, o tik 81 tūkst. "prieš".