Suprantama, kad šis informacijos srautas dirgino ir daugumos Vokietijos turkų nervus. Didžioji jų dalis, kaip paprastai, visa širdimi palaiko „savąjį prazidentą“ Recepą Tayyipą Erdoganą. Be to, kaip atkreipia dėmesį istorikas turkologas Erikas Zürcheris, nepaprastai aštri turkų reakcija į kaltinimą genocidu paaiškintina ir tuo, kad ištisoms turkų kartoms mokyklose buvo plaunamos smegenys ir dabar jie išties galvoja, kad kalbos apie armėnų genocidą tėra melas.
„FAZ“ korespondentas Istanbule Michaelis Martens straipsnyje „Sykį buvo gera Osmanų imperija“ išsamiai atskleidžia šio smegenų plovimo mechanizmus. Pasirodo, mokykliniuose turkų istorijos vadovėliuose „armėnų įvykiai“ stilizuojami kaip rūpestingi armėnų pervežimai iš pavojingų karo zonų į saugias sritis Anatolijos pietuose ir Sirijos šiaurėje. Tų deportacijų tikslas buvęs „užtikrinti turkų ir armėnų nacijų saugumą“.
Be to, esą, rūpintasi, kad deportuojamiesiems nieko nestigtų (iš tiesų tūkstančiai mirė nuo bado ir troškulio), kad „jų niekas neužpultų“ (begales armėnų išžudė pasiųstos nusikaltėlių gaujos ir „mirties eskadronai“). JAV ambasadorius Henry Morgenthau savo karo dienoraštyje taip rašo apie armėnų deportaciją: „Aš jokiu būdu nepranešiau apie baisiausias detales, nes tos visos sadistininių orgijų, kurių aukomis tapo armėnų vyrai ir moterys, istorijos jokiu būdu negali būti pateiktos amerikiečių skaitytojams“.
Pagaliau teigiama, esą norėta, kad armėnų perkėlimo vietose būtų derlinga žemė ir vandens, ten buvę įsteigti policijos postai žmonių saugumui. (Iš tiesų nedidelė dalis likusių gyvų armėnų buvo išsiųsti į Sirijos dykumą, arba, kaip cituodamas deportacijos organizatorių Talat Paschą, anuomet sakė vokiečių teologas Johannes Lepsius – į Niekur).
Slepia istorinius faktus
„Armėnų klausimo“ pristatymą mokykliniame vadovėlyje užsklendžia pasakojimas apie „turkų šmeižto“ kampaniją, kurios tikslas – susilpninti Turkijos valstybę. „Mūsų kaimynai ir europiečiai, nenorintys, kad mūsų valstybė taptų regiono galia, dar 1965 metais įtraukė į darbotvarkę armėnų klausimą. Armėnų diasporos organizacijos pradėjo propagandą prieš Turkiją.“
Turkijos vyriausybė pastarosiomis dienomis ne sykį ragino Vokietiją neprisidėti prie naujos „šmeižikiškos kampanijos“. Turkijos premjeras Ahmetas Davutoglu netgi asmeniškai paskambino kanclerei Angelai Merkel, mėgindamas paveikti ją, kad bundestago rezoliucijoje nebūtų vartojama genocido sąvoka.
Tiesa, Vokietija ilgą laiką vengė papiktinti Turkiją viešomis kalbomis apie armėnų genocidą. O ir dabar Vokietijos parlamento formuluotė šiam klausimui skirtoje rezoliucijoje pabrėžtinai atsargi – genocido pripažinimas puse lūpų. Vis viena ji sukėlė nemažos dalies turkų bendruomenės Vokietijoje pasipiktinimą.
„Užteks genocido šmeižtų – pasiimk vėliavą ir ateik!“ – kviečiama turkiškai plakate, su kuriuo šeštadienį žygiuos daugelis turkų bendrijų Berlyne. Nebuvo jokio armėnų genocido. Vokietija neturi teisės šios sąvokos vartoti, – teigia organizacinio komiteto aktyvistai. Vienas jų, turkų bendruomenės Berlyne prezidentas, socialdemokratų partijos narys ir drauge konservatyvaus islamo atstovas, Bekiras Yilmazas kalba apie suokalbį prieš Turkijos vyriausybę.
Pasak Yilmazo, jo šalį norima teisti ir pažeminti vien dėl to, jog pastaraisiais metais jos vadovai ne visada elgėsi taip, kaip norėtų Europos politikai. Ir tai esanti bausmė už nepaklusnumą. Be to, jis atkreipia dėmesį ir į Vokietijos turkų patiriamą psichologinį diskomfortą: beveik 3 milijonai čia gyvenančių turkų jau ir taip kentėję dėl debatų apie integraciją, dėl priešiškumo islamui. Dabar prie viso to prisideda dar ir turkams priešiška bundestago rezoliucija.
Nori, kad spręstų teismas
Berlyno turkų bendruomenę (jos negalima painioti su liberalių turkų bendruomene Vokietijoje) sudaro 76 bendrijos, didžiąja dalimi – konservatyvios politinės bei religinės orientacijos. Pasak bendruomenės prezidento, didžioji dalis turkų nepritaria tam, kad prieš šimtą metų vykę įvykiai būtų vadinami genocidu. Pasak jo, rasti istorinę tiesą – ne parlamento, federalinio prezidento ar popiežiaus kompetencija, apie tai spręsti įgaliotas tik teismas.
Organizatorių spėjimu, į protesto demonstraciją šeštadienį susirinks apie 10 000 turkų iš visos Vokietijos. Turkijos atstovybė genocido tema kol kas viešai savo pozicijos neišreiškė. Tačiau elektroniniu paštu išsiuntinėjo kvietimus į demonstraciją.
Vokietijoje esama ir migrantų iš Turkijos bendrijų, kurios solidarizuojasi su armėnais. Tokia yra Vokietijos kurdų bendruomenė, alevitų bendruomenė ir Akebi bendruomenė, vienijanti iš Turkijos kilusius aktyvistus prieš rasizmą, nacionalizmą bei diskriminaciją.
Vadina sąžinės klausimu
Akebi atstovo Nihato Kentelo teigimu, pripažinti armėnų genocidą – sąžinės klausimas. Neigimas gali vesti prie genocido pakartojimo: „Taip, kaip neseniai Turkijos prezidentas Erdoganas pagrasino, kad galima būtų deportuoti ir likusius 100 000 armėnų, – tokiame pasakyme tebekyšo ta pati genocido galva.“
Turkijos prezidentas po ES parlamento rezoliucijos ir popiežiaus Pranciškaus pasisakymų pareiškė, kad Turkija galėtų deportuoti armėnų kilmės piliečius, tačiau to nedaro, o elgiasi su jais kaip su svečiais.
Kurdų ir alevitų bendruomenių nariai apgailestauja, kad Vokietija taip ilgai delsė pripažinti armėnų genocidą. „Negražu, jei tokie dalykai panaudojami politiniams ir ekonominiams tikslams,“ – sako Berlyno alevitų bendruomenės pirmininkas Halitas Buyukgolu.